Pagyrimas - vienas iš būdų išreikšti meilę. Psichologai pataria vaiką girti kuo dažniau, kad jis visada žinotų, kaip jį mylite. Be to, pagyrimas padeda ugdyti vaiko savivoką.
Kitaip nei suaugusieji, vaikas ugdosi ne savarankiškai, o su mūsų pagalba. Skatindami jį, parodome, kokio elgesio tikimės: ugdome jį tokį, kokį norime matyti.
Atsiliepdami į visus vaiko poelgius, įvertindami juos, mes pažindiname jį su savimi - ir būtent su geriausiomis jo savybėmis. O juk tiems žmonėms, kurių savivertė gera, visuomet sekasi įgyvendinti savo sumanymus. Tai ir yra jų sėkmės paslaptis.
Koreguoti atžalos elgesį giriant - paprasta: pakanka įvardyti garsiai tuos laimėjimus, kuriuos norėtumėte įtvirtinti. Kalbėkite apie pageidaujamus dalykus kaip apie esamus, ir jie netruks virsti realybe.
Ignoruodami tam tikrus vaiko elgesio netikslumus, mes užkertame galimybę jiems suvešėti. Daugelis žalingų įpročių pradingsta tik todėl, kad apie juos niekas neužsimena.
Pavyzdžiui, kai vaikas įsijautęs stato bokštą iš kaladėlių, galite paveikti jo sėkmę pagirdami. Tarkime, statinys kreivokas, o jūs sakote: „Šaunuolis! Labai kruopščiai statai!“ ir pataisote keletą kaladėlių, neprikišamai parodydami, ko reikėtų siekti. Tokius „nurodymus giriant“ lengva priimti - vaikui malonu paklausyti, nes pastaba nežeidžia savivertės.
Svarbiausia - mažylis nori patenkinti jūsų lūkesčius!
Venkite pastabų, kurios fiksuoja nesėkmę, pavyzdžiui: „Žiūrėk, bokštas tuoj nugrius! Tu kreivai jį dėlioji!“ Tokiu būdu jūs paskelbiate nuosprendį visam mažylio sumanymui nepalikdami šansų sėkmei.
Į nesėkmę reaguokite linksmai - kaip į nevykusį atsitiktinumą, o į sėkmę - aiškiai įvardydami ir kaskart pabrėždami kaip dėsningumą: juk tokiam protingam ir gabiam vaikui ir negalėtų nutikti kitaip...
