Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad gegužės 24−30 d. minima vaikų apsaugos savaitė. Viena iš demokratinės visuomenės išraiškų – vaiko teisių pripažinimas ir jų reglamentavimas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo kuriama nauja teisinė bazė. Tuomet nuošaly neliko ir vaiko teisių klausimai. Apie tai buvo svarstoma ir galvojama, kaip sukurti sistemą: vaikų teises reglamentuojančius dokumentus ir jų įgyvendinimo mechanizmą neprieštaraujančius jau priimtiems Europos teisės aktams.
Pagrindinis tarptautinis dokumentas, reglamentuojantis vaiko teises, – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau–Konvencija), priimta Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1989 m. lapkričio 20 d. Tai pirmasis dokumentas, kuris nustato civilines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines vaikų teises. Lietuva Konvenciją ratifikavo 1995 m. Šioje Konvencijoje, be daugelio kitų vaiko teisių, yra įtvirtinta teisė į sveikatos apsaugą bei vaiko dalyvavimą sprendžiant jį liečiančius klausimus.
Kad Konvencijos idėjos būtų įgyvendintos, reikalingi politiniai sprendimai, kurie pakeistų vaikų statusą ir gyvenimo sąlygas bei įpareigotų visuomenę ir institucijas gerbti vaikų teises užtikrinant jų interesus. Valstybė turi įsipareigoti užtikrinti išteklius ne tik vaiko švietimui ir lavinimui, bet ir pasirūpinti, kad ugdymo įstaigoje vaikams būtų sukurtos palankio sąlygos: saugi ir sveika aplinka, geras psichologinis klimatas, kuris skatintų vaikus kurti, tobulėti, būti atsakingais už save ir savo bendruomenę, aktyviai dalyvauti visuose mokyklos procesuose. Tėvai, pedagogai bei kiti specialistai, užsiimantys ugdomąja ir socialine veikla, įpareigoti laikytis pagrindinių Konvencijos principų ir įgyvendinti vaiko teises jiems prieinamais būdais.
Vaikų socialinės raidos procesui svarbi ne tik teisė mokytis, bet ir teisė būti sveikam. Vaiko teisė į sveikatą, sveiką aplinką ir tinkamą sveikatos priežiūrą turi išskirtinę reikšmę jo gyvenime, todėl ne mažiau reikšmingas ir vaiko dalyvavimas priimant sprendimus susijusius su jo sveikata [1].
Visuomenėje vyrauja požiūris, kad vaikai priklausomi nuo suaugusiųjų, savo tėvų, globėjų, socialinių darbuotojų ar kitų specialistų ir jų nuomonės mažiausiai paisoma [2]. Jei kyla problemų su vaiko sveikata, paprastai tėvai sprendžia, kada kreiptis į gydytojus, jie renkasi ir teikiamų paslaugų kiekį, medicinos personalą, daugeliu atveju netgi nesikreipia niekur, o gydo vaiką patys namuose. Retai kada vaiko nuomonė išklausoma, kai sprendžiamos jo sveikatos problemos tiek šeimoje, tiek ugdymo institucijoje. Remiantis Konvencijos nuostatomis, vaikas turi teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl jo sveikatos, sveikatos priežiūros, sveikatos paslaugų planavimo ir sveikos aplinkos kūrimo[3].
Vienas iš Konvencijos principų – teisė gyventi ir galimybė vystytis. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi – pagrindinė teisė, kuria remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos [4]. Valstybė, norėdama užtikrinti šio principo veiksnumą, privalo išskirtinai pasirūpinti:
vaikų sveikatos priežiūra;
švietimu;
socialiniu aprūpinimu;
garantuoti vaikams saugumą.
Tai sritys, kurios neatsiejamos nuo vaiko augimo, vystymosi ir dalyvavimo. Todėl valstybė, kurdama įstatymus šalies viduje, turėtų teikti prioritetą šioms sritims ir atsižvelgti į teikiamų vaikams paslaugų tobulinimą bei naujų paslaugų kūrimą, kvalifikuotų specialistų rengimą.
