Sugrįžę į bivuaką ir meistrams atidavus automobilį, V.Žala ir jo šturmanas P.Fruiza sulaukė šiek tiek vilties.
„Greičiausiai lūžo sankaba ir variklio daviklis. Jeigu prognozė pasiteisina, tuomet mechanikams būtų labai ilga naktis, bet Dakaras tęstųsi“, – sakė P.Fruiza.
„Teoriškai, gali būti scenarijus, kad čia sankaba pridirbo tiek reikalų. Laikome sukryžiavę pirštus ir žiūrėsime, kas čia per reikalai“, – sakė V.Žala.
„Neturėtų taip būti, sankaba turėtų gyventi bent pusę Dakaro. Praėjusiais metais lyg iš viso nekeitėme sankabos. Įjungi bėgį ir varai visą laiką ant jo. Čia perjungti bėgio nereikia, galbūt labai retomis sąlygomis gali jį susimažinti. Jeigu viskas gerai veikia, tai sankaba naudoji starte ir finiše. Būna, kad atvarai į kopas, užklimpsti vieną ar kitą kartą ir gali ją sudeginti, o dabar... Nesąmonė“.
Be šių problemų, V.Žalos automobilis taip pat buvo aplamdytas, o apie tai papasakojo pats lenktynininkas.
„Kapotą sulipdysime. Reikia pasakyti, kad tokiu tempu visą greičio ruožą aš nesu važiavęs ir tai vargina. Tos dulkės labai nervavo, kažkur iki 150 km pavijome Ginielį De Villiersą ir jį apsilenkėme. Vėliau per akmenynus jis mane pasigavo, nes tikrai pikčiau jis važiuoja per juos, tuo tarpu man, po pernai, per akmenis važiuoti buvo nejauku. Vėliau aš jį vėl pasigavau ir pat prieš dulkes, kai šiek tiek į šoną pablūdinome, jis mus aplenkė ir važiavome dulkėse kokius 70-80 kilometrų. Važiavimas dulkėse labai nervuoja, jaučiama įtampa ir nugrybavau į šoną, šovėme į krūmus bei aplamdėme kapotą“, – bivuake pasakojo V.Žala.