Aktorė Vaiva Mainelytė jau yra legenda. Gražuolė, likimo apdovanota įdomiais, įsimenamais vaidmenimis. Moteris, patyrusi ne vieną likimo smūgį ir sugebėjusi karališkai oriai po jų atsitiesti. Ir kartu – miela bei šilta asmenybė, prie kurios išsipasakoti gatvėje prieina net nepažįstamų žmonių.
Kaip jaučiatės, Vaiva?
Ačiū, gerai. Atvirai pasakius, nemėgstu pasakoti apie savo ligas, nes jaučiuosi pasveikusi. Esu optimistė. Medikų personalas padarė labai daug, kad pateisinčiau jų viltis. Be to, dar turiu daug gražaus ir nepadaryto, naujų vaidmenų – ir tai veda mane į priekį, verčia eiti, pasitempti. Seniai buvo, kad filmuočiausi iškart dviejuose filmuose: „Giminių“ tęsinyje po dvidešimties metų ir seriale „Paklydusios širdys“. Mėgstamam darbui atidaviau visą gyvenimą, todėl man daug sunkiau, kai jo nėra.
Tiesa, kad stojote į aktorinį norėdama nugalėti drovumą?
Matyt, tiesa. Anuomet dažnai nedrįsdavau nei garsiai kalbėti, nei žaisti. Bet dabar tai jau tolima praeitis – kur čia liksi drovi perėjusi tokią gyvenimo mėsmalę ir sulaukusi tokio amžiaus. Tačiau dauguma aktorių yra gana drovūs ir labai jautrūs – bent jau tie, kurie myli teatrą savyje, o ne save teatre.
Jums patinka dabartiniai jūsų vaidinami personažai?
Sakyčiau, jie visai neblogai sumanyti. Bet kuriuo atveju man močiučių dar neteko vaidinti, o pagyvenusių žmonių tema visais laikais buvo ir yra skaudi. Ypač dabar, kai į senukus niekas nekreipia dėmesio. Jie tarytum nepelnytai nurašyti – ir valstybės mastu, ir kai kurie vaikai lengva ranka atsisako tėvų, atiduoda juos į prieglaudas, nors turi puikias sąlygas, o senukai dar pakankamai sveiki – kaip ir mūsų filmo siužete.
Bet jums asmeniškai kartų ryšį pavyko puikiai išlaikyti – daug bendraujate ir su garbingo amžiaus mamyte, ir su dukra...
Man atrodo, labai svarbu tradicija. Mačiau, kaip mano tėveliai rūpinosi savo tėvais iki pat paskutinio atodūsio ir net neatėjo į galvą mintis, kad amžinatilsį sergantį tėvelį galėčiau kur nors išgrūsti. Nors tuo metu labai pavargau, gal iš to nuovargio ir ligos lengviau įveikė.
Ačiū Dievui, mamytė dar pajėgi. Kiekvieną rytą susiskambiname – jei nesulaukiu skambučio iki dešimtos, skambinu pati, nors ir ruošiuosi pas ją vykti. Paskui kiekvieną rytą važiuoju aplankyti – išskyrus dienas, kai toli filmuojuosi. Kai išvystu mamą, man būna ramiau – matau jos akis, girdžiu balsą – per tiek metų iš intonacijų puikiai suprantu, kaip ji jaučiasi. Didžiulė laimė, kad tokio amžiaus sulaukusi dar nesu našlaitė. Jaučiuosi saugi, kai yra mama. Prisigalvoju visokių istorijų, kad ją pralinksminčiau, kad jos dienos būtų šviesesnės.
Kalbant apie šeimos tradicijas, jums nekelia diskomforto mintis, kad antroji pusė jūsų gyvenime taip ir neatsirado?
Ne ne. Man nepriimtina, kad šalia būtų bet kas – jau porą kartų tai išbandžiau. Nepasitaikė, kad jausčiau visišką pilnatvę. Aišku, ir aš, kaip kitos, kartais norėdavau prisiglausti, pabūti ta švelnia katyte, bet to neparodydavau – vis pati, pati... O paskui apsižiūri, kad kitas ne tik tau ant galvos sėdi, bet dar ir kojomis mataruoja...
