Vaiko teisių apsaugos skyriaus lankytojų daugėja kaip ant mielių: juk gausėjančiam besiskiriančių ar emigruojančių šeimų būriui be šio skyriaus išsiversti neįmanoma.
Iš patalpų į patalpas dažnai kilnotas Vaiko teisių apsaugos skyrius miesto Savivaldybės rūmuose niekada neturėjo vietos. Vis dažniau vaikus auginančioms panevėžiečių šeimoms reikalingo skyriaus darbuotojai kadaise glaudėsi prie Švietimo skyriaus Topolių alėjoje, vėliau perkeltas į Respublikos gatvę, o šiomis dienomis vėl gyvena įkurtuvių nuotaikomis.
Skyrius įsikūrė Vasario 16-osios gatvėje esančioje „Sodroje“. Būrį darbuotojų atleidusioje ir ištuštėjusioje „Sodroje“ Vaiko teisių apsaugos skyriui išnuomota net 12 kabinetų. Tokiose plačiose erdvėse skyriaus specialistai dar niekada nedirbo.
Specialistėms – po kabinetą
Naujose skyriaus patalpose yra net pasitarimų kambarys, be kurio būdavo sunku išsiversti. Pasitarimai, susitikimai su atsakingais kitų instancijų darbuotojais vyksta gana dažnai, svarstytinų klausimų ir spręstinų problemų daugėja.
„Dabar visos dešimt darbuotojų turi atskirus kabinetus ir net dėl to darbas palengvėjo“, – sako Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė.
Į Vaiko teisių apsaugos skyrių šeimos dažniausiai užsuka su skaudžiomis, labai asmeninėmis problemomis. Nelengva būna jas ryžtis atskleisti svetimiems žmonėms, tad kartais, pasak vedėjos, vienai specialistei pradėjus kalbėtis su klientu, kita, kad netrikdytų, turėdavo išeiti iš kabineto. Dabar specialistės galės atidžiai išklausyti kiekvieną lankytoją.
O jų Vaiko teisių apsaugos skyriuje tik daugėja. Pirmadienį, pirmąją dieną vos įsikūrus naujose patalpose, žmonės kaipmat skyrių susirado, ir iš karto užvirė įprastas darbas.
Socialinės rizikos šeimos
Tėvų skyrybos, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, jų išlaikymo klausimai. „Teismai tiesiog užversti skyrybų bylomis, o kai šeimose auga nepilnamečiai vaikai, visada turi dalyvauti ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai“, – sako A. Grainienė.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratyje ir socialinės rizikos šeimos. Iš kaimynų, mokytojų, policijos ar iš kitų šaltinių sužinojusios apie tokias šeimas specialistės tikrina, aiškinasi ir, jeigu yra pagrindo, įtraukia jas į socialinės rizikos šeimų sąrašus. Paskui rūpestį tokiomis šeimomis perima Socialinių paslaugų centro darbuotojos. Susitvarkiusius, vaikais rūpintis pradėjusius tėvus iš nepatikimų šeimų sąrašo braukia ne kas kitas, o, kruopščiai patikrinęs, Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Rugsėjis, spalis – mėnesiai pažymėti mokyklų ženklu. Kaip teigia skyriaus vedėja A. Grainienė, tuo metu tenka aiškintis, kodėl vaikai nelanko mokyklos: ar tai lemia socialinės, ar kitos priežastys, ar tiesiog toks tėvų pasirinkimas. Išsiaiškinus priežastis, ir sprendimai būna skirtingi.
Kartais skyriaus darbuotojoms tenka socialinių įgūdžių stokojančioms motinoms aiškinti ir mokyti elementarių buities darbų – kaip plauti drabužius, kepti, virti, tvarkyti kambarius.
„Paimti vaiką iš šeimos ir atiduoti jį į valdiškus namus – didelė atsakomybė. Dažnai lieka abejonių, kur vaikui bus geriau, juk ne viskas ir socialinės rizikos šeimose būna nuspalvinta tik juoda spalva“, – sako A. Grainienė.
Emigracijos žymė
Darbas su socialinės rizikos šeimomis – sena skyriaus darbo kasdienybė. O štai didžiulė emigracija iš šalies uždėjo Vaiko teisių apsaugos skyriui didelį naujo darbo krūvį. Juk į kitas šalis dažniausiai išvyksta jauni, dar nesuaugusių vaikų tėvai ir motinos.
„Apie vaikų ateitį galvojantys tėvai, jeigu vaikus palieka prižiūrėti seneliams, giminaičiams ar kaimynams, prieš išvykdami visada įteisina laikinąją globą. Žmogus, kuris lieka su vaikais, privalo turėti teisę jiems padėti bėdai ar kokiam netikėtam atvejui nutikus. Svetimo, globos neturinčio žmogaus parašas niekur negalios“, – sako skyriaus vedėja.
Tėvai su prašymu skirti vienam ar kitam asmeniui laikinąją globą jų vaiku ateina į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Tada specialistai tikrina, ar galės šis asmuo prižiūrėti vaikus, prisiimti už juos atsakomybę, ir tik tuo įsitikinę skiria laikinąją globą.
A. Grainienė atkreipia dėmesį į vis labiau ryškėjančią liūdną tendenciją – tėvų išvažiavimą ir vaikų palikimą globėjams.
„Tokio reiškinio pasekmės gali būti nenuspėjamos. Tuo metu, kai vaikai tik formuojasi kaip asmenybės, jie lieka be pačių svarbiausių savo gyvenimo žmonių – motinų ir tėvų“, – apgailestauja A. Grainienė.
Ji pasakoja, kad vis dažniau pasitaiko tokių faktų: išrūpinę laikinąją globą trims mėnesiams, tėvai labai trumpai pabūna su vaikais, ir vėl skiriama globa trims mėnesiams, vėl pertrauka ir vėl globa. Kartais keičiasi net vaikus globojantys asmenys, tad, pasak vedėjos, nesunku įsivaizduoti, ką išgyvena nuolat paliekami vaikai, nors materialiai jie būna gal ir geriau aprūpinti negu gyvendami kartu su tėvais.
V. JALIANIAUSKIENĖ
