„Po ne vieno susitikimo mano, kaip kariuomenės vado, lygmeniu galiu pasakyti, kad niekada nebuvo tokių indikacijų ar svarstymų. Taip, galbūt planuotojai Pentagone, gavę tokią užduotį, pateiks gynybos ministrui keletą variantų, tai yra natūralu. Bet klausimas, nuo kur. Mes nežinome, nebūtinai nuo Europos“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo R. Vaikšnoras.
„Taip, tam tikros žinutės prasprūsta, bet gali būti ir spekuliacijų. Reikia kalbėti faktais. O faktai yra labai paprasti. Jie (JAV kariai – red. past.) bus iki galo, jų buvimas net gali būti pratęstas. Yra kalbama apie galbūt dar papildomų pajėgumų pasitelkimą“, – tęsė jis.
Tiesa, kariuomenės vadas neatmeta, kad besikeičiant geopolitinei situacijai gali keistis ir Lietuvoje dislokuojamų JAV karių skaičius. Vis dėlto, jis akcentuoja generolo Cristopherio G. Cavolio pastangas įtikinti Kongresą, jog būtent Europoje rytinė pusė yra svarbiausia.
„Netgi jeigu prasidėtų kažkokie veiksmai, turbulencijos Indo-Pacificʼe, rusai gali išnaudoti sau. Kaip ir dabar mes matome, kad, vykstant karui Ukrainoje, Kinija atidžiai stebi, kaip gali išnaudoti tą situaciją. Viskas yra susiję. Jeigu galvojame, kad šitame regione vyksta kažkoks konfliktas arba kažkokie, pavadinkime, reikalai, tai kita pusė tai labai akivaizdžiai stebi“, – sakė R. Vaikšnoras.
Pradėkime nuo nelaimingo įvykio Pabradėje. Jau praėjo šiek tiek laiko, žuvę kariai praėjusią savaitę iškilmingai išlydėti namo. Kokias išvadas po šios nelaimės pirmiausia padarėte?
Pirmiausia, svarbu, kad susitelkę – ne vien tik kariuomenė, bet ir visa visuomenė – sugebėjome aptikti, ištraukti ir transporto priemonę, ir kūnus. Garbingai juos išlydėjome kaip mes, lietuviai, ir mokame daryti. Taip, sunki operacija. Nedėkinga vietovė, žinau, kad yra daug spekuliacijų ir jų turbūt dar bus ne kartą: ar čia poligonas, kuo skiriasi nuo karinės teritorijos? Ar turėjo ten važiuoti, ar neturėjo? Tyrimas vyksta.
Noriu nuraminti visuomenę – kai bus padarytos tyrimo išvados (tikiuosi, kad amerikiečiai pasidalins), būtinai pranešime ir, tikėtina, tai atsakys į visus rūpimus klausimus. Taip pat suprantu, kad yra nemažai sąmokslo teorijų, kurios dar labiau skatina tą melagienų malūną. Pavyzdžiui, kad šarvuotis buvo ne iš ten ištrauktas, o gal net visai nebuvo ištrauktas ir panašiai.
Čia panašu į svaičiojimus apie plokščią žemę ir visokius kitokius dalykus.
Kaip kariuomenės vadas ir kaip vienos rimtesnių organizacijų vadovas galiu patikinti, kad pats asmeniškai ten buvau su mūsų ministre ir su kitais kariais – sąjungininkais ir Lietuvos. Matėme visą procesą, matėme tuos etapus nuo pat pirmos dienos, nuo tos akimirkos, kai tik pasirodė informacija, kad galimai dingo, pasimetė kariai, iki to momento, kai jau aptikome ir identifikavome vietą.
Mūsų narų, inžinierių, pėstininkų, karo policijos susitelkimo dėka, kartu su broliais amerikiečiais mums pavyko tą užduotį įvykdyti. Deja, rezultatas buvo fatališkas. Tačiau, kaip ir minėjau, viską – visą savo patirtį ir padėką – išreiškėme jų tarnystei čia, nes žuvę kariai vykdė kovinę užduotį, jie vyko ištraukti pratybose dalyvavusių savo kolegų šarvuočių. Tai nebuvo pratybų dalis, kaip įsivaizduojame, kad jie treniravosi ar panašiai. Jie vyko į konkrečią užduotį ir tai labai svarbu.
Apie išmoktas pamokas gal dar šiek tiek anksti kalbėti, nes patys turime viską įsivertinti per keletą prizmių arba linijų. Tai yra ir reagavimo laikas – kaip mūsų algoritmai suveikė taikos metu.
Kaip tai vertinate?
Aš manau, kad tai buvo grynai vadovėlinis atvejis, kaip jau yra praktikuojama ne vieną kartą ir ne vienerius metus, nes reagavimo greitį nuo to momento, kai gavome kolegų amerikiečių prašymą, pamatė ir įvertino visuomenė. Sąjungininkus amerikiečius irgi reikia suprasti, jie tam tikrą laiką ieškojo patys ir galbūt tas laikas kai kam atrodo per ilgas, kyla klausimų: „Tai kodėl tiek užtruko?“
Užtruko todėl, kad kiekvienas vadas turi pareigą pats ieškoti su savo turimais resursais. Kai jie pamatė, kad to ploto, kurį šukavo ieškodami dingusių karių ir dingusios transporto priemonės, jau nebegali padengti, tada kreipėsi į mus, kariškius, ir tas malūnas, vaizdžiai sakant, užsisuko labai greitai.
