Šiame, trijų dalių straipsnių cikle, papasakosime jums apie vaiko temperamentą, kas jo susiformavimui turi įtakos, vaiko brandą bei savigarbą. Remiamės „Vaikų sveikatos enciklopedija“, kurią neseniai išleido „Šviesos“ leidykla.
Vaiko temperamentas
Vaiko temperamentas apima daug aspektų:
- Jo aktyvumo lygį;
- Biologinį valgymo ir miego ritmą;
- Reakcijas į naujus žmones ar situacijas;
- Prisitaikymą prie pokyčių ir gebėjimą pereiti nuo vienos veiklos prie kitos;
- Emocijų intensyvumą;
- Jautrumą fiziniams stimulams (t. y. garsams, kvapams, šviesai)
- Dėmesio sukaupimą ir atsparumą įvairiems trukdžiams.
Galima santykinai skirstyti vaikus pagal temperamento tipą: vaikai su vadinamuoju lengvu arba sunku temperamentu.
Vaikai su vadinamuoju lengvu temperamentu nuo gimimo turi aiškų biologinį ritmą (t. y. jaučia paros ritmiškumą). Jų emocijos yra išreikštos, tačiau ne per daug intensyvios. Tokie vaikai gana lengvai prisitaiko prie pokyčių, ramiai reaguoja į fizinius stimulus.
Vaikai su sunkiu temperamentu yra labai aktyvūs, dažnai verkia, rėkia ar kitaip audringai reiškia emocijas. Be to, sunkiai nurimsta, jiems sudėtinga prisitaikyti prie pokyčių. Ilgą laiką jie auga nejausdami dienos ir nakties ritmo.
Kas daro įtaką temperamentui
Egzistuoja abipusis ryšys tarp vaiko temperamento ir tėvų išgyvenamo streso auginant vaiką: jo temperamentas veikia tėvų patiriamą stresą, o tėvų stresas veikia vaiko reakcijas, jo elgesį. Vaiko charakterio vystymuisi turi įtakos ir mamos (ar abiejų tėvų) asmenybė, ir paties kūdikio temperamentas.
Jei mama geba prisitaikyti prie vaiko esamų ir jam vystantis kintančių poreikių, išlikti rami ir pasitikinti, be to, jei ji noriai bendrauja su vaiku, tai skatina jo protinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Augindamos vaiką, daugiau streso patiria tos mamos, kurių mažylis yra sunkaus temperamento, ir tos, kurios pačios turi sunkų charakterį.
Mamos, kuris patiria depresijos simptomus arba jaučia nerimą ir nepasitiki savo jėgomis, turi mažiau teigiamų jausmų savo kūdikiui, ima greičiau suvokti jį kaip sunkaus temperamento. Be to, jos ūmiau reaguoja, negu tos mamos, kurios jaučiasi ramiai.
Tėčiai taip pat žiūri į tėvystę ne taip pozityviai, jei suvokia savo vaiką esant vadinamojo sunkaus temperamento. Jie gali konfliktuoti su žmona dėl auklėjimo stiliaus, keisti auklėjimo būdus arba apskritai nusišalinti nuo vaiko priežiūros ir auklėjimo. Jei vaikas turi sunkų temperamentą, pastiprėja tėvų išgyvenamas stresas dėl jo auginimo; tėvai gali skųstis, kad vaiką auginti sudėtinga, mažiau su vaiku bendrauti arba taikyti jam daug įvairių bausmių.
Vaiko temperamentas daro įtaką ne tik tėvų jausenai, bet ir tėvų auklėjimo stiliui. Vaiko auklėjimui tėvai dažnai taiko du būdus: discipliną ir šilumą ar jautrumą. Lengviau taikyti taisykles ir discipliną vaikams, kurie jau nuo gimimo turi aiškų biologinį ritmą ir yra ne tokie aktyvūs. Tokiems vaikams reikia mažiau kontrolės ir disciplinuojančių veiksmų.
Vaikas, turintis sunkų temperamentą, geriau išmoksta savireguliacijos, jei jo tėvai turi aiškią dienotvarkę, taisykles, kontroliuoja jų laikymąsi (ir, žinoma, patys jų laikosi), švelniai asistuoja vaikui įveikiant sunkumus. Ypač tas pasakytina apie pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus.