Matyt, man reikėjo asmenybės, kuri natūraliai priimtų mane su viskuo – ir su teatru, ir su populiarumu, ir su jaunystėje nuolat iš paskos lydinčiais vyrų žvilgsniais. Pagrindo pavydui nebūdavo, o kalta jaustis nenorėjau. Puikiai susitvarkiau gyvenimą, ir dabar jis mane tenkina. Neduok Dieve, jei ant mano kėdės dar kabotų koks svetimas švarkas ar megztinis. Mane tai erzintų. Turiu mylimų vyrų, kurie suteikia man daug džiaugsmo, – tai anūkai Motiejus ir Jokūbas.
Kartais man pažįstami sakydavo – ak, jei būtum išvažiavusi į užsienį, būtum susiradusi milijonierių... Gal ir turėjau tokių šansų. Bet jei būčiau išvažiavusi viena, vėl nebūčiau jautusi pilnatvės. Tada man būtų reikėję vežtis visą giminę, šeimą, draugus, teatrą... Koks multimilijonierius suteiktų šitokių galimybių? Žinoma, visa tai juokai, bet ir juose būna dalis teisybės.
Galbūt gyvenime jums turtai apskritai neatrodė svarbūs?
Galbūt man tiesiog nebuvo lemta sukaupti materialiųjų turtų. Man net kunigas yra taip sakęs. Esą per daug kadaise įsisvajojau apie nuosavą namą, žalią ramybės oazę, kurio kitame gale dar ir sesuo gyventų, aplink būtų nuostabi gamta, užtat tai ir buvo atimta – įrengiamas namas Varėnos rajone per gaisrą sudegė. Ir šiaip turtais pasigirti niekuomet negalėjau. Užtat turiu daug nuostabių draugų. Įsitikinau, kai prireikė realios pagalbos. Paprasto gero žodžio arba net patyliukais į ligoninę kontrabanda atneštos silkės ar raugintų kopūstų, kuriuos labai mėgstu. Tokie draugai yra tikras stebuklas.
Prieš dvidešimt metų išgyvenote sunkų laikotarpį, kai aktoriai buvo išvaryti iš teatro, liko be darbų. Kas tuomet labiausiai padėjo?
Tokius laikotarpius reikia tiesiog išgyventi. Tuomet režisierius Jonas Vaitkus mus išstūmė ir džiaugėsi atlikęs šį chirurginį pjūvį. Na ir kas iš to? Teatras buvo lyg ir miręs, režisierius pasiliko savo kursą, o tas kursas vėliau išstūmė jį patį. Iš esmės J.Vaitkaus menas man atrodo juodas, ir aš jam tai į akis pasakiau. Neteigiu, kad šis režisierius netalentingas, bet ne tokiai mūzai aš tarnavau.
Tuo sunkiu metu stengiausi išsimiegoti, kad nervai liktų sveiki. Nieko neplanuodavau – bandydavau išgyventi dieną. Stengdavausi negulinėti lovoje ir nedepresuoti – kiek galėdavau keldavausi ir eidavau į gamtą. Prie Vilnelės – pažiūrėti į vandenį, antis, medžius. Stengdavausi nevengti žvilgsnių, žmonių – ir, žiūrėk, pareidavau jau kitos nuotaikos. Iš kažkur pasipildydavau jėgų ir jau net norėdavau valgyti, pati ką nors paruošti. Giliai pasąmonėje tikėjau, kad ilgai taip netruks, – vis tiek anksčiau ar vėliau kas nors nutiks ir ateis išsigelbėjimas. Be tikėjimo ir vilties gyventi neįmanoma. Tuomet mane išgelbėjo „Giminės“. Ir ne mane vieną. Atsimenu aktorių Leonardą Zelčių, kuriam tuomet buvo baisus insultas, bet vos jo aplankyti atėjo režisierius su direktore ir padavė scenarijų, aktorius pradėjo nežmoniškai greitai sveikti.
Tuo nelengvu metu vis tiek atrodėte puikiai, bet turbūt tik viena žinote, kiek jums tai kainavo...
