Vaikystė – kapinėse
Nors enciklopedijose teigiama, kad nekrofilai nežudo, o tik imituoja seksą su lavonu, gyvenime būna ir kitaip. Štai Lenkijoje siautėjo nekrofilas, kuris išniekino kelias mirusias moteris ir nužudė tris jaunas merginas. Toks buvo Edmundas Kolanovskis.
Iš kur atsiranda nekrofilai? Psichologai teigia, kad šis nukrypimas gali pradėti formuotis jau vaikystėje klausantis baisių pasakų. Tai sukelia baimę, susijaudinimą, o kai kuriems vaikams tokia emocinė būsena tampa patraukli, geidžiama.
Vaikui augant, tokia būsena, esant sumažėjusiam tam tikrų galvos smegenų nervinių struktūrų jaudinimo slenksčiui, gali sukelti net ejakuliaciją ir orgazmą, užsifiksuoti pasąmonėje. Jeigu žmogus dar yra ir psichiškai nepilnavertis, jis gali tapti nekrofilu. Formuojantis nekrofilijai, pasireiškia ir žmogaus sadistiniai polinkiai. Nekrofilą ypač jaudina lavono pjaustymas, jo kūno dalys. Šiuos veiksmus lydi masturbacija, kartais atliekamas lytinis aktas. Dažnai lavono dalys parsinešamos namo ir su jomis toliau santykiaujama.
Labai panašiai klostėsi ir Edmundo gyvenimas. Jo vaikystės ir jaunystės laiminga nepavadinsi. Edmundo tėvas nors ir nebuvo girtuoklis, tačiau, kai išgerdavo, puldavo mušti motiną. Namų šeimininkei toks retkarčiais smurtaujantis vyras atrodė visai normalus. Kiek paaugęs Edmundas pabandė užstoti motiną, tačiau ši ne tik kad nepadėkojo sūnui, bet dar ir supyko, ko šis lendąs ne į savo reikalus. Kartą ji jam piktai išrėžė: „Gailiuosi, kad nepaskandinau tavęs, kai pirmą kartą maudžiau vonelėje“.
Ko motina pyko ant Edmundo, taip ir liko neaišku. Dar iki jam gimstant buvo miręs Edmundo broliukas Andžejus. Motina dažnai eidavo į kapines, kartu tempdavosi Edmundą. Tad jo vaikystė ir prabėgo kapinėse.
Gaudavo per ausį
Darželio jis nelankė, nes nuolat viduriuodavo ir buvo nušašęs. Kiti vaikai jo vengė. Ne ką geriau buvo ir mokykloje. Vaikai, bijodami užsikrėsti, su juo nežaidė, tad jis buvo vienišius. Mokytis irgi nesisekė – po dvejus metus mokėsi pirmoje, trečioje ir penktoje klasėse. Vėliau lankė atsilikusių vaikų mokyklą. Kadangi draugų neturėjo, tai laisvu laiku vis eidavo ten, kur jį anksčiau vos ne kasdien vesdavosi motina – į kapines. Įsilipęs į medį stebėdavo, kaip uždengiamas karstas, girdėdavo dunksinčius į karsto dangtį žemės grumstus.
Nemokėjo Edmundas bendrauti ir su merginomis. Jau vėliau, kai lankė profesinę mokyklą ir mokėsi elektriko specialybės, bandė susidraugauti su moksleivėmis, bet nepavyko. Jis įsprausdavo kurią nors į kampą, grabinėdavo kelnaitėse, bet už tai gaudavo tik per ausį ir tiek. Tuo tarpu, kaip jam atrodė, kiti daro tą patį ir giriasi, kad gavo visai ko kito. Baigėsi tuo, kad jis ėmė vogti mergaičių apatinius rūbelius ir, išsidėliojęs juos, masturbuodavosi. Tokia buvo jo pirmoji lytinė patirtis. Ir tik 22 metų jis nuėjo pas prostitutę, kuri jam parodė, kokie yra tikrieji lytiniai santykiai.
Pirmasis teistumas
1970 metais jis vedė vienos ligoninės sanitarę Sofiją. Jie apsigyveno atskirame kambarėlyje, tačiau virtuve turėjo dalytis su dviem senutėmis. Kai viena jų numirė, ją pašarvojo tame pačiame bute. Naktį, likęs vienas, Edmundas nuėjo prie lavono ir glostydamas numirėlės suknelę pasimasturbavo. Matyt, tas jausmas buvo geresnis nei mylintis su žmona, nes po kurio laiko jis jau masturbavosi išsikasęs šviežiai supiltą kapą. Tą kartą kapą jis vėl užkasė ir apie tai niekas nesužinojo. Daug vėliau apie tai jis pats pasakė tardytojui.
