Vaikai – prabanga, kurią ne kiekviena šeima „įperka“? (I dalis)

Vaikelio gimimas šeimai – didelis džiaugsmas. Ypač kai jis lauktas, kai jo atėjimui kruopščiai ruoštasi. Bet tai ir nauji rūpesčiai, nemigos naktys. O pastaruoju metu vis dažniau girdime sakant, kad vaikai tampa prabanga, kurią ne visi gali sau leisti, nes reikia nemažai investicijų, kurios dažnai šeimai beveik nepakeliamos.

Nepaisant vienų iš ilgiausiai ES apmokamų vaiko priežiūros atostogų, absoliuti dauguma lietuvių mano, kad vaikus Lietuvoje auginti nėra lengva, o 36 proc. jaustųsi nesaugūs šeimoje gimus vaikui, – atskleidė neseniai paskelbti Kauno technologijos universiteto mokslininkų iniciatyva atliktos reprezentatyvios mūsų šalies gyventojų apklausos rezultatai.

Teiginiui, kad Lietuvoje auginti vaikus lengva, pritarė tik kiek daugiau negu 7 proc. apklaustųjų. Visiškai priešingos nuomonės buvo net 27 proc., o tiesiog nepritarė dar beveik pusė  – 45,7 proc. apklaustų gyventojų. Apklausos duomenimis, gimus vaikui nesaugiau pasijustų maždaug ketvirtadalis gyventojų, o dar dešimtadalis jaustųsi labai nesaugūs. Tuo metu saugiai jaustųsi 21,4 proc., o labai saugiai – tik 1,3 proc. lietuvių.

Kad mūsų šalies gyventojai vis rečiau ryžtasi susilaukti vaikų, liudija ir statistika. 2011 m. Lietuvos šeimos susilaukė mažiau vaikų negu prieš krizę 2008-siais, ir mažiau, negu bet kuriais paskesniais metais. Štai 2009 m. gimė beveik 36,7 tūkst. kūdikių – 1,6 tūkst. daugiau nei 2008 m., o 2010 m. jau tik šiek tiek daugiau negu 35,6 tūkst. – visu tūkstančiu mažiau negu prieš metus. 2011 m. gimė tik 34,4 tūkst. mažylių.

Tai net 3,4 proc. mažiau negu 2010 m.

Ir to tikrai negalima paaiškinti vien jaunų žmonių, gimdančių ir galinčių gimdyti vaikus,  emigracija, nes palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, vaikų iki 17 metų mūsų šalyje nuolat mažėja.

„Apie kokį demografinių rodiklių augimą galime kalbėti? Neverta stebėtis, kad šeimos negimdo ir/ar mieliau pasirenka emigranto dalią, nes vaikas ar vaikai šiuo metu tampa prabanga, kuri reikalauja daug dažnam nepakeliamų investicijų“, – teigia Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio (NAMS) atstovai.

Ar tikrai taip brangu auginti vaikus, kad žmonės jau ima svarstyti, ar gali sau leisti pasinaudoti prigimtine teise pratęsti giminę? Ir kalbame šiuokart ne apie dešimtis tūkstančių kainuojančias procedūras, kurių reikia turintiems sveikatos problemų, ir ne apie tuos, kurie iš anksto planuoja, ar vaikas lankys  prestižinį darželį, ar juo rūpinsis privačiai pasamdyta „auklytė“, kiek ir kokių – šokių, dalės, plaukimo, muzikos ar šaudymo iš lanko – būrelių lankys, kad augtų visapusiškai išsilavinęs, kokioje šalyje ir kokioje mokykloje jis mokysis...

Kalbame apie tuos, kurie planuoja žemiškiau: kam mokėti už naują kombinezoną per 300 litų, jei kokybišką, bet padėvėtą galima nupirkti perpus pigiau, kaip padalinti dviem vaikams tris obuolius, kad jų užtektų keturioms dienoms, kaip įtikinti trečioką, kad jam ir šiais mokslo metais tiks pernykštė kuprinė, ar antroką – kad jam šiemet visai tiks pernai vyresniojo brolio dėvėta striukė? Ir kaip įrodyti ketvirtokui, kad ir „atšviestas“ iš draugo pasiskolintas pratybų sąsiuvinis yra tokios pat vertės, kaip pirktas naujas – tai kas, kad nespalvotas?

Mama: kai kada „brangiau“ reiškia „pigiau“

„Dažnas, išgirdęs klausimą: „Kiek kainuoja auginti vaikus?“, nė nesusimąstydamas sako: „Brangiai“. Bet aš nebūsiu tokia kategoriška: vaikui užauginti reikia tiek, kiek tu pats tam skiri“, –atsakė Aina Kirdulienė.

Dviejų vaikų – penkiamečio Roko ir ketverių metų Nidos – mama ne iš tų, kurie likus kelioms dienoms iki atlyginimo skaičiuoja paskutinius centus. Tačiau prisipažinusi, kad jų šeimai tikrai ne problema nupirkti vaikams skanėstų ar naują žaislą, Aina su vyru Rimu vis tiek skaičiuoja ir kur nebūtina – pinigų nemėto.

„Prieš kelias savaites lankiausi parduotuvėse. Vaikai per metus ūgtelėjo, ir pernykščiai žieminiai drabužėliai jiems jau per maži, todėl norėjau nupirkti naujų. Kombinezonas kainuoja 350 litų, batai  – dar tiek pat. Kadangi auginame du vaikus, matematika labai paprasta – viską padauginti iš dviejų. Tačiau tikrai neketinau išleisti lauko aprangai 1400 litų“, – pasakojo ji.

Būtent dėl to, kad vaikai greitai auga ir drabužių nespėja sudėvėti, Aina nevengia užsukti į dėvėtų drabužių parduotuves.

„Radau puikius mažai dėvėtus žieminius kombinezonus – labai geros kokybės, tekainuojančius 100 litų. Juos ir nupirkau. Tik batams niekada netaupome, nes avėdami geros kokybės batus vaikai nešąla, nešlampa jų kojos. Todėl visada renkamės itin kokybišką, dažniausiai skandinavų gamybos avalynę“.

Anot Ainos, jeigu nori nebrangiai nupirkti kokybišką daiktą, reikia mokėti improvizuoti. Bet ir skaičiuojantiems kiekvieną centą ji siūlo neužmiršti, kad taupymas neturi būti pagrindinis tikslas – kai  kada taupyti apsimoka, o kai kada ne.

„Yra dalykų, kuriems visada išleidžiame palyginti nemažai pinigų – tarkim, kokybiškai dantų pastai ar higienos priemonėms. Kita vertus, skaičiuoti galima įvairiai. Pavyzdžiui, kai perkate brangų daiktą, kuris tarnaus ilgus metus, tą sumą išskaidykite per visą laikotarpį, ir pamatysite, kad tai tik lašas jūroje“, – sako dviejų vaikų mama.

„Reikia tik atidžiai paskaičiuoti, ir tada kaina tikrai neatrodys taip bauginamai, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Tarkime, trimečiams vaikams pirkome rašomuosius stalus, kurie kainavo keletą tūkstančių litų, nors galėjome nupirkti tokius, kurie kainuoja po 200 litų. Bet išdalinus tuos tūkstančius nuo 3 iki 18 metų  (arba net dar ilgiau, jei vaikai baigę vidurinę mokyklą studijuotų), mėnesiui tenka juokingai maža suma“, – sakė Aina, pasakodama, kaip vaikams išleidžiamus pinigus skaičiuoja jų šeima.

Ji sakė, kad apskaitos, kiek pinigų išleidžia vaikams per metus, jų šeima neveda. Bet moteris pripažino, kad apibūdinimas „vidutiniškai statistiška“ jų šeimai kažin ar tiktų.

Skurdas – daugelio vaikus auginančių šeimų kasdienybė?

Prieš kelerius metus atlikto tyrimo duomenimis, naujagimis šeimos išlaidas padidina maždaug 20-25 proc., bet tokia našta, pasirodo, sunkiai pakeliama net trečdaliui Lietuvos šeimų – 35 proc. šeimų finansinė padėtis pablogėjo būtent dėl gimusio vaiko.

Viena vertus, tai natūralu, nes pinigus, kuriuos išleisdavo dviese, dabar išleidžia trims asmenims. Be to, vaikui augant jo poreikiai nuolat didės, todėl planuoti biudžetą ir, jei įmanoma, pasitaupyti reikėtų net keliems metams į priekį.

„Kita vertus, didėjant gyvenimo kaštams, tėvai turėtų ir uždirbti vis daugiau – gerokai daugiau, negu vienišas asmuo, – teigia NAMS valdybos narė Rasa Paulavičienė. – Įvertinus pastarųjų metų kainų pokyčius, kad vaikai neskurstų, tėvų, auginančių du vaikus, pajamos turėjo augti 2,5 karto“.

„Tačiau bazinė mėnesinė alga, bazinė socialinė išmoka (anksčiau – MGL) beveik nekito, o mokesčių lengvatos taikomos tik simboliškai – papildoma neapmokestinama tėvų pajamų dalis tesiekia 100 Lt, jeigu šeima augina vieną vaiką, ir po 200 Lt kiekvienam paskesniam vaikui“, – pastebi ji.

*Kai atlyginimas neviršija 800 Lt/mėn

„Nelabai pamename, kaip buvo prieš 40 metų, gal tuomet vaikus „pirko“ ar rasdavo kopūstuose, bet šiandien dažna šeima Lietuvoje vaikus planuoja ir gimdo gerai paskaičiavusi, ar sugebės susimokėti nuolat augančius mokesčius, būsto nuomą ar paskolą bankui. Dar reikia apsirengti ir prasimaitinti, sumokėti už vaikų „nemokamą“ mokslą ar ikimokyklinių įstaigų paslaugas. Neretai šeimai lieka tik pasvajoti apie vaiko lavinimą kokiame būrelyje“, o  „galimybę ugdytis ikimokyklinio ugdymo įstaigose Lietuvoje turi apie 6 kartus mažiau vaikų nei kitose šalyse“, – teigia NAMS atstovai.

Anot jų, masinis skurdas jau įsiveržė ir į vaikus auginančias pilnas šeimas. „Tokių socialinės pašalpos gavėjų, kurių pajamos asmeniui šeimoje neviršija 350 Lt per mėnesį, skaičius per metus išaugo 10 kartų“), – muša jie pavojaus varpais.

T ai patvirtina ir Statistikos departamento duomenys – nepritekliai spaudžia vis daugiau šeimų, auginančių vaikus.

Skurdo rizikos lygis (proc., gyventojų, esančių žemiau skurdo rizikos ribos, dalis)

Jeigu neskaičiuotume socialinių išmokų, šie skaičiai būtų dar liūdnesni.

Skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų (išskyrus pensijas)

Statistikos departamento duomenimis, nemažai auginančių vaikus šeimų yra priverstos taupyti net būtiniausių prekių ir produktų sąskaita.

R. Paulavičienės teigimu, mažiausiai dėmesio ir pagalbos sulaukia dirbančių ir bent šiek tiek daugiau nei 1,5 VRP (valstybės remiamos pajamos – red. past.) uždirbančių tėvų vaikai, „nors būtent tokioms šeimoms yra skiriamos europinės kruopos, o vaikai nemokamai maitinami“.

„Dabar tai yra 525 litai per mėnesį vienam asmeniui. NPD (neapmokestinamas pajamų dydis – red. past.) Lietuvoje taikomas tik 430 Lt pačiam dirbančiajam ir 100 Lt vienam vaikui bei 200 – kiekvienam paskesniam. Nuo visų kitų pajamų ties skurdo riba gyvenanti šeima privalo susimokėti GPM (15 proc., gyventojų pajamų mokestis – red. past.), o paskui dar ir PVM už kasdienę duoną, iš viso 36 proc. Tai išeina, kad mūsų šalyje apmokestinami net kūdikiai ir vaikai, neturintys pragyvenimui pakankamų pajamų“, – skaičiuoja R. Paulavičienė.

„Ties skurdo riba gyvenantys vaikus auginantys tėvai akivaizdžiai apgaudinėjami: teigiama, kad valstybė remia juos, maitindama vaikus mokykloje, bet juk tai yra daroma jų pačių sąskaita ir iš jų pačių sumokėtų mokesčių, iš kurių išlaikomas ir viso šio perskirstymo aparatas“, – teigia ji.

Tad nejaugi daugeliui šeimų užauginti vaikus, kurių taip laukta, tampa beveik neįmanoma misija? Kiek ir kaip juos pamaitinti, aprengti ir išmokyti mums padeda valstybė? Ir kiek iš tikrųjų reikia investuoti į vaiką nuo jo gimimo iki brandos atestato?

Apie tai – antroje dalyje.