Ar esate buvę gyvūnų prieglaudoje? Jei esate jautresnės sielos, šis reginys gali Jus pravirkdyti ir dar bus dienų, kai prisiminsite nuskriaustų, gailiom akim žiūrinčių, iš nevilties miaukiančių padarėlių veidukus... Ar pastebite analogiją su žmonių pasauliu?
Kai kurie vaikai savo šeimose niekada negaus tiek meilės ir džiaugsmo, kiek gauna šypsenomis ir gerais pažymiais pasipuošę jų bendraamžiai. Jie patiria maisto, meilės, rūpesčio, džiaugsmo ir teisingumo trūkumą. Ar jaučiatės kalti, kai netyčia įmetate skėtį į balą? Tikimės, kad ne... O šie vaikai neturi tvirto stogo, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo lietaus, griaustinio ir supančių žmonių pykčio. Vaikai iš asocialių šeimų pasaulį mums galėtų aprašyti kitais aspektais, nei jų draugai, kuriems netrūksta dovanų, rūpesčio, dėmesio ir emociškai šiltos namų atmosferos. Kas lydi jų kasdienybę? Šokoladu glaistyti varškės sūreliai, fizinis, emocinis ir seksualinis smurtas. Ar labai Jus stebina, kad šie vaikai keikiasi dažniau, nei jų bendraklasiai?... Mūsų tai nebestebina. Įsivaizduokite save panašioje situacijoje. Šių vaikų pavyzdys gali mus nemažai išmokyti, geriau įvertinti, kiek daug iš tiesų turime, o kiek dar galime duoti... Kartais mintijame, ko gi negauname iš savo šeimų, kiek nedaug laiko kartu tepraleidžiame, kiek mažai nuotraukų turime albume, o kada gi paskutinį kartą nuoširdžiai dalijomės mintimis?
Burtų migloje
Jorūnė pasakoja, jog norėtų kompiuterio, daug pinigų, naujos sekcijos, stalo, papuošalų, vaikino, kurį myli, suskurti šeimą, auginti 3 vaikus, 2 mergaites ir vieną berniuką. Tokios žmogiškos svajonės, ar ne tiesa? Apie ką svajojote Jūs vaikystėje? Liūdnu žvilgsniu žvelgiantis Aistis norėtų turėti plazminį televizorių, išmanųjį kompiuterį bei telefoną, gerą namą, 6 kambarių, gerą mašiną, ir turėti daug pinigų, pavyzdžiui, po 5000 į mėnesį. Vadovauti linkusi Jūratė atskleidžia, kad labiausiai ji norėtų, jog mama būtų šalia. Namuose ji nieko nekeistų, yra kur miegoti, pasirūpinta, tvarkinga, visada švaru. Radvilė norėtų šuniuko haski. Pasakoja, kad turi katiną, žuvytę, papūgą, tarsi namuose trūktų kažko svarbaus, ir būtų būtina juos užpildyti mažais mielais gyvūnėliais. Vėliau ji griežtai taria „nieko“, vaikas nenori nei kalbėti, nei gilintis į skaudžias temas. Mantvydas samanų spalvos megztiniu sako jog nekeistų nieko ir vis kartoja, kad artimieji labai svarbūs... Keli vaikai apsistoja ties dideliu namu ir išdidžiai kalba, kad daugiau jiems nereikią nieko. Atvirai šnekanti Sabina suteiktų žmonėms daugiau gerumo, proto, draugiškumo, laimės, paverstų juos gerai gyvenančiais.