Man atrodo, kad Lietuvoje esame truputėlį mazochistai, mėgstame užsiimti saviplaka. Aš nebuvau toje vietoje, mačiau tik viešus šaltinius, šiek tiek kalbėjau su kolegomis kariškiais. Manau, kad tai buvo pavyzdinė ir gelbėjimo, ir visuomenės susitelkimo operacija – pinigų žuvusių karių šeimoms rinkimo, išlydėjimo. Jau seniai visiems aišku, kad lietuvių tauta susitelkia krizės metu, bet čia dar vienas įrodymas tiems, kam dar nebuvo aišku. Turbūt čia yra didžiausia vertybė, kaip jūs manote?
Mes dažnai esame labai „protingi“ po tam tikro laiko, kai atsuki laiką atgal ir galvoji, kad buvo galima geriau. Buvo net kelios istorijos, kai savo paslaugas norintys pasiūlyti inžinieriai, savo srities specialistai, bandė mus mokyti telefonu. Sakome: „Gerai, šaunuolis, atvažiuok!“ Atsakė: „Vyrai, atsiprašau.“ Todėl kad pamatė, kur yra ta vietovė, ta scena, kur viskas vyko – pelkėje, giliame purvyne, tarp durpių. Sakyčiau, netgi nuotraukos ne visai tiksliai perteikė vietovės sudėtingumą ir vyravusią darbinę atmosferą.
Pritarčiau, kad kartais greitai padarome išvadas. Galbūt esame perėmę tam tikras vakarietiškas, anglosaksiškas tradicijas, kad geriausia, jog viskas būtų padaryta jau vakar. Visai neturime kantrybės ir tas mūsų nekantrumas kartais pakiša koją. Aš sakyčiau, kad bet kur, bet kokioje sferoje savo darbą turi atlikti profesionalai. O kalbant apie mūsų kariuomenės pagalbą sąjungininkams ištraukiant nuskendusią transporto priemonę, tai viskas vyko etapais. Taip, mano, kaip vado, noras buvo kaip įmanoma greičiau surasti ir ištraukti. Ir ne tik mano, bet ir kiekvieno kario, taip pat ir penktojo korpuso, USA Army Europe vadų.
Faktas, kad norėjome kaip galima greičiau. Ir kai nepavyksta vienas, imiesi kito, buvo keletas veiksmų eigos variantų. Tada buvo pasitelkta sunkioji technika, kurios neturime savo arsenale. Norėčiau išreikšti padėką toms bendrovėms, kurios atsiliepė ir pasiūlė. Aišku, užtruko logistiškai, bet viskas ėjo etapais, be didelių blaškymųsi ir t. t.
Yra viena tokių Lietuvos problemų, aš ją apibendrintai vadinu instituciniu patriotizmu, kai kiekvienas žiūri į problemą per savo institucijos, o ne per valstybės prizmę. Tai šiuo atveju mes pamatėme, kad ne kas nors kitas, o Lietuva turi žemsiurbę, Lietuva turi tą ir aną. Manau, buvo tikrai įspūdingi pavyzdžiai.
Mes dabar šnekame apie pontoninius ekskavatorius. Beje, aš pats, būdamas 54 metų amžiaus, pirmą kartą gyvenime pamačiau, kokių pajėgumų turime, tik reikia turėti kontaktų. Bet supraskime, kad šalia to, jog įgalintume tą pačią žemsiurbę ir ekskavatorius daryti savo darbą, buvo pasitelkti sonarai, echolokatoriai, dronai, kurie skanuoja paviršių ir kurie padėjo surasti ketvirto kario kūną.
JAV Lietuvoje. Turime du gerus batalionus – vieną sunkųjį, kitą artilerijos. Toks geras kumštis Pabradėje. Pasaulis keičiasi kasdien, bet kol kas bent jau iš to, ką girdžiu amerikiečius kalbant apie Lietuvą, negirdžiu jokios abejonės. Girdžiu vien komplimentus. Aišku, viskas gali pasikeisti, toli gražu ne nuo kariškių valios tai priklauso. Bet kaip jūs vertinate galimą riziką netekti JAV karių Lietuvoje?
Truputį atsuksiu laiką atgal, kai pirmą kartą per „NBC News“ buvo prasprūdusi žinutė, kad yra du variantai atitraukti, nes kariuomenės sąskaitą reikia sumažinti, norint sustiprinti oro ir jūrų pajėgas dėl to, kad amerikiečiai fokusuojasi į Indo-Pacificʼą arba Ramųjį vandenyną.
O ten oras ir vanduo, nes visur vandenynas.