Tos kartos moterys stebėjo mane ir net mėgdžiojo, tai kaip galėjau apsileisti... Ir tėvams turėjau atrodyti ir jaustis gerai. Taigi užvėrusi namų duris laiptinėje dirbtinai išsišiepdavau ir jau tada žengdavau į gatvę. O paskui raumenys atsipalaiduodavo ir atrodydavau visai natūraliai. Niekas manęs nematė apsiašarojusios, nors aš apskritai neverkiu. Ekstremaliomis aplinkybėmis susikaupiu ir esu lyg sfinksas – matyt, čia pasireiškia racionalioji Mergelės ženklo savybė. Tuomet ėmiau galvoti, kad labai daug moku: megzti, skaniai virti, siūti... Atsirado žmonių, kurie siūlė cechą, sakė, duosime trisdešimt siuvėjų. Bet nebuvau tokiam žingsniui pasiruošusi – vis dėlto mano siuvimai tebuvo saviveikla, tik esu labai kruopšti. Tuomet įsiprašiau pas pažįstamą verslininką dirbti vadybininke ir taip patekau į kitą pasaulį.
Kiek šie virsmai pakeitė jūsų vidines vertybes?
O žinote, mano vidinių dalykų, nuostatų visa tai nė kiek nepalietė. Draugė aktorė Gražina Balandytė visuomet man sakydavo: „Tu per daug gera.“ Bet nesuprantu, ką tai reiškia – per gera. Kaip jaučiu, kaip suprantu – taip elgiuosi. Kitaip nemoku. Ir tėvai taip auklėjo – buvau gera, paklusni mergaitė. Kai jie kartais susipykę tylomis pietaudavo, iš proto galėdavau išeiti – galvodavau, geriau jau jie garsiai bartųsi, bent viskas būtų aišku. Ir dabar negaliu susipykti teatre ar filmavimo grupėje, man tai nepriimtina. Bet tai gal yra ne gerumas, o egoizmas – negaliu dirbti blogai jausdamasi. Ir akys, ir balsas ne tas.
Tik dabar, perėjusi gyvenimo mėsmalę ir sulaukusi tokio amžiaus, leidžiu sau privilegiją nebebendrauti su žmonėmis, kurie man nemalonūs ir su kuriais man sunku.
Bet juk filmuojant konfliktinių situacijų visuomet pasitaiko. Kaip tuomet elgiatės?
Tiesiog išlaukiu, paprašau pertraukos. Palaukiu, kol išsispręs ir baigsis konfliktai. Šiaip jau dabar negaliu skųstis, filmavimo aikštelėse jaučiu pagarbą, ir režisieriai reikalauja tylos, kai repetuojame scenas. Apskritai dabar jau žinau, kad viską galima padaryti kokybiškai, gražiai, gerai ir su meile. Net štai šiuos blynus, kuriuos dabar ragauju, galima iškepti su didele meile ir gerais linkėjimais žmogui, juos valgysiančiam. Todėl neleidžiu nei sau, nei mamytei, nei draugėms, kurios labiau pesimistės, kartoti žodžio „blogai“. Na, gal ir blogai tuo metu – bet nesakyk, nekartok jo. Taip gali ir prisikalbėti. Jei jau iš tiesų taip bloga, imk ir padaryk gerą darbą. Nors spintą susitvarkyk ir atiduok nereikalingus drabužius kaimo žmonėms. Iškart palengvės.
Kokia, jūsų nuomone, yra didžiausia žmogaus nuodėmė?
Puikybė. Net smulkmenose. Ar nepastebėjote – štai užsidedi, kaip aš vadinu, naują „šlepę“, tik užrieti galvą – ir būtinai arba parkrinti, arba užkliūvi, arba pamatai, kad tavo kojinės akis per visą ilgį nubėgusi. Arba galiausiai iš tos puikybės nusišneki...
Kaip gerai, kad tėveliai mums, vaikams, neleido niekuo išsiskirti, nors tokių galimybių turėjo. Tėvelis buvo rajono komiteto pirmininkas. Visos mergaitės jau turėjo kapronines kojines, o aš vis su tomis apsmukusiomis medvilninėmis... Draugės prašydavau, kad šokiams kapronines paskolintų. Kai mama apie tai sužinojo, suprato, kad truputį buvo perlenkusi. O dabar jai esu už tai dėkinga.
Bet juk jūs – lietuviškoji Brigitte Bardot, turėjote kuo didžiuotis, daugelis į jus atsižiūrėti negalėjo, nemažai kolegų buvo įsimylėję...