Sofija jam pagimdė dukrą, o po dviejų metų – dar vieną. Gyveno skurdžiai, nuolat trūko pinigų, tad žmona, bijodama dar kartą pastoti, vis rečiau prisileisdavo vyrą. Tuomet šis pradėjo eiti iš namų. Tačiau ne pas prostitutes – prie kapinių ėmė užpuldinėti moteris. Po trijų tokių užpuolimų milicija išaiškino prievartautoją ir teismas jį devyneriems metams pasiuntė už grotų. Kai Edmundas grįžo iš kalėjimo, Sofija jo nebepriimė į namus, uždraudė bendrauti ir su dukromis.
Tuomet Edmundas įsidarbino fabrike elektriku. Ten sutiko Gabrielą, ėmė su ja gyventi ir susilaukė dar vienos dukters. Vėliau Gabriela teisme apie savo sugyventinį nepasakė nieko bloga. Girdi, buvęs normalus vyras, po darbo grįždavęs namo, pas svetimas nevaikščiojęs, dukrelę mylėjęs. Mėgęs rinkti pornografinius žurnalus, bet žmona tai nelaikė blogybe. „Tai buvo jo hobi“,– sakė ji.
Manekenas sandėliuke
Tačiau tikrojo vyro pomėgio moteris nežinojo. Sandėliuke, į kurį niekas neužsukdavo, Edmundas iš visokių atliekų buvo pasidaręs manekeną: aprengęs jį moteriškais apatiniais rūbais, vietoje moteriškų genitalijų pritvirtinęs kempinę. Su ta lėle vyras bandė santykiauti, tačiau didelio pasitenkinimo nejautė.
Jekateriną P. (69 m.) giminės buvo palikę naktį pašarvotą koplyčioje. Visų nuostabai rytą karstas buvo tuščias. Iškviesti milicininkai į protokolą užrašė: karste rasta maldaknygė, rožančius ir juodi bateliai. Lavonas dingo be pėdsakų. Jis buvo rastas tik po kurio laiko lauke už kapinių, sudarkytas. Kažkas buvo išpjovęs lytinius organus ir nupjovęs krūtis.
O tie išpjauti lytiniai organai ir krūtys atsirado ant Edmundo pagaminto manekeno. Tai jis naktį buvo užsukęs į koplyčią. Santykiaudamas su „atnaujintu“ manekenu vyras vėl pajuto erekciją ir pasitenkinimą. Tačiau po kurio laiko dvokiančius mėsos gabalus teko išmesti į sąvartyną.
Nužudyta mergaitė
Vienuolikmetė Alina iš Naramovičių kiekvieną dieną po pamokų skubėdavo į laukymę tarp Sorbų ir Jasnų gatvių, kad prirautų žolės savo triušiams. Taip buvo ir tą dieną. Tačiau namo Alina negrįžo.
Jos ir Edmundo keliai susikirto kaip tik tuo metu, kai užpykęs ant žmonos Gabrielos dėl neptikusių pietų, vyras trenkė lėkštę į stalą ir išmovė pro duris. Jis patraukė į Naramovičių kapines pasižiūrėti ar nėra supilta šviežių kapų. „Ką tu čia darai?“,– sutikęs pievoje mergaitę paklausė Edmundas. Tačiau mergaitė nebuvo linkusi bendrauti su nepažįstamuoju ir kažką suburbėjusi toliau pešė žolę. Nekrofilui tai nepatiko ir jis pagaliu trenkė mergaitei per galvą. Išrengęs ir išdarkęs jos lavonėlį jis jį čia pat ir užkasė. Kai kurias kūno dalis parsinešė namo ir „atnaujino“ manekeną.
Kai ir vakare Alina negrįžo namo, jos tėvas kreipėsi į miliciją. 40 milicininkų su šunimis, kaimynai bandė surasti mergaitę, tačiau veltui. Jos nuotrauka buvo išspausdinta laikraščiuose. Kai vienas toks laikraštis pateko Edmundo žmonai į rankas, ši pasipiktinusi parodė vyrui: „Ir kam galėjo užkliūti tokia jaunutė mergaitė?“, – klausė moteris. Liudydama teisme ji pasakojo, kad tuomet vyras tik nuleido galvą ir suburbėjo: „O, šūdas, ką aš padariau“.
Vienuolikmetės lavonas buvo surastas po mėnesio. Jį atkasę milicininkai suprato, kad kažkur netoliese vaikšto netradicinis nekrofilas – toks, kuris ne tik išniekina lavonus, bet ir žudo. Tuomet buvo peržiūrėtos seksualinių nusikaltimų bylos, patikrinti šimtai iš kalėjimų sugrįžusių kalinių. Kaip vėliau sakė milicijos kapitonas Ježis Jakubovskis, po patikrinimų pareigūnams atrodė, kad aplinkui – vien tik iškrypėliai.