Taip, ten Kinija. Ir svarstoma, kaip ją „atmušti“, atgrasyti. Kita žinutė apie pinigų klausimą, kad jeigu europiečiai susimokės. Ir šito kažkaip niekas neužkabino.
Visi skaito pirmą sakinį.
Taip. Ta informacija nuėjo ir paskui prasidėjo tam tikros spekuliacijos. Po ne vieno susitikimo mano, kaip kariuomenės vado, lygmeniu galiu pasakyti, kad niekada nebuvo tokių indikacijų ar svarstymų. Taip, galbūt planuotojai Pentagone, gavę tokią užduotį, pateiks gynybos ministrui keletą variantų, tai yra natūralu. Bet klausimas, nuo kur. Mes nežinome, nebūtinai nuo Europos. Taip, tam tikros žinutės prasprūsta, bet gali būti ir spekuliacijų. Reikia kalbėti faktais. O faktai yra labai paprasti. Jie (JAV kariai – red. past,) bus iki galo, jų buvimas net gali būti pratęstas. Yra kalbama apie galbūt papildomų pajėgumų pasitelkimą.
Dislokacijos pabaiga 2027 metais?
Dabar nenoriu spekuliuoti, bet šiandien planai sudėlioti iki to laiko. Aišku, keičiantis geopolitinei situacijai gali keistis, gal kažkiek atitrauks. Bet ir dabar generolas Christopheris G. Cavolis, kuris yra ne tik SACEURʼas, bet ir kartu jų Eucommo vadas, Vašingtone bando įtikinti Kongresą, kad būtent Europoje rytinė pusė yra labai svarbi.
Netgi jeigu prasidėtų kažkokie veiksmai, turbulencijos Indo-Pacificʼe, rusai gali išnaudoti sau. Kaip dabar mes ir matome, kad, vykstant karui Ukrainoje, Kinija atidžiai stebi, kaip gali išnaudoti tą situaciją. Viskas yra susiję. Jeigu galvojame, kad šitame regione vyksta kažkoks konfliktas arba kažkokie, pavadinkime, reikalai, tai kita pusė tą labai akivaizdžiai stebi. Tai yra argumentai. Praėjusią savaitę vykęs aukšto rango Amerikos pareigūnų vizitas į NATO būstinę irgi daug pasako. Jo (JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio – red. past.) interviu arba pasakymas, kad jis tiki NATO ir NATO penktuoju straipsniu, dar kartą visiems skeptikams parodo ir įrodo, kad Amerika yra tvirta savo apsisprendimuose ir sprendimuose ir dėl to jaudintis nereikia.
O kalbant apie Lietuvą – taip, buvo spekuliacijų, kad atitraukimas galimas, tačiau šiandien JAV kariai yra čia, treniruojamės kartu, vyksta pratybos. Ką tik grįžo „Žemaitijos“ brigada iš JAV 7-osios armijos mokymo centro Hohenfelse Vokietijoje, kur kartu su amerikiečiais buvo integruoti mūsų karininkai. Tie, kurie suplanuoti, vyksta į sausumos pajėgų ir jungtinio vadovavimo koledžus, finansavimas nėra nutrūkęs.
Neseniai buvau susitikęs su Pensilvanijos nacionalinės gvardijos vadu, jie vėl siūlo paramą. Jeigu kas nežino, mes treniravome jų bazėje savo „Black Hawkʼų“ pilotus. Visi tie dalykai yra labai susiję ir aš matau, kad kartais veltui virpiname orą neturėdami jokių faktų. Sakyčiau, reikėtų šiek tiek ramybės, įkvėpti–iškvėpti ir žiūrėti, kas vyksta.
Aišku, reikia būti ramiems, kad tu padarei viską. Manau, kad ypač šioje gelbėjimo operacijoje ir išlydėjime Lietuvos kariuomenė ir visuomenė gali būti ramūs, kad padarė viską, nors situacija baigėsi tragiškai.
Mes parodėme pasiryžimą, kad esame patikimi partneriai.
Lietuvos kariuomenės plėtra. Divizija formaliai įkurta, veikia divizijos štabas, operacinis pajėgumas, kiek suprantu iš viešų šaltinių, bus įgytas 2030 metais, bet Lietuvos kariuomenė turės ne visus svarbius įrankius. Pavyzdžiui, sraigtinė aviacija yra planuojama, bet ji nelietuviška. Jums toks scenarijus tinka?
Turbūt visi iki manęs buvę kariuomenių vadai ir tie, kurie mane pakeis, norėtume turėti kiek galima daugiau savo pajėgumų, kad mes patys galėtume kontroliuoti. Bet reikia suprasti realybę. Mes esame padarę labai didelį šuolį per pastaruosius metus skiriant biudžetą – kiek procentų nuo biudžeto skiriame gynybai ir tuo matu reikia vertinti. Tačiau tam tikri procesai yra nuoseklūs, tu negali jų peršokti. Čia kaip ir visuomenių vystymasis – tu gali peršokti tam tikrą etapą, bet ar iš tikrųjų tai padės būti geresniam? Taip ir mums.
