„Viena iš mano svajonių — gyventi Kanados miškuose arba taigoje. Norėčiau “survivalinti“ (bandyti išgyventi) visiškai laukinėje gamtoje, skaičiuoti žvaigždes, grizlių išmatas ir plaukus ant lašišos nugaros“, — sako poetas, dramaturgas ir prozininkas, vaikų ir jaunimo teatro “Aušra“ režisierius Mindaugas Valiukas. Jis — ir Zigmo Gėlės premijos už geriausią debiutą laureatas.
Jūratė KLUMBIENĖ
„Sentimentalumą žudau dar negimusį“
Ruošdamasi šiam interviu buvau įsitikinusi, jog vis dėlto kalbėsiuosi su poetu.
„Malonu, — šypsosi M. Valiukas. — Tai taip nešiuolaikiška — domėtis poetais.“
— Sakei, kad poetas liovėsi buvęs poetu. Kas nutiko?
— Atsiradus tam tikram aistros nepakankamumui teko sustoti. Sakoma, jei gali nerašyti, — nerašyk. Aš tai labai sėkmingai ir darau.
— Kodėl?
— Rašyti ir leisti tokias knygas, kokias išleidau, galiu, bet nenoriu. O ko nors naujo ir savito dar neužčiuopiau. Neperskaičiau. Tad esu „neskausmingame laukime“. Nors kadaise, gal prieš 10 metų, nerimaudavau, o kartais net rimtai išsigąsdavau, kad praradau poeto dovaną, jei neparašydavau eilėraščio per savaitę ar mėnesį. Kaip juokinga ir gražu...
— Ar laikai save menininku?
— Taip.
— 2008 metais už kūrinį „Septyniolika“ buvai nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Pjesę pastatė Kauno mažasis teatras. Jautiesi įvertintas?
— Koks čia įvertinimas, kai jau tiek metų niekas nieko neduoda... Normalūs žmonės tokiu atveju suspenduoja tokią nevaisingą veiklą.
— Ar normalūs žmonės tampa poetais?
— Kai kurie tampa poetėmis.
— O kam tas sielos ekshibicionizmas?
— Nesu lyrikas, neužsiiminėju sielopylom. Sentimentalumą žudau dar negimusį. Kalbu vaizdais, mizanscenomis, kuriu charakterius, situacijas. Tam tikra prasme mano poezija teatrališka, kinematografiška. Ironiškas, absurdiškas ir ekscentriškas sielos ekshibicionizmas. Bet yra ir rūpestis, tik antrame plane, potekstėje, nutylėjime. Kad ir kaip būtų juokinga tūlam literatūrologui ar sociologui, laikau save humanistu.
Įkvėpimo žemė — panagėse
— Gimei ir užaugai Molėtų rajone, Arnionių ir Joniškio kaimuose. Kas šiandien liko iš to bernioko, kuris dar moka „žolę po kriauše papjaut“?
— Kadaise sukūriau tokią epigramą: „Mano įkvėpimo žemė — mano panagėse“. Estetiškai jinai teisinga, etiškai — nelabai. Ji truputį nelojali tam žemės lopinėliui, kuriame niekas nemoka nei lenkiškai, nei lietuviškai. Bet ežerai ten ir nendrės šnara daugelio sielos kalba. Ypač tų, kurie susipirko visas pakrantes ir subjaurojo gražų lietuvišką vardą transparantais: “Privati valda“.
— Kodėl pasielgei taip nepraktiškai stodamas į lietuvių filologiją ir režisūrą? Ko tikėjaisi?
— O kas iš to praktiškumo, jeigu vyrai ir moterys, palikę savo vaikus tėvynėje močiutėms arba auklėms, pedofilams ir narkotikų prekeiviams, savo praktiškumo įrodinėti išvažinėjo į airijas?.. Taip gimė dar viena prarastoji karta. O mes, rašytojai, apie tuos jaunus žmones rašome pjeses ir romanus. Liūdnas pjeses.
— Ką dabar statai vaikų ir jaunimo teatre?
— Dabar ant vyresniųjų trupės darbastalio guli jaunos rašytojos Andės Milinytės (15 m.) mini pjesė „Saldus vanduo“.
— Pernai Vilniuje, „Menų spaustuvėje“, su jaunaisiais aktoriais pastatei spektaklį pagal savo pjesę „Trintukas“. Kaip jautiesi sėdėdamas žiūrovų salėje ir žiūrėdamas į savo kūrinį?
— Spektakliai „Septyniolika“ ir “Trintukas“ yra komedijos, per kurias, prisipažinsiu, žvengiu visa gerkle.
— Ar su vaikais dirbi, nes pats tebesi vaikėzas? Gal todėl ir susikalbate?
— Vaikėziškumo manyje apstu. Bet jei kartais nesusikalbame, tai būtent dėl jo.
— Kuri dainas, koncertuoji...