Negatyvioji pusė
Jorūnė didelėmis akimis pasakoja, kad patyrė seksualinę ir fizinę prievartą, jog gali būti, kad nužudė jos mamą, o už šiuos nusikaltimus atsakingo patėvio laukia teismas. Aistis kalba, kad blogiausia yra bausmės, kai neleidžia žiūrėti televizoriaus, žaisti kompiuteriu. Fizinį smurtą prieš vaiką jis pavadina blogiausiu dalyku. Jūratė blizgančiomis akimis pasakoja, jog negeras dalykas yra tėčio gėrimas, ypatingai per šventes, tuomet tėtis „rėkauja, šūkauja, kabinėjasi dėl senų dalykų“. Mama išėjo, paliko, vartoja narkotikus... Į pieną vaikams pildavo alkoholį, taip jie „nusiramindavo“. Mamos pusbrolis vagia, sėdi kalėjime, o mama, deja, vis dar priklausoma nuo narkotikų. Išdidžioji Radvilė sako, kad blogo nieko nenutiko, šiuo fasadu ji saugo vidinį pasaulį nuo turbūt jau ne kartą patirto nesupratingumo, grubumo, ji nerizikuoja atsiverti, nori pasirodyti stipri. Mantvydas pasakoja, kad buvo susilaužęs nosį, boksuodamasis, o buvo ir nuo medžio nukritęs. Dingo jo senelis, ir jie vis dar jo ieško... Marija užtikrintai atsako, kad blogo nenutiko nieko, ir tai rodo, kad vaikas saugo paslaptis, neatsiveria arba bijo užplūsiančių negatyvių emocijų. Kęsgailė problema įvardina draugių neapsisprendimą ir mėtymąsi, draugauti ar ne. Apie šeimą ji teištaria „nieko“, jos žodžius lydi išdidus žvilgsnis, ir mergina keičia temą. Sabinai nusibodo mamos barimas, kaltinimai už dalykus, kurių ji nėra padariusi.
Vaikų išskirtinumas
Pasak ramiosios Jorūnės, dienos centro vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei kiti. Aistis, kalbėdamas apie paauglišką vaikų maištingumą pažymi, kad mergaitės nemoka elgtis su suaugusiaisiais, o berniukai moka. Visgi kiek gali atsiveria ir berniukai ir mergaitės, o mergaitės yra emocingesnės. Pasak mokslininkų, mergaitės patiria daugiau emocinių problemų, tuo tarpu berniukai susiduria su elgesio sunkumais. Kai kuriems vaikai šneka, jog visi vaikai yra vienodi ir lygūs. Radvilė dalinasi nuomone, kad dienos centro vaikai yra kultūringesni, draugiškesni ir linksmesni, lyginant su kitais. Šie įspūdžiai nekelia nuostabos, čia susirenkantys vaikai yra tarsi šeima, dalinasi paslaptimis ir jausmais, džiaugiasi ir verkia drauge. Sabina taip pat pasakoja, kad dienos centro vaikai šaunūs, o dalis jų būna tylūs, užsidarę. Jos žodžiais, „čia vaikai atviresni pasauliui ir žmonėms“.
Dėkingumas šeimai
Asocialiose šeimose taip pat kaip ir Jūsų vartojami žodžiai „ačiū“, „prašau“, „myliu“, „atsiprašau“. Juos taria patys vaikai, bei girdi kalbant šeimos narius bei mokykloje sutinkamus žmones. Vaikai dėkingi savo šeimoms, nors jų namų aplinka ir nedžiugina... Jorūnė džiaugiasi, kad gali namuose padėti, kad gerai sutaria su dėde, dėdė padeda tėčiui ir paruošia jam maistą į darbą. Aistis, žiūrėdamas graudžiu žvilgsniu pasakoja, kad yra dėkingas už priežiūrą, aprengimą, leidimą praleisti laisvalaikį ne namuose, nakvoti pas draugus. Jūratė sako „ačiū“ šeimai už nuoširdumą, palaikymą, priežiūrą, meilę, gerumą, pagalbą. Ji pasakoja, kad šviesių akimirkų drauge su šeima pasigenda... „Gal ir gerai, kad žinau, koks būna tėtis, kai prisigeria, galiu išeiti pabūti pas krikšto mamą.