Mums reikia subręsti, nes kai kurios sistemos, kurias įsigysime, bus visiškai naujos. Mes neturime patirties. Netgi sakyčiau, prieš kokius 20 metų gal būtume ir turėję, jeigu būtume dėję daug vilčių, kad dar sovietinę patirtį turintys karininkai ir kariai galėtų operuoti. Pavyzdžiui, tie patys tankai. Bet vėlgi suprantame, kad vakarietiška sistema nėra tokia, kokia buvo sovietinė rusiška sistema.
Bet tam tikros žinios, kompetencija, manevravimas, taktiniai dalykai – jie vis tiek turbūt išlieka daugmaž analogiški?
Po beveik 35 metų vystymosi mes suprantame, kad tie žmonės išėjo į atsargą ir tam tikri pajėgumai bus vystomi nuo nulio. Tas gebėjimas arba know-how bus nuo nulio, ką mes dabar esame suplanavę. Su oro gynyba mums pakankamai gerai, toliau tęsiame įsigijimo procesus. Tankų pajėgumas vėlgi nėra kažkokia tragedija, nes yra mokymo centrai Vokietijoje. Per Sausumos pajėgų vadą jau sutarta, mums tik reikia atsirinkti žmones ir siųsti.
Žinoma, juk mes jų klientai.
Eiliniai, technikai, karininkai, vadai. Juolab kad turime čia tą pajėgumą. Mes turime „eFP Battle Group“, kuri operuoja tokią pačią arba panašią techniką. Mes jau šiandien darydami ir kartu planuodami pratybas galime keistis tam tikra patirtimi, žiniomis. O kalbant apie sraigtinę aviaciją, tai „Black Hawkʼai“ jau šiemet po truputį pradės eiti.
Bet jie transportiniai?
Taip, jie yra daugiau transportiniai, paramos. Bet kalbant apie atakos pajėgumą, tai vėlgi yra naujas ir nepigus pajėgumas. Aš labai norėčiau, kad tai, ką šiandien esame suplanavę divizijos paramai, būtų sėkmingai įgyvendinta. Tai nėra vien tik geležis, kaip mes kartais galvojame. Tai yra ir infrastruktūra, ir žmonės.
Ir doktrinoje jūs pirmiausia akcentuojate žmones, tik po to įrangą.
Žmonių parengimas, kad mes tiek su sąjungininkų pagalba, tiek savarankiškai per simuliacijos sistemas pasiruoštume nuo pirmos dienos operuoti ypatingai aukštos vertės ir kvalifikacijos reikalaujančia įranga, kai ji ateis. Taip, galbūt tai būtų dar tik pirmi žingsniai, bet su sąjungininkų pagalba. Toks yra tikslas, yra padaryti labai solidūs planai, kaip mes tai padarome.
Grįžtant prie personalo, tai atsižvelgiant į šių dienų situaciją ir konkurenciją su rinkomis, labai nelengva pritraukti žmonių, todėl turėsime daryti tam tikrus sprendimus. Su ministre esame aptarę, kad turbūt jau laikas ateiti su nauju socialiniu paketu, peržiūrėti atlyginimus ir tokiu būdu sudaryti sąlygas kariuomenės populiarinimui, kad tai nebūtų prievarta. Žinote, mes šnekame, kad pakviesime šauktinių, galbūt jie per 9 mėnesius supras, kad naudinga tarnauti ir t. t. Bet norėčiau, kad kuo daugiau ateitų savanoriškai.
Kiek karių bus Lietuvos kariuomenėje 2030 metais? Koks jūsų planas? Turiu omenyje ne rezervą, o profesinės karo tarnybos (PKT) karius.
Turime labai aiškią karo meto struktūrą. Nelendant į detales, sakyčiau, kad mūsų kariuomenė visą laiką buvo mišri, ji tokia ir išliks. Turime planą PKT karių skaičių padidinti iki 30 tūkst. Bet čia kalbu ne apie diviziją, o apie visą kariuomenę. Tai yra pakankamai ambicinga.
Tai yra Krašto apsaugos savanorių pajėgos ir profesinės karo tarnybos kariai – 30 tūkst. O kiek yra dabar?
Apie 22 tūkst. Tai pakankamai mažas skaičius, bet nepamirškime, kad dabar dar turime apie 30 tūkst. aktyvaus rezervo karių, kurie turi ginklą, aprangą, ekipuotę ir savo vietą rikiuotėje. Tai reiškia, kad krizės metu, kai suveikia indikatoriai ir įspėjimai, aš per 2–3 dienas galiu pasiekti, kad atsistotų 50 tūkst. karių, turiu 50 tūkst. durtuvų. Ir dar po savaitės ar dviejų galiu dar apie 50 tūkst. sugeneruoti iš to pateis aktyvaus ir parengtojo rezervo.
Aišku, kai kurios kategorijos būtų šiek tiek žemesnio parengtumo, tačiau po tam tikro bazinio savaitės kurso jie galėtų drąsiai vėl atsistoti į rikiuotę. Taigi procesas yra užsuktas. Juolab kad yra dar 50 tūkst., kurių šiandien dar net neįveiklintume, reikėtų pasirūpinti ginkluote, nes šiai dienai per savaitę galiu turėti 100 tūkst. durtuvų.