Kokia laimė, kad nežinojau, kuriuo momentu tapau populiari – niekas man to į akis nepasakė, o aš dirbau, ir tiek. O dėl Brigitte Bardot, pamenu, pažiūrėjau filmą su ja ir tuoj pat susimeistravau tokią pat suknelę kaip jos. Liemuo anuomet mano buvo skruzdės, bet man pasirodė, kad Brigitte dar lieknesnis. Tai praardžiusi diržą prikišau kieto popieriaus ir užtraukiau kiek galėjau – nesvarbu, kad kvėpuoti nebegalėjau. Užtat koks liemuo, o dar pasijoniai krakmolyti iš apačios plazda... Ne einu, o skrendu... Va, tada ir jutau tuos varinius trimitus. Bet žiūrėdama į veidrodį nepamanydavau, kad esu graži. Juk dauguma moterų kuo nors nepatenkintos. Pavyzdžiui, vienu metu nepatiko mano nosis – man atrodė per ilga.
O neseniai filmuodamasi sutikau jaunystės kolegų – po penkiasdešimties metų vienas kito nebeatpažįstame. Išvaizda yra laikinas dalykas – kaip, beje, daug kas gyvenime.
Kas pažvelgus atgal jums gyvenime atrodo geriausia ir gražiausia?
Kad ir kas būtų šiame gyvenime, vis tiek viskas stipriau ir gražiau negu aname... Nes ano mes nežinome. Yra daugybė nuostabių dalykų, užtenka atsipalaiduoti – ir juos išvysi. Pradedant rytmečio aušra, saulėlydžiu ir baigiant gerais žmonėmis. Gal gyvenimas jiems ir išryškina pykčio raukšleles – juk jis nelengvas, o kartais net baisus, – bet kai dabar pagalvoju, nė vienas neatsakė pykčiu, kai į juos kreipdavausi su gera mintimi. Man turbūt gražiausia žmonių bendravimas ir jų skleidžiama šiluma. Atsimenu, prieš dvidešimt metų geri žmonės nei iš šio, nei iš to davė patalpas „Vaidilos“ teatrui – tik eikite, vaidinkite. O kai buvo visai blogai, šaldytuvas buvo tuštutėlis, net kavos neturėjau, nuvežė į turgų ir pripirko didžiulius maišus produktų. Tiesa, nelengva buvo visa priimti, buvau nepratusi prie to...
Puiku, kai žmonės ne tik supratingi ir atjaučia, bet ir padeda.
Taip, štai taip tiesiai šviesiai ėmė ir padėjo. Mes dažnai per išdidūs – net duoti. Nuo to laiko manau, kad kai būtina – ne mąstyk, drovėkis, bijok ar didžiuokis, o paprasčiausiai eik ir daryk. Atnešk maisto, jei reikia – priversk valgyti, sėdėk kartu, šnekėkis, klausyk.
Man baisu, kad mes pamažu prarandame sugebėjimą klausytis. Tau žmogus nori pasakyti, o tu iš anksto jautiesi viską žinantis. Net taip ir pasakai. Visi viską žinome, kai mums per dvidešimt... Bet palauk – gal tame žinojime esama spragų, gal ką nors nauja atrasi, o gal žmogui kaip per išpažintį būtina išsikalbėti. Yra buvę, kai nepažįstamos moterys gatvėje prieidavo išsipasakoti, paklausti patarimo, nors tuomet neturėdavau laiko, spektakliai laukdavo. Buvau net savotiškai laiminga, kai vienai moteriai, atsidūrusiai ant ribos, galėjau pagelbėti. Depresija nėra gėda, tai liga, kurią reikia gydyti. Ir man teko ją pergyventi. Net nežinau, ar yra mano amžiaus moteris, kuri bent kartą gyvenime nebūtų to patyrusi. Aš taip pat nesu tokia stipri, nors gal anksčiau kitaip maniau.
Ačiū jums už pokalbį ir už tai, kad buvote nuoširdi.
Bet juk mūsų su jumis darbas šia prasme vienodas – perduoti žmonėms tai, ką jauti. Mūsų tikslas, misija bendra – palengvinti, pasidalyti skausmu, džiaugsmu, sielvartu. Jei šiurkščiai apibendrinus – paduoti savotišką receptą, gal kas nors jį prisitaikys, gal kam nors tiks. Ypač teatre gali tai pajusti: scenoje jei tiksliai transliuoji mintį, žiūrovai kaipmat ją pagauna ir jaučia, galvoja lygiai tą patį. Tai yra ekstazė, ji būna gana retai. Užtat eini ir eini į sceną – o gal šis stebuklas, šis nuostabus jausmas vėl ir vėl pasikartos.
Autorė Irena Kamičaitienė