“ Radvilė parodo drąsą prisipažindama, kad neturi už ką dėkoti šeimai. Nors gal ir yra, toliau samprotauja ji... „Kai tėtis per gimtadienį padovanojo 1000 Lt, tada galiu padėkoti“. Mergaitė kritiškai vertina artimus žmones. Mantvydas pradeda nuo žodžio „nežinau“, ir tęsia, kad šeima rūpinasi, išverda valgyti. Marija sako esanti dėkinga, kad atsirado šiame pasaulyje, kad jos šeima yra gera „ir viskas“. Kęsgailė pasakoja, kad džiaugiasi, jog ją paruošia mokyklai, dovanoja dovanas, rūpinasi, kad smagu būti kartu. Sabinos žodžiais, „ačiū“ ji galėtų ištarti už tai, kad nuperka daiktų, kurie suteikia džiaugsmo, taip pat kelionių, šokolado, gėlių, duoda pinigų. Mergaitė vertina džiaugsmą ir smagias akimirkas, jai labai patinka dovanos... Dauguma vaikų nenorėtų gyventi kitoje šeimoje. Dalis jų turi abejonių, ilgiau pamąstę galbūt atsakytų kitaip... Tačiau šilti jausmai, prieraišumas, teigiami išgyvenimai, ištikimybė, geri lūkesčiai, taip pat ir rūpinimasis riša juos prie šeimų, kuriose gyvena, kad ir kas jose būtų nutikę. Nuostabu, koks gajus yra meilės jausmas, ir kaip stipriai gali būti branginami artimi žmonės...
Žodžiai Lietuvai
Paklausėme vaikų, ką jie norėtų pasakyti visai Lietuvai, jei turėtų galimybę. Jorūnė, žiūrėdama rimtu žvilgsniu, linki žmonėms palaikyti aplinkoje švarą, nesikeikti, neatstumti kitų vaikų, rūpintis aplinkiniais ir nepamiršti meilės. Aistis su šypsena linki žmonėms gerai gyventi, turėti daug pinigų, daryti gerus darbus ir taip toliau, jo balse girdėti geri norai. Jūratė, kurios mama kenčia nuo narkotinės priklausomybės, kalba, kad „Lietuva labai graži šalis, o gyventi čia gera...“ „Dėkui žmonėms, kurie stengiasi, dirba dėl jos, kurie gerbia kitus.“ Nedaug atsiverianti Radvilė rimta veido išraiška sako „Aš myliu savo Lietuvą, ką gi kita aš galiu pasakyti!“. Mantvydo veidas spindi užtikrintumu, jis taria „Lietuva yra tokia šalis, kaip nei viena kita. Yra mokyklos, vaikai mokosi. Mūsų šalis yra ypatinga“. Jis sakosi norįs likti čia gyventi. Paslaptingoji Marija ramiai sako, kad Lietuvoje reikia kurti tvarką. O žmonės dažnai mėto šiukšles ne į šiukšlių dėžę“. Kęsgailė į tolį žvelgiančiu žvilgsniu pasakoja, kad palinkėtų žmonėms laimės, džiaugsmo ir meilės. Sabina nori, kad visa Lietuva žinotų, jog ji myli savo šeimą, jai būdinga emocinė svarba. Apie meilę artimiesiems ir jos svarbą skelbiame žiniasklaidoje...
Vaikų galios ir sunkumai
Dienos centre atlikome „mini – tyrimą“. Panaudoję galių ir sunkumų klausimyną vaikams, apklausėme 4 paaugles mergaites. Vaikai patys atsakė į klausimus, o rezultatai rodo mums, jog remiantis vienu šaltiniu, ši tiriamųjų grupė problemomis nepasižymi... Nei vidinio pasaulio sunkumais, nei elgesiu išreikštais problematiškumais. Gauti duomenys leidžia suprasti, kiek iš tiesų esame linkę pasaulį ir žmones vertinti stereotipiškai... Vaiką iš asocialios šeimos kartais galime matyti kaip potencialų nusikaltėlį, o ar susimąstome, jog jis gali žymiai geriau suprasti kitus, būti jautresnis ir draugiškesnis, nors jo pažymiai ir nėra itin geri? Linkime šviesių minčių ir laisvės mąstant!
Psichologė I.Polikevičiūtė