100 tūkst. žmonių stoja prie ginklo.
Kurie turi ginklą, šovinių ir gali pasiruošti. Aišku, čia kalbame labai paprastomis kategorijomis, yra daug giliau. Ne vien tik apie manevrą šnekame, yra ir logistika, užnugaris ir t. t. Dabar naujoji karo komendantų struktūra labai puikiai įsilieja į visą sistemą, užpildo spragas tarp kariuomenės ir civilių. Tai labai didelė ir gera galimybė. Net tie, kurie neturi jokio karinio parengtumo, tas neparengtas rezervas gali drąsiai ateiti ir stoti į rikiuotę.
Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė prakalbo apie tai, kad šauktinių skaičiaus didinimas yra geras, bet ne efektyviausias būdas. Ji kalbėdama turbūt perteikia ir kariuomenės poziciją. Efektyviau būtų atnaujinti jau tarnavusių žmonių įgūdžius, per tą patį 9 mėnesių ciklą gali prasukti keletą pamainų. Ar tokia apimtimi ir planuojate veikti, akcentuojant kiek įmanoma greitesnį aktyvaus rezervo žinių atnaujinimą?
Sudėliosiu tam tikrus akcentus: taip, parengtą arba aktyvų rezervą iš naujo apmokyti, ištreniruoti turbūt būtų vienas kelių. Tačiau jeigu sustosime ir nerengsime jaunų karių, tai po tam tikro laiko pasens ir tas parengtas rezervas. Taip, jeigu karas rytoj, yra viena istorija. Bet jeigu žinome ir suprantame, kad atgrasymas kol kas sėkmingai veikia ir veiks toliau, tai neakcentuodami jaunų karių, šauktinių pašaukimo, daug prarasime, kaip buvo nuo 2008 iki 2015 metų.
Galima palyginti su net ne dviejų, o trijų juostų gatve, kai visi skirtingais greičiais važiuoja ten pat?
Būtent, tai yra simbiozė, vienas kitą papildantys dalykai. Aš nenorėčiau to supriešinti. Mes toliau akcentuojame ir paimame tiek, kiek mes galime paimti pagal esamą infrastruktūrą, instruktorių skaičių ir mokymo vietas, tą noriu pabrėžti – treniravimosi, mokymosi vietos, poligonai, šaudyklos – labai svarbu. Taip pat, jeigu yra galimybė, stengtis padidinti aktyvaus rezervo kartotinį parengimą kariams, ypač kurie jau pabaigė tarnybą prieš 4–5 metus. Jei per tą laiką pasikeitė ginkluotė, įranga, taktikos elementai ir t. t., tai manau, kad čia vienas kitam jie neprieštarauja. Mums reikia labai įsivertinti ir susinchronizuoti šituos du veiksmus.
Ar be dar vieno naujo papildomo didelio poligono 2030 metais divizija ir Lietuvos kariuomenė, kuri, anot jūsų, turėtų pasiekti 30 tūkst. nuolatinių karių, galėtų efektyviai treniruotis?
Turbūt dėl to ta diskusija ir vyrauja. Ne pirmą kartą ta idėja yra iš kariuomenės išsakyta, kad situacija dabar yra sudėtinga. Ar tai yra visiškai neįmanoma ir tragiška? Turbūt nėra tragedijos. Verčiamės kažkaip, darome savaitgaliais, dieną naktį, bet tai yra tiek mūsų karininkų, tiek seržantų, puskarininkių ir tų pačių eilinių laiko sąskaita, jie savaitgalį sugrįžti namo negali. Čia tokie vienetiniai dalykai, kur sprendžiame tokiu būdu.
Sąjungininkams norime atiduoti, kas geriausia. Mes, lietuviai, geri šeimininkai, labai svetingi. Mes suprantame, kad jeigu šalys siunčia atgrasymo pajėgas, tai užduočiai vykdyti jos ne nosį krapštyti atvyksta, jos turi turėti gebėjimą, nes priešingu atveju paskui tos žinios nukaskaduoja į jų sostines, kad sėdi, nėra ką veikti. O jie turi palaikyti parengtį. Tai mums yra naudinga, nes mes norime turėti savo sąjungininkus treniruotus – aukštos kovinės parengties. Šito nepadarysi, jeigu jis neturės galimybių. Todėl Pabradė daugiau mažiau atiduota amerikiečiams, o Rukla dabar daug laiko perduota vokiečių vadovaujamai „eFP Battle Group“.
Su vokiečių brigados atėjimu 2027 metų pabaigoje (aišku, elementai pradės eiti daug anksčiau) Rūdninkų naujas poligonas praktiškai absorbuos visus. Ir mes vėl turėsime stovėti, laukti eilėje, kaip tie patys svetingi ir geri šeimininkai, kada galėtume treniruoti savo kariuomenę. Mūsų nedraugams tai yra pats maloniausias dalykas girdėti, kad kariuomenė netreniruota, neturi atitinkamos parengties. Kai aš kartais girdžiu iš įvairių šaltinių: „Kam to reikia? Kur mes čia treniruosimės? Mes tos kariuomenės beveik neturime. Galbūt važiuokime kažkur kitur, vos ne į privačius kažkokius poligonus?“ Toks vaizdas, kad tas fonas sudaromas vos ne pagal Rusijos naratyvą.