Pakartas kalėjime
Milicininkai neabejojo, kad nekrofilas ilgai neiškęs ir per naktis budėdavo kapinėse. Ir štai vieną naktį jis pasirodė. Buvę pasaloje milicininkai nutarė nelaukti, kol šis iškas lavoną ir ims jį mėsinėti, o sulaikė, kai tik jis pradėjo atkasinėti naujai supiltą kapą. Tardymo metu Edmundas prisipažino prieš keturis mėnesius nužudęs mergaitę. Ir net papasakojo apie tai, ko milicija nežinojo. Jis buvo išniekinęs bent 6 iškastų moterų lavonus – per naktį kapus vėl sutvarkydavo ir dėl to niekas į miliciją nesikreipė. Dar daugiau – jis prisipažino 1970 metais nužudęs 21-erių metų, o po dešimtmečio – metais jaunesnę merginas. Tie abu nusikaltimai iki tol nebuvo išaiškinti.
E. Kolanovskiui buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė. Vieningos nuomonės psichiatrai nepriėjo –vieniems jis atrodė ligonis, kitiems – iškrypėlis, kuris privalo atsakyti už savo veiksmus. Teismas palaikė pastarųjų pusę ir 1985 metų birželio 4-ąją E. Kolanovskiui skyrė mirties bausmę. Aukščiausiasis teismas patvirtino žemesnės instancijos teismo sprendimą. Po metų nekrofilas buvo pakartas Poznanės kalėjime. Jam buvo 39 metai. Tai buvo paskutinė mirties bausmė, įvykdyta šiame kalėjime.
Moterys – nekrofilės
E. Kolanovskio atvejis pateko į enciklopedijas, nes iki tol buvo manoma, kad nekrofilai nežudo. Metams bėgant pasikeitė ir dar kai kas – ankstesnėse medicininėse enciklopedijose rašoma, kad nekrofilija užsiima tik vyrai, tačiau gyvenimas ir tai paneigė.
JAV Ilinojaus valstijoje, Žoileto miestelyje du jaunus vyrus pasmaugęs Džošua Mineris (24 m.) sugautas policijai paaiškino, kad tai padarė dėl to, kad jo mergina Alisa ne vienerius metus svajojo apie seksą su lavonu. Jis teigė norėjęs išpildyti savo merginos fantaziją, todėl ir padėjo pasmaugti du jaunus juodaodžius. Po to prie porelės orgijų su numirėliais prisijungė ir dar viena pora.
Policininkai buvo pakraupę. Anot policijos viršininko Miko Traftono, tai žiauriausias nusikaltimas per visus jo 27-erius tarnybos metus ir didžiausia nepagarba žmogui.
Švedijoje viena moteris (37 m.) buvo apkaltinta žmogaus kaukolių ir kaulų laikymu, o kaltintojai tvirtino, kad griaučių dalis ji naudodavusi sekso tikslais. Moteris savo bute Geteborge laikė mažiausiai šešias kaukoles, vieną stuburkaulį ir daug kitokių kaulų. Tarp įrodymų buvo ir dvi kompaktinės plokštelės, pavadintos „Mano nekrofilija“ ir „Mano pirmoji patirtis“.
Moters bute, slaptoje vietoje, buvo rasta ir nuotraukų iš morgo, kurios buvo pridėtos prie įrodymų, taip pat – grąžtas ir lavonams skirti maišai. Tačiau policija nerado įrodymų, kad ji būtų kasinėjusi kapus. Moteriškei buvo pateikti kaltinimai „mirusiųjų ramybės drumstimu“, už kurį Švedijoje galima skirti kalėjimą iki dviejų metų. Atrodo, protu nesuvokiama, tačiau psichiatrijos ekspertizė parodė, kad moteris pakaltinama.
Lietuvoje už palaikų išniekinimą baudžiamajame kodekse numatytas laisvės atėmimas iki trejų metų. Tai didžiausia bausmė, jei buvo išniekinti iš kapo iškasti palaikai.
Įteisinta nekrofilija
Kad būtų įteisinta nekrofilija, visai rimtai buvo svarstyta net kai kurių šalių parlamentuose.
Egipte islamistinės parlamento daugumos atstovai buvo pateikę įstatymo projektą, kuris suteiktų egiptiečių vyrams teisę turėti lytinių santykių su savo žmona dar šešias valandas po jos mirties. Įstatymo projekte pabrėžiama, kad toks „atsisveikinimo“ seksas būtų teisėtas tik tuo atveju, jei vyro ir žmonos santuoka buvo galiojanti iki pat moters mirties.
Šios iniciatyvos buvo imtasi po to, kai 2011 metų gegužę Maroko imamas Zamzami Abdul Bari paskelbė fatvą, kurioje teigiama, jog santuokiniai ryšiai lieka galioti ir po mirties. Šioje fatvoje numatoma, kad ir moterys gali turėti lytinių santykių su mirusiu sutuoktiniu. Visa tai turėtų būti leidžiama, jei sutuoktinis miršta sava mirtimi.
