Jau žinome, kad įvaizdis - ne viskas, o troškulys yra viskas. Ir šia “geležine” koncepcija grindžiamas gėrimo įvaizdis. O trokšta visi - pinigų, darbo, pripažinimo. Kauno dramos teatras vėl sujudo: aktoriai anksčiau troško vaidinti ir jiems tai buvo pasiūlyta. Bet nebuvo pasiūlyta daug pinigų. Ir aktoriai pasimetė tarp to, kas yra įvaizdis (darbas teatre) ir pinigai (“chaltūros”). O teatras visiems kol kas pasiūlė įvaizdį.
Kaip pamenate, prieš keletą mėnesių aktoriai maištavo prieš buvusį vadovą Vidmantą Bartulį - kam jis visiems pinigus mažinąs. Po to jis atsistatydino ir buvo surengtas naujas konkursas, pasibaigęs visiškai netikėta jaunos teatrologės ir vadybininkės pergale. Per keletą mėnesių nuo šios netikėtos atomazgos Ina Puklelytė pareiškė, kad ji daugiau vadybininkė nei teatrologė ir jos disertacija tesiilsi Sorbonos stalčiuose. Buvo pasirašytos bent trys sutartys, teatras Laisvės alėjoje pasunkėjo, pasolidėjo, ėmė kažką reikšti visuomenėje. Į dar vienos sutarties - su Žemės ūkio banku - pasirašymą buvo pakviesta ir Kultūros ministerijos komanda. Ir Kauno televizija, bandžiusi vienoje laidų panarplioti naujas problemas. Nes: sutartys pasirašomos, o aktoriai joms kažkodėl neploja. Aktorių gatvėje visi pažįsta, bet jis (konkrečiai Robertas Vaidotas) gauna “į rankas” tik berods 560 Lt. Tad ar garbinga dirbti tokiame teatre?
Šiaip jau ta naujos vadovės pradžios giesmė skamba iš tiesų solidžiai: pasirašytos keturios sutartys (tarp jų - su miesto savivaldybe, o tai svarbu: ten išties retas klerkas žinojo, kad mieste yra teatras, o teatrui reikia pinigų, kurie negrįžta, bent jau įprastu keliu). Lankstinukai su repertuarais platinami bet kur, jų vis daugėja, žadama įvesti net abonementų sistema. Teatrologė suvokė, kad senais štampais ir atsibodusiais amplua toli nenuvažiuosi, ir ėmėsi naujų darbų. Aplodismentai.
Bet: staiga kaip peiliu per žaizdą Kauno dienraščio skaitytojams per akis pereina žinia, kad teatrą palieka dvi aktorės. Ne bet kas, o žvaigždės Nijolė Narmontaitė ir Virginija Kochanskytė. Per minėtą susitikimą, kiek supratau iš Kauno televizijos reportažo, apsisprendžia ir teatrališkai į teatrą ranka numoja Viktoras Šinkariukas. Na, kaip ir pusė statyto įvaizdžio pastato nėra. Žiūrovas tuoj supras: jei tų žvaigždžių teatre nėra, tai ir teatro nėra (keista, teatro, o ne žvaigždžių). Kitos lieka scenoje už tuos menkus 560 Lt.
Nes: buvo sudarytos sąlygos dirbti ir bent kiek uždirbti. Nes: naujoji vadovė susidūrė su jai žinotomis problemomis iš Bartulio laikų - jei valdžios buvo nuspręsta ir tebenorima išlaikyti pačią didžiausią trupę Lietuvoje, tokios algos ir bus. Galima būtų ją nuraminti: na, atsisijojo keletas žmonių - jau bus sutaupyta. O augintis žvaigždes taip pat galima.
Žinomus aktorius taip pat gali suprasti: jie užimti tiek, kad negali daryti “chaltūrų” - vesti vakarėlių, būti stalo generolais ir generolienėmis, pagaliau daryti to, kas jiems “prie širdies” ir “iš širdies” - skaityti taip populiarios tarp įvairių bendruomenių poezijos, glostančios širdį, o ne spardančios š... Ir visi galės pasirašyti sutartis su teatru, jei jie bus tokie reikalingi scenai. O jei bus reikalingi scenai - tik tuomet gali būti reikalingi ir papuošti furšetą.
Vadinasi, iš principo, nieko neįvyko ir nieko tragiško nėra? Kad aktoriai nepatenkinti ir maištauja - taip yra visur. Kaimyninės šalies “Nowy” teatras Lodzėje jau kuris laikas stovi uždarytas, nes aktoriai nepatenkinti naujai paskirtu teatro direktoriumi - po legendinio Kazimierzo Dejmeko mirties teatrui vadovauti ėmėsi kino dokumentalistas. Kita lenkų teatro legenda Adamas Hanuszkiewiczius išdidžiai pareiškė: jei aktoriai nenori vadovo - tai kokia čia problema? Jį ir reikia pakeisti tuo, kuriuo aktoriai būtų patenkinti. Hanuszkiewiczius - senos (nepasakysi, kad socialistinės) teatro etikos sargas ir jį galima suprasti, bet jei Lenkijos valdžia klausytų tik aktorių, kažin, ar per metus pasirodytų bent vienas spektaklis. Tiksliau: visi statytų monospektaklius ir aktoriai imtųsi režisūros. Tai jau darosi pas mus.
Visoje šioje situacijoje įdomiau kitkas: kol teatrai taip sprendžia problemas, patys diegdami naujas vadybos rūšis, naujas apmokėjimų sistemas ir sutartis, įvairiausiai sukdamiesi iš padėčių, Kultūros ministerija tebesvarsto legendinį Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymą. Jį turėtų atiduoti Seimui priimti tuoj tuoj, t.y. šiemet. Bet nepamirškime, kad dar yra tas Seimas, o ten aktoriai taip pat turi užtarėjų, o kai kurie Seimo nariai yra ir aktorių fanai (juk šie padėjo jiems per rinkimus). Tad klausimas tik toks: kai bus įstatymas priimtas - ar dar jis bus kam nors reikalingas? Ar mes turėsime įstatymą kaip įvaizdį, nes gerti jau niekas nebenorės.