Nėra jokių privačių poligonų. Yra privačios šaudyklos, kurios, daugeliu atvejų, neatitinka kariuomenės standartų. Ir tai, jos visos užimtos, nes ten kiekvieną savaitgalį treniruojasi šauliai.
Tas Rusijos arba Kremliaus naratyvas, iš vienos pusės atrodo, kad mes čia gyventojai viską pasakysime, ką reikia kariuomenei daryti, bet iš kitos pusės, tu matai, kad jie nuodija smegenis ir tokiu būdu gale dienos kariuomenė bus bedantė, nesugebanti vykdyti savo pareigų. Todėl apibendrinant, yra poreikis turėti dar bent vieną poligoną brigadai ar kad bent du batalionai galėtų vienu metu operuoti ir tokiu būdu tas taktines situacijas atidirbinėti – puolimas, gynyba, stabilizavimas. Čia turėtų būti mūsų valstybės tikslas, sakyčiau, netgi nacionalinio saugumo tikslas.
Moterys kariuomenėje. Kietų moterų turi Lietuvos kariuomenė, jos ne tik tarnauja visų pajėgų koviniuose padaliniuose, bet ir vadovauja KASP rinktinei, Sausumos pajėgų batalionui. Koks jūsų požiūris į moterų šaukimą?
Iš principo aš už moteris kariuomenėje, moterys kartais turi net geresnių įgūdžių tam tikrose specifinėse pareigose. Akylumas, pastabumas, koncentruotumas ir tai, galbūt, natūralu, tai tam tikri pliusai, ką moterys turi. Bet kariuomenė yra daugiau, suprantama, vyriška profesija dėl fizinių krūvių. Elementarūs dalykai: nėra lengvesnės kuprinės, nėra lengvesnio pistoleto, nėra lengvesnės granatos. Reikia gebėti vykdyti tuos pačius fizinio rengimo normatyvus, kaip ir reikalaujama – tai nėra vyrai / moterys, tai yra reikalavimas, kurį turėtum atlikti tam, kad galėtum išgyventi mūšio lauke, nugalėtum priešą. Tai čia pagrindiniai akcentai. Jeigu yra tokių žmonių, aš neskirstau vyrai, moterys – turi tą padaryti. Dabar grįžkime prie jūsų klausimo.
Apie šaukimą ministrė, žiūrėdama į mūsų partnerių – Šiaurės šalių – patirtį, kur jau viskas vyksta, sako: „Tai yra faktas, tik jam neatėjo laikas.“
Ir Šiaurės šalyse, ir kitose šalyse po truputį ateina... Skaičiai dažniausiai nemeluoja, jie pasako, kokia yra reali situacija. Kaip bebūtų liūdna pasakyti, mūsų tautos mažėjimas turbūt indikuoja, kad turime pradėti galvoti. Ar tai reikia daryti šiandien, ar rytoj? Turbūt ne, nes moterys turi galimybę ateiti savanoriškai tarnauti ir daryti karjerą.
Kas septintas karys yra moteris, ar ne?
Mes skaičiuojame, kad dabar kariuomenėje yra apie 10 procentų moterų, kas yra Europos vidurkis. Jeigu suskaičiuotume su įvairiomis įstaigomis prie kariuomenės, nors ir nedaug jų turime, bet prie ministerijos, kur daugiau civilių, tai įvairiais skaičiavimais net iki 17 proc. Bet tai nėra absoliutu. Tie 10–11 procentų yra labai normali riba. Mūsų visuomenė tam turi pribręsti.
Aš, kaip vadas, niekada neatsisakysiu papildomų pajėgumų. Jeigu šiandien arba rytoj būtų priimtas sprendimas ir mes staiga masiškai pradedame priiminėti moteris, tai aišku, turbūt būtų iššūkių dėl paprasčiausių elementarių poreikių, nes vis tiek – yra skirtumas. Žinau, kad skandinavai per daugelį metų tas ribas yra patrynę, jie nemato problemų vyrams ir moterims tame pačiame skyriuje, toje pačioje patalpoje dviaukštėse lovose miegoti ir eiti į tą patį dušą.
Jeigu dušas ar tualetas su durimis, tai koks skirtumas?
Jie turbūt tą savo klausimą yra kažkokiu būdu išsprendę. Mums dar reikia šiek tiek laiko. Bet manyčiau, kad pats faktas nėra atmestinas. Bet pirmiausia turėtumėme gebėti pašaukti vyrukus, kurių dar yra nemaža dalis dėl paprasčiausiai kelių priežasčių: dėl infrastruktūros mes negalime visų pašaukti. Sakyčiau, pirmiau išnaudokime šitą, nes potencialas pakankamai didelis.