Vaiko sėkmingam augimui ir vystymuisi ypač svarbios yra sveikatos srities paslaugos. Atkreipdami dėmesį į šią sritį ir norėdami kurti vaikams saugią ir sveiką aplinką, turime teikti kaip įmanoma efektyvesnes sveikatos paslaugas [3] ir tai daryti dalyvaujant patiems vaikams, t. y. išklausyti jų nuomonę, kai sprendžiami su jų sveikata susiję klausimai.
Vaikai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia darželyje arba mokykloje. Tad sveikatos ugdymas turėtų užimti vieną iš pagrindinių pozicijų vaiko ugdymo sistemoje, nes išmokius vaiką sveikos gyvensenos principų ankstyvame amžiuje galima tikėtis geresnės jo gyvenimo kokybės vyresniame amžiuje. To pasiekti galima tik aktyviai dalyvaujant pačiam vaikui. Viena iš galimybių šį aktyvumą paskatinti – dalyvauti Sveikatą stiprinančių mokyklų projekte ir įgyvendinti sveikatos stiprinimo programas vietos bendruomenėse. Lietuva yra viena iš 46 Europos šalių, prie sveikatą stiprinančių mokyklų tarptautinio tinklo prisijungusi nuo 1993 m. ir sėkmingai vykdanti tokio pobūdžio veiklą jau 19 metų. Sveikatą stiprinančios mokyklos tikslas – sveikatos stiprinimo veiklą integruoti į visą mokyklos gyvenimą, į ją įtraukiant moksleivius, mokytojus, tėvus, medicinos darbuotojus, bendruomenės narius [5]. Kodėl mokiniui gali būti naudinga mokytis sveikatą stiprinančioje mokykloje, buvo atsakyta 2002 m. Nyderlanduose surengtoje konferencijoje, kurios metu išaiškinta, į ką sveikatą stiprinančioje mokykloje sutelkiamas mokinių ir visos mokyklos bendruomenės dėmesys:
žinias ir sveikatos sampratą;
dalyvavimą ir demokratijos principų taikymą praktikoje;
galimybių suteikimą ir jų panaudojimą;
bendradarbiavimą;
sveikatos stiprinimo, ugdymosi ir mokymo metodiką;
sveikatos stiprinimo programų rengimą ir panaudojimą;
saugios ir sveikatai palankios aplinkos kūrimą [6].
Išvardinti akcentai rodo, kad sveikatos stiprinimas mokykloje yra investicija į sveikatą, švietimą ir demokratiją. Šiame procese būtinas vaiko dalyvavimas, jo nuomonės paisymas.
Sveikatą stiprinančioje mokykloje „egzistuoja nuoseklus mokyklos politikos ir praktikos ryšys, kurį tais pačiais aspektais suvokia ir pripažįsta visa mokyklos bendruomenė šiose srityse:
dalyvavimu ir veikla grįstas požiūris į sveikatos ugdymą bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose;
mokinių požiūrio į sveikatą ir gerovę paisymas;
sveikos mokyklos politikos plėtojimas;
mokyklos fizinės ir socialinės aplinkos puoselėjimas;
gyvenimo įgūdžių kompetencijos ugdymas;
veiksmingų ryšių tarp namų ir bendruomenės sukūrimas;
teikiamų sveikatos paslaugų prieinamumo gerinimas“ [7].
Sveikatą stiprinančių mokyklų koncepciją įgyvendina daug ir įvairaus pobūdžio institucijų: ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bendrojo lavinimo, profesinės, aukštosios mokyklos, viešosios įstaigos. Šioje koncepcijoje pagrindinę vietą užima vaikų dalyvavimas sveikatos stiprinimo ir ugdymo programose, kas leidžia tikėtis geresnio vaikų suvokimo sveikatos klausimais bei tolimesnio kryptingo ėjimo sveikesnės gyvensenos link.
Kiekvieno vaiko harmoningam augimui ir vystymuisi reikalingos sąlygos, kuriomis jis turėtų galimybę žaisti, kūrybiškai išreikšti save [8], dalyvauti kultūriniame gyvenime, leisti laisvalaikį saugioje aplinkoje. Todėl suaugusieji turėtų skirti pakankamai dėmesio vaiko poilsio vietų įrengimui, kambarių, saugių žaidimo aikštelių, salių, saugios ir sveikos vaikų aplinkos kūrimui. Įgyvendinant Konvencijos principą gyventi ir turėti galimybę normaliai vystytis, reikalinga, kad būtų ne tik šeimos parama, bet ir valstybė rūpestis, vaikams palanki politika. Šiame procese turi aktyviai dalyvauti visuomenė, ugdymo įstaigos, sveikatos priežiūros įstaigos. Vyriausybė turi teikti paramą šeimai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Tai pagrindiniai institutai, itin svarbūs vaiko vystymui, todėl būtina juos tinkamai remti.
Vaikai, būdami mokykloje, patys gali pasirūpinti juos supančia aplinka, tik reikia jiems suteikti tokią galimybę, t. y. bendradarbiauti su jais. Nuo to, kokioje aplinkoje jie būna, daugeliu atvejų priklauso ir jų sveikatos būklė. Mokykla skirta ne tik vaikų ugdymuisi bei mokymui – čia jie leidžia laisvalaikį, užsiima įvairia popamokine veikla.
Vienas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo tikslų – išugdyti kiekvieno asmens
gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi [9]. Tai reiškia, kad vaikui turi būti sudarytos visos sąlygos gyventi, vystytis, būti sveikam, augti sveikoje aplinkoje. Tai įpareigoja suaugusiuosius bendrauti su vaikais, išgirsti jų nuomonę ir kartu spręsti jų sveikatos ir sveikos aplinkos klausimus. Vaikų dalyvavimas priimant sprendimus ar iškeliant aktualias sveikatos problemas yra svarbus aspektas jų pačių gyvenime. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pirmiausia reikia įgalinti vaikus siekti žinių apie sveikatą ir išmokyti jomis pasinaudoti. Tai įmanoma įgyvendinant sveikos gyvensenos ugdymo ir studijų programas [1]. Tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigą lankančių, tiek mokykloje besimokančių vaikų švietimas sveikatos klausimais turėtų būti prioritetinė sritis, nes taip formuojami mokinių gyvenimo įgūdžiai, išugdoma atsakomybė už savo sveikatą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Vaiko gerovės valstybės politikos strategijoje apibrėžiami pagrindiniai strategijos įgyvendinimo principai: vaiko interesų paisymas, nediskriminavimo principas, vaiko dalyvavimas bei demokratijos principų įgyvendinimas [10]. Šie principai atitinka siekį sukurti vaikams palankias sąlygas gyventi ir vystytis Lietuvoje ir gerbti jų teises.
Vaikai, gaudami pakankamai informacijos sveikatos klausimais, taip pat laisvalaikio praleidimo ar kitokios veiklos, gali tinkamai įvertinti esamą situaciją ir inicijuoti veiklą, kuri padėtų ištirti veiksnius, darančius įtaką gyvenamajai aplinkai. Tai suteiktų galimybę vystytis jų savarankiškumui ir mokytis būti partneriais. Vaikams dalyvaujant tokioje veikloje, suaugusieji turėtų prisiimti pagalbininko vaidmenį. Kada leisime vaikams patiems imtis iniciatyvos rengiant renginius sveikatos temomis ar sprendžiant mokyklos aplinkos problemas ir patiems priimti sprendimus bei už juos imtis atsakomybės, tuomet suteiksime jiems galimybę mokytis savarankiškumo, būti neabejingiems vykstantiems procesams, ugdysime demokratijos principus. R.Hart teigimu, vaikai gali dalyvauti sveikatos stiprinimo veikloje, išsakyti savo nuomonę ir tuo pačiu atskleisti savo gebėjimus, parodydami savo iniciatyvą [11]. Tačiau gali būti ir priešinga reakcija: vaikų nedalyvavimas ar „apsimetinėjimas“, t. y. dalyvaujama tik dėl to, kad suaugusieji liepė. Tokiu atveju suaugusiųjų uždavinys būtų tinkamai nukreipti vaikus, išaiškinti ir suteikti paramą nepamirštant taisyklės – daryti viską ne „dėl vaiko“ o „su vaiku“.
Institucijos, įgyvendindamos teisės aktuose numatytus uždavinius, turi siekti sukurti kuo tinkamesnes sąlygas vaikų visapusiškam vystymuisi, užtikrindamos jų teisę į sveiką ir saugią aplinką, sveikatos apsaugą, socialinį aprūpinimą ir vaiko dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus.
Parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro visuomenės sveikatos administratorė
Nijolė Paulauskienė