Sunkios tėvų skiriamos bausmės skatina netinkamą vaiko elgesį, dėl žiaurių bausmių jam sudėtinga valdyti kylančias emocijas. Tokie vaikai neįgyja adekvačios savo elgesio kontrolės ir ūmiai reaguoja į išorės poveikį.
Prisirišimo stiliaus įtaka
Pirmieji vaiko žingsniai į platesnį pasaulį - darželį, mokyklą - yra susiję su jo saugumo jausmu. Bazinio saugumo jausmą vaikas patiria pirmaisiais gyvenimo metais santykyje su mama, vėliau - su tėvu. Kalbant apie saugumo jausmą, reikėtų paminėti ir prisirišimą, sudarantį pagrindą šiam jausmui susiformuoti.
Prisirišimas reiškia stiprų ryšį ar meilę asmeniui, prie kurio prisirišama. Psichologijoje prisirišimo terminu pirmiausia apibūdinamas vaiko ir mamos santykis. Prisirišimas gali būti saugus ir nesaugus.
Šis procesas vyksta nuo vaiko gimimo iki maždaug 3 m. amžiaus (ypač svarbūs pirmi 9 vaiko gyvenimo mėnesiai). Vaikas gimsta tik su 15 proc. suaugusiojo smegenų galimybių, likusieji 85 proc. vystosi iki 3 m. Priklausomai nuo mamos tipinio atsako, vaikas prisiriša saugiai arba nesaugiai.
Saugus prisirišimas susijęs su mamos gebėjimu suprasti vaiko poreikius, jo bendravimo būdą ir reaguoti jautriu atsaku. Vaikai išmoksta jaustis saugiai ir tyrinėti tarpusavio ryšius bei aplinką, kai patiria nuoseklų, jautrų ir atsiliepiantį rūpestį. Mamos tvirtumas ir vaiko nuraminimas, kai jam skauda, kai jis jaučia baimę ar diskomfortą, leidžia vaikui jaustis gerai ir mokytis valdyti savo emocijas.
Tyrėjai nustatė, kad saugus prisirišimas siekia 2/3 populiacijos ir yra reikšmingas tolimesniam žmogaus gyvenimui. Saugus prisirišimas lemia: pasitikėjimą savimi ir kitais, gerą savo emocijų reguliavimą, savarankiškumą, gebėjimą atgauti fizines ir dvasines jėgas, atsparumą stresui, gebėjimą užmegzti gerus tarpasmeninius santykius.
Kol vaiko pažintiniai, emociniai ir socialiniai įgūdžiai dar silpni (iki 3 m. amžiaus), jam geriausia augti namuose. Šiuo atveju auklė gali tapti pagalbininke mamai auginant vaiką.
Nesaugus prisirišimas
Be saugaus prisirišimo, išskiriami 3 nesaugaus prisirišimo tipai: prieštaringas, vengiantis ir dezorganizuotas.
Nesaugus prisirišimas dažnai kyla dėl nenuoseklaus, pikto, nerūpestingo mamos ar vaiką globojančio asmens elgesio ir klaidingo vaiko elgesio supratimo (pvz., mama į parkritusio ar užsigavusio vaiko verkimą reaguoja piktai, sakydama, kur lendi) ar tam tikrų mamos įsitikinimų (pvz., verkiančio kūdikio nereikia imti ant rankų, nes pripras). Tai gali sąlygoti vaiko atmetimą ar tam tikrą prievartą.
Vaikai, kuriems būdingas prieštaringas prisirišimo stilius, linkę daugiau verkti, stipriai emociškai reaguoti, kai mama juos palieka vienus (tačiau nesijaučia komfortiškai, kai ji grįžta). Paaugę tokie vaikai linkę daugiau nerimauti, mažiau pasitiki savimi, yra pasyvesni, greičiau nusišalina, susidūrę su nauja patirtimi, elgiasi neryžtingai.
Vėliau mokykloje šie vaikai gali neišnaudoti visų savo protinių gebėjimų dėl neryžtingumo, didelio nerimo lygio, žemo pasitikėjimo savo jėgomis.
Dezorganizuotas prisirišimo stilius formuojasi, kai vaikas bijo mamos. Toks stilius susiformuoja, kai vaikas namuose patiria smurtą, prievartą; jo elgesys tampa agresyvus, stebima greita nuotaikų kaita.
Kitoje dalyje aptarsime kada vaikas gali lankyti ugdymo įstaigą, vaiko fantazijas bei su jomis susijusius žaidimus.
Akvilina Vaičiūnienė