Galime surinkti beveik dvigubai tiek pat vyrukų, kurie yra tam tikro amžiaus, atitinka reikalavimus. Taip, yra sveikatos problemų, yra tam tikrų psichinės sveikatos iššūkių. Čia jau medikai daugiau galėtų pasakyti, kai kaip praeina per komisijas, kokie yra procentai.
Taip, mažiau nei kas antras. Tie skaičiai mane paskatino organizuoti sporto forumą su savivalda. Kaip galime keisti tą situaciją, nes tai atrodo liūdnokai.
Jeigu dabar staiga ant kariuomenės uždedame tą populiarią idėją – visuotinis šaukimas – tai galbūt būtų truputį neteisinga. Mes turime atsisukti į mokyklą, šeimą, pasižiūrėti, kokioje aplinkoje gyvename, kaip tą užkardyti galbūt dar pirmose stadijose, kai tik pasireiškia tam tikri simptomai. Tada mūsų visuomenė apskritai būtų sveikesnė, mes, kaip tauta, būdami sveikesni, daugiau pasiektume. Čia yra kompleksinis dalykas. Aš nenorėčiau, kad tik kariuomenė spręstų visuomenės klausimus.
Visuotinis šaukimas. Man atrodo, kad tai, pirmiausia, tiesiogiai susiję net ne su rezervo rengimu, o su visuomenės klijavimu. Mes visi turime bendrą patirtį. Mums po penkiasdešimt, mes susitinkame: „Kur tarnavai?“ Tai yra bendri visuomenės klijai, galime matyti, kaip jie sėkmingai klijuoja, pavyzdžiui, Izraelio valstybę. Tai nebūtinai tiesiogiai susiję su valstybės gynyba, bet apskritai – su visais santykiais valstybėje.
Visiškai teisingai. Atėjau čia, iš karto – ryšys, yra supratimas. Nebūtinai labai gilus, bet ta brolybė, ypač kai praėjęs tą ugnį, vandenį, kaip sakydavo anksčiau, varines triūbas... Pabuvęs toje aplinkoje žinai, kas yra sunkumas, geriau supranti tą aplinką, kur tu esi, gali užjausti tą patį žmogų. Gal tik dabar ta branda ateina ir pradedame rūpintis ne vien tik žuvusiaisiais.
Birutietės jau dešimt metų „In memoriam“ organizuoja ir padeda žuvusiųjų šeimų nariams, taip pat rinkimo akcija amerikiečių šeimų nariams, manau, labai prasminga ir teisinga. Tačiau dar yra ir sužeistų karių, tai mes tą bendruomenę taip ir lipdome. Taip, 30+ metų turbūt dar nedidelis laiko tarpas, bet esame gerame kelyje. Ir tie vaikinai bei merginos, kurie galbūt turi problemų, irgi turi apie save po truputį drąsiau kalbėti, jungtis.
Grįžtu prie to paties savo pasakymo, kad mes, kaip visuomenė, tampame brandesnė, atjaučianti, labiau susikonsolidavusi, labiau suprantame. Mes gi lietuviai, tokie iš vienkiemių, mums užtruko šiek tiek laiko, kol tapome bendruomeniškesni.
Apie tradicijas pasakėte ir prisiminiau praėjusį ketvirtadienį. Mano sūnus su manimi žiūri „Panoramą“ ir klausia: „Ar Lietuvos karį taip pat laidotumėte?“ Sakau: „Tikiuosi, kad mes ir Lietuvos karius, kurie žuvę pratybose ar, neduok Dieve, tarptautinėse misijose, lygiai taip pat laidosime.“ Toks truputėlį kartėlis yra, bet galima turbūt ne karčią ašarą ryti, o kelti tą savo pačių lygį, kaip mes patys save vertiname. Vade, kaip jūs galvojate?
Vėl grįžtu prie tos pačios brandos, kariuomenės brandos. Mes jau turėjome liūdnų atvejų, kai seržantas Arūnas Jarmalavičius žuvo Afganistane. Tada buvo šokas. Aš galiu prisiminti, pats buvau Operacijų valdymo centro viršininku Sausumos pajėgose. Tada protokolas labai daug dirbo, kaip tą dalyką gražiai sudėlioti, nes tų patirčių, ačiū Dievui, jų nebuvo tuo metu. Aišku, ir dabar nedaug ir nedažnai turime.
Protokoliškai, ceremonialiai yra sudėliojama ir aš tikiu, tikiu, kad jeigu, neduok Dieve, toks atvejis būtų Lietuvos kariuomenėje, tai lygiai tokia pati procedūra, lygiai su tokia pačia pagarba, galbūt lygiai su tokiu pačiu viešinimu. Vėlgi reikia suprasti, kad kariuomenė yra viena, bet yra ir šeimos nariai, artimieji, kurie gali norėti, gali nenorėti. Reikia rasti balansą. Bet jūsų sūnų nuraminant, galiu pasakyti, kad tegul geriau pirmiausia saugo save, ir per pratybas saugumas yra numeris vienas, bet jeigu taip atsitiktų, neduok Dieve, tai faktas, kad nebūtų kitaip.