— Įkūriau roko grupę „Kaukolėlės“ (Tadas Jurėnas, kontrabosas, „Old City“; Kęstutis Kaštaunas, gitara, „Old City“; Kęstutis Bublys, mušamieji, „Kontrabanda“; M. Valiukas, balsas, tekstai, gitara). Esame groję keliose mokyklose, keliuose festivaliuose, keliose laidotuvėse.
Dainas pradėjau kurti kokiais 1993 metais. Po to, nuo 1997-ųjų, padariau dešimties metų poetinę pertraukėlę, o dabar vėl tuo užsiimu.
— Apie ką tavo dainos?
— Beveik visos autoironiškos ir apie suprantamiausią visiems dalyką — nelaimingą meilę. Daug nelaimingos meilės istorijų, pasibaigiančių nelaimingųjų įsimylėjėlių mirtimi.
Vėžių nėra
— Tau 34-eri. Ar jautiesi savo vėžėse?
— Tai neįmanoma. Nėra jokių vėžių, o svajonės keičiasi. Arba, neduok dieve, jos tampa tikslu. Žinau: kad ir ką turėtum, — vis tiek neužteks, ir tas žinojimas truputį ramina. Faustas taip ir nesustabdė akimirkos. Nepatikėčiau ir kokiu nobelistu, tvirtinančiu, kad miršta laimingas.
— Man patinka tavo elegantiškai filosofiškas atsainumas. Laikau tai brandos bruožu...
— Aš keikiuosi vairuodamas, o tai paneigia bet kokį brandumą. Jautriau nei į kritiką reaguoju į dundukus, nerodančius posūkio, arba stovinčius pirmoje juostoje (kai yra trys) prie raudono šviesoforo signalo, kai iš paskos išsirikiavusi eilė norinčiųjų sukti į dešinę. Kelyje iškart pamatai, kas ką galvoja apie kitus.
Laisvė nuo kitų
— Ką tau reiškia kūryba?
— Jei ritmiškas barbenimas pirštais į prekystalį parduotuvėje laukiant grąžos yra kūryba, tai kuriu nuolat.
Negyvenu iš kūrybos, esu laisvas nuo kontraktų ir prodiuserių, todėl iškrypėliškai tenkinuosi visais kūrybinio proceso malonumais. Jei priklausyčiau nuo kontraktų ir prodiuserių, tektų iškrypėliškai tenkintis visais pinigų teikiamais malonumais: kokainu, kazino, manipuliacijom politikais, partijos kūrimu...
— Ar po šios minties dar ką nors nori pridurti?
— Ne. Ši mintis — labai išbaigta, o ką nors pridūrus galima sugadinti. Čia kaip haiku: pridėsi dar dvi eilutes — ir išeis tanka, o tanka jau toks gremėzdiškas japonų poezijos žanras! Kaip tankas.
— Patyriau, kad menininkai su panieka žiūri į interviu. Jiems nerūpi „išorinis pasaulis“ ir visa tai, kas nesusiję su egzistencinėm kančiom. Tarkim, stilius ir mada.
— Atvirkščiai. Stilius yra viskas! O dėl bodėjimosi interviu, tai čia gal perlenkei. Ir menininkai nori būti matomi, todėl pasiryžę ne tik apsinuoginti prieš kameras, bet net eiti į laidas „Padainuokim“ arba “Pašokim“.
Gintaras Grajauskas, neatsimenu pažodžiui, parašė maždaug taip: „Su poetu kalbėkit apie viską. Apie mergas ir apie futbolą.“
Su manim drąsiai galima kalbėtis apie tokius „išorizmus“, kaip sportas, automobiliai, alus, filmai, žemės ūkis, bitės, bankų apiplėšimai, nardymas, gimdymas, sveikata, etc. Svarbiausia nekalbėti, ko neišmanai, nes užknisa. Pats stengiuosi patylėti, jei kažkur neraukiu. Ne visada pavyksta, bet tobulinuosi.
Mongolija būtų super
— Kažkada su žmona Gitana svarstėte galimybę išvykti gyventi į Mongoliją.
— G. Grajauskas, būdamas Amerikoje, susipažino su Ulan Batoro universiteto rektoriumi ir rado jam lietuvį, norintį studijuoti Mongolijoje orientalistiką. Tas lietuvis buvau aš. Nepavyko išspręsti finansinio klausimo.
Mongolija... Būtų super. Kumysas, tugrikai, Gobis, Mongol šudanas...
— Kodėl gyveni Klaipėdoje?
— Gyvenau Vilniuje. Nebuvau patenkintas. Gyvenu Klaipėdoje, nesu patenkintas. Arba atvirkščiai; čia nuo nuotaikos priklauso. Galiu sakyt, kad šitam pabaly nieko nematau: nei normalaus teatro, nei kino (kinų, ačiū Dievui, turim), nei koncertų, nei juodaodžių turisčių, kuo chebra mėgaujasi Vilniuje, bet užtai galiu nesaikingai užsiiminėti saldžiaisiais savigailos ir savigraužos seansais... Gailėtis savęs yra geriausias žmonijos išradimas.
Metaforiškai tariant, provincija yra žaizda, kurią galima apgydyti. Žmonės net be galvos gyvena.
