Kur jūs dedate nusidėvėjusias padangas? Atsakymai į šį klausimą gali būti skirtingi, tačiau nė vienas neprisipažinsite, kad atsikratėte jų kur nors pamiškėje.... Nepaisant to, Lietuvai kyla pavojus paskęsti atgyvenusių padangų jūroje – tokia mintis peršali klausantis Padangų importuotojų organizacijos atstovės Danguolės Butkienės. Artėjant laikui, kai savo automobilius apausime žieminėmis padangomis, ir vėl suksime galvas, kur dėti senąsias, ji atskleidžia, kad mes, vartotojai, dėl to nė neturėtume sukti galvos. Tai pardavėjų reikalas.
Pasak jos, padangos – labai vertinga ir naudinga atlieka, tačiau savo amžių atgyvenusių padangų, kurių niekas nesurenka, kiekis Lietuvoje nepaliaujamai auga. O tas problemas, kurios matomos ir plika akimi, turėtų kartu spręsti perdirbėjai, vartotojai, surinkėjai kartu.
,,Auga nesurenkami kiekiai, ir nesuvokiama, kodėl. Jų surinkimas vyksta įvairiais būdais. Bešeimininkes surenka per komunalinius srautus, autoservisai stengiasi priduoti patys, gyventojai jų atsikrato miške, ir galiausiai ji vienokiu ar kitokiu būdu turi pasiekti perdirbėją“, - visą painią grandinę piešia D. Butkienė.
Apgailestaudama, kad gyventojai atsikrato padangų neleistinais būdais, ji aiškina, kad dėl to ne visuomet galima kaltinti juos pačius. ,,Surinkimą turi organizuoti importuotojas, ir visuomenė turi žinoti, kas ir kaip: nueiti pas pardavėją ir pareikalauti, kad jas priimtų. Bet situacija, kai pirkėjas nežino, kaip teisingai atsikratyti padangų, jiems kainuoja pigiau, nes už nebetinkamų naudoti padangų surinkimą ir sutvarkymą sumoka jų importuotas“, - sakė ji. Turėtų sumokėti, priduria D.Butkienė, atkreipdama dėmesį, kad tada, kai padangos išmėtomos bent kur, jas apdorodami išlaidas patiria ir savivaldybės, ir perdirbėjai, ir surinkėjai.
Anot D. Butkienės, maždaug 80 proc, padangų importuotojų veikia legaliai, o apie 20 proc., kaip skaičiuojama, veikia nelegaliai. Pastarieji daugiausiai veža naudotas padangas. O toliau?
,,Pagal ataskaitas - surenka, pagal esamą situaciją – apsidairome aplinkui - nei regioniniai atliekų perdirbimo centrai nežino kur dėti padangas, savivaldybės laksto, ieško lėšų, nei gyventojas realiai turi, kas iš jo surinks padangas. Finansavimą gauna perdirbėjai, o ar surenka, ar ne”, - apgailestauja importuotojų atstovė, vis pabrėždama, kad pirkėjui nesuteikiama informacija. ,,Turguje, gerai, jis nelegalus, bet informaciją, kur padėti iš jo nupirktas padangas, jis turi suteikti. Įstatymas numato. Bet pasikartosiu – pigiau, kai pirkėjas nežino”, - tęsia ji.
O tiesa, pasak D. Butkienės, yra tokia: nereikalaudami vartotojo papildomai mokėti, jie turi priimti iš pirkėjo tokį patį padangų kiekį tai pačiai tvansporto priemonei, kiek jis nupirko. Žodžiu, nusipirkome keturias padangas, keturias padangas privalo iš mūsų priimti pardavėjas. Jis ir perduos jas atliekų tvarkytojams, perdirbėjams, gamintojams, importuotojams. ,,O informacija apie tai vartotojams turėtų būti teikiama prekybos vietoje. Tai daryti įpareigoja įstatymų nuostatos, galiojančios nuo 2013 metų sausio 1 dienos”, - primena D. Butkienė,
Dygliuotas padangas reikia deginti
Pasak, D. Butkienės, perdirbėjai dokumentuose deklaruoja sutvarkantys didelius padangų kiekius, bet ,,jų turimi pajėgumai tikrai neatitinka deklaruojamų kiekių”. Tai, jos teigimu, ir liudija pamiškės ir kitos vietos, į kurias keliauja padangos.
Tačiau dar didesnė problema Lietuvoje - žemės ūkio technikos padangos. ,,Jos didesnės, pilnavidurės, jų perdirbimas daugiau kainuoja. Bet mes nerandame, kur Lietuvoje jas tvarkyti. Bet tokio tipo padangų importuotojai vis tiek pateiks sutvarkymo dokumentus ir nemokės taršos mokesčio. Jų sutvarkymu teks rūpintis kažkam kitam, nors kaštai yra gerokai didesni”, - netoleruotiną padėtį atskleidžia D. Butkienė.
,,Perdirbėjai rinkoje šiuo metu konkuruoja ne savo produkcijos pardavimo, najų technologinų kūrimo ar bent jau panaudotų padangų surinkimo srityje, bet padangų pardavimu turguje”, - teigia D. Butkienė. Anot importuotojų atstovės, iš senų padangų galima padaryti labai daug gerų dalykų, tačiau Lietuvos perdirbėjai į klausimą, kodėl jie to nesiima, D. Butkienei atsakė ,,o mums to nereikia”.
D.Butkienės teigimu, anksčiau didelę dalį padangų sudegindavo ,,Akmenės cementas”. Tai ypač aktualu dėl to, kad pavyzdžiui, dygliuotų žieminių padangų niekaip kitaip neperdirbsi – jas reikia deginti. Tačiau šiemet jie to nedaro, todėl ,,kas savaitę su savivaldybėmis tenka spręsti problemą, ką daryti, nes reegioninių atliekų tvarkymo centrų aikštelės perpildytos”.
Pasak D. Butkienės, Lietuvai galėtų tikti Lenkijos modelis. Pas mūsų kaimynus yra vienas mokestis ir jokios segmentacijos. ,,Jeigu importuotojas nevykdo įsipareigojimų, sumoka 3140 zlotų mokestį, dešimt kartų didesnį negu pas mus. Už tokius pinigus ir valstybė turės pinigų sutvarkyti bešeimininkes padangas. Pas mus atvirkščiai – mokesčiais nieko neišgasdinsi”, - pastebi pašnekovė.
Vis dėlto D. Butkienė sako: ,,Pagrindinis tikslas – surinkti padangas, kurias išleidžiame. Todėl reikia ne bausti, o raginti - tik imkite ir rinkite. Ir neapgaudinėkite savo pirkėjo. Juk mums jis už viską sumoka, pirkdamas padangas“.