Grįžtant prie investicijų į gynybą, sienų fortifikacijos. Turime fizinę sieną, ar tiksliau nedidelę tvorą, turbūt reiktų sakyti. Lenkai daro rimtą fortifikaciją su minų linija, tokį didelį pylimą su įvairiais inžineriniais įrengimais. Kaip sienų fortifikavimas derėtų su jūsų Lietuvos gynybos sumanymu?
Tai tiesiogiai derėtų su Lietuvos gynyba. Kalbėjome ir apie naujo poligono atsiradimą, tai būtų pageidautina, kad poligonas būtų gynybinės sistemos dalis, ta prasme, kažkur arčiau sienos, prie kritinių taškų, tam, kad mes galėtume greitai sureaguoti.
Varėna, Druskininkai, Alytus, kažkur tame regione? Arba Lazdijuose?
Telšiuose irgi būtų neblogai, bet suprantame, kad jau ten ne prie kritinio taško. Šioje vietoje nenoriu labai spekuliuoti dėl tos pačios priežasties, kad tai yra derybinė pozicija. Dar svarstome, ateiname su reikalavimais ir pasiūlymais, todėl tai yra proceso dalis ir nenoriu gąsdinti nei savivaldybių merų, nei žmonių, nes sprendimų nėra.
Yra tik pamąstymai arba karinė logika. Grįžtant prie fortifikacijos, labai gražiai lenkų spaudoje nuskambėjo, premjeras neblogai pasakė, tačiau realybėje dar kol kas nieko nėra. Tai mes, lietuviai, neatsiliekame nuo to. Mes lygiai tokioje pačioje situacijoje.
Tačiau toks tikslas būtų? Kariuomenė tokį interesą turėtų?
Tai būtų tikslas, tačiau visi suprantame, kad tai kainuos nemažus pinigus. Ir iš ko atimsime? Iš to, kas dabar suplanuota 5 metams? Divizijos ir kitų pajėgumų vystymo? Ar tai būtų kažkas ekstra, kaip su „Rail Baltica“, „Via Baltica“? Tai būtų valstybinis projektas. Ir čia turbūt turėtų jau ne kariuomenės vadas, bet valstybė sutarti, kaip mes darome.
Dabar kaupiame savo kontrmobilumo parkus, turime priemonių, jau nekalbu, ką kiekvienas dalinys, kokias kontrmobilumo priemones su savimi gali atsivežti į vietą. Taip, mes galime pasižiūrėti pradžioje tuos butelio kakliukus, tas vietas, kurios yra kritiškos, ir tokiu būdu, galbūt kartu su Lenkija, kartu su Baltijos šalimis pradėti planavimo procesą, kaip kartu tą padaryti. Tačiau lėšos gali būti iš tų 150 mlrd. (ES pažadėjo šalims narėms suteikti 150 mlrd. eurų paskolų investicijoms į gynybą – red. past.). Norėčiau, ir turbūt būtų prasmė. Ar dabar? Turbūt ne. Tačiau, žiūrint į ateitį ir matant, kokia agresyvi yra Rusijos politika, Baltarusija, tai sakyčiau, jog tai galbūt neišvengiama.
Pabaigai, kaip ir mūsų pokalbio tema, „Kaip ginsis Lietuva?“. Istorija mus moko, kad rusai ateina iš ten pat visada: nuo Pskovo per Dauguvą į Vilnių. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų jie šitą kelią mina. Dar turime Baltarusiją su savo 20-uoju korpusu, turime Karaliaučiaus sritį, kur irgi rusai anonsuoja, kad jau turės armijos dydžio pajėgumą 2027 metais. Tai, populiariai tariant, koks yra Lietuvos gynybos sumanymas? Kaip ginsis Lietuva?
Kartu su sąjungininkais, kolektyvinės gynybos principu, įjungiant visas dimensijas: jūra, oras, sausuma, kibernetika ir kosmosas. Tai, manyčiau, taip kaip NATO, NATO kontekste. Aišku, nesinorėtų karo. Pradžioje turėtų būti kaip atgrasymas. Mūsų gynybos pajėgumų stiprinimas, mūsų visuomenės atsparumas tiek dezinformacijai, tiek visiems kitiems dalykams, tai jau yra signalas Rusijai.
Manau, kad rusai užtruks laiko, kad jie galėtų apskritai pradėti mus kaip NATO challengeʼinti, mums mesti iššūkį artimiausiu metu. Kita vertus, reikia suprasti, kad mes su savo pajėgumais turime pakankamai. Ta jų armija turbūt tokia, kur, duok Dieve, 50 tūkst., o jie vadina armija, tai nieko nereiškia mums, kai mes turime 100 tūkst. tik Lietuvoje. Aš jau nešneku apie Lenkiją, turbūt ten 1 mln., o dar su Latvija, Estija...
Manyčiau, kad mums svarbiausia – išlaikyti vienybę tame pačiame NATO, toje pačioje Europos Sąjungoje, kad būtų kuo mažiau trinties. Bet čia yra diplomatų ir politikų klausimas.
Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA
