Pagaliau galima pasidžiaugti vienu: parašęs savo nuomonę (http://www.omni.lt/?rask$9359_16017$z_124358) apie Senamiesčio teatrą sulaukiau teatro planų išdėstymo. Kiek pamenu, bene pirmą kartą per visą jo egzistenciją buvo viešai išsitarta, kas numatoma daryti. Nesvarbu, kad planai buvo atskleisti atsakymo man pamfleto forma (http://www.omni.lt/index.php?base/z_124846), vis dėlto šis tas ima aiškėti. Tačiau perlenkimų būta ir kad nebūtų nueita iki bevaisių apsikandžiojimų, reikėtų viską išdėstyti kuo tiksliau. Tad ir pradedu.
Pradedu nuo laiško, kurį gavau iš “Omni Laiko” redakcijos ir kurio ištrauką su redakcijos leidimu cituoju: “...dėl lėtos reakcijos, “miegojimo”, kas galų gale išvirsta į kaltinimą užsakomųjų straipsnių rašymu. Žinai, “miegojimo” dalies kaltinimus turiu pasiimti sau - gerokai užlaikiau straipsnį. Kai po gero pusmėnesio tekstą savo pašte galų gale atradau - iš karto dėjau į portalą. Tiesą sakant, perskaitęs užfiksavau tik strateginius pastebėjimus. O jie po pavėluoto publikavimo staiga virto taktiniais. Kas galėjo pagalvoti, kad kaip tik tuo metu bus svarstomas savivaldybės biudžetas... Taigi, už vėlavimą - atsiprašau, jei rašysi atsakymą, tai ir paminėk. O kitos diskusinės vietos kaip buvo, taip ir liko strateginėmis”.
1. Apie staigų mano pabudimą po mėnesio nuo akcijos jau parašė “Omni Laiko” redaktorius. Iš to kilusios išvados (“paprašė”, “užsakė”), vedančios iki sąmokslų teorijos (kam tai naudinga?) buvo neteisingos, nes grįstos viena logika: kodėl staiga parašiau, jei nerašiau niekad? Atsakymas kartais būna paprastas: galima su ta Senamiesčio teatro estetika ir programa taikytis metų metus, bet galima ir parašyti. Nes ėmė ir užkniso. Kodėl kūrėjai ieško užpakalinių minčių, užuot pagalvoję, kad spektaklis paprasčiausiai blogas?
2. Daugiau apie teatrą prabilta po šių metų akcijos pagarsinimo. Bet, pasak Pranulio, aš tuo “apkaltinau” Rūtą Vanagaitę, kuri su savo agentūra pagarsino šią akciją. Sakykite, nuo kada imti pinigus už atliktą darbą yra nusikaltimas? Nesigilinau, kas nusamdė agentūrą “Acta publica” - teatras ar savivaldybė. Bet akcija pagal visiškai modernius metodus buvo pagarsinta sėkmingai.
3. Apie mano pinigus. Jei Pranulis teigia, kad buvau paprašytas parašyti, kad straipsnį man užsakė, galėjo sakinį ir pabaigti. Labai norėčiau žinoti, kas užsakė ir kur atsiimti Pranulio minimą skolą.
4. Esu matęs tikrai ne vieną Senamiesčio teatro vaidinimą ir akciją, kaip ir Valdo Pranulio spektaklius valstybiniuose teatruose Klaipėdoje ir Nacionaliniame dramos teatre. Su spektaklių estetika, kurią kiek perlenkdamas apibūdinau žodžiu “šlamštas”, galima ginčytis, bet tai bus normalus estetinis ginčas.
5. Kitas dalykas yra teatro įtaka. Teatro vadovas teigia, kad spektakliai patinka Marytei Petrikytei ir kitiems vilniečiams bei miesto svečiams, ir to nepaneigsi, nebent paskambinčiau galbūt tikrai egzistuojančiai Marytei Petrikytei, bet vargu ar ji bus tą teatrą mačiusi. Tačiau nepamenu nė vieno bent kiek entuziastingesnio atsiliepimo spaudoje, - o kritikai vis dėlto užklysta į šio teatro spektaklius. Jie ir jų tyla gali nebūti rodiklis, bet X žiūrovų galvose teatro akcijos ir spektakliai vargu ar ilgiau užsibūna. Ir nors to taip pat be sociologinių apklausų nepamatuosi, akivaizdu, kad Senamiesčio teatras kultūriniame miesto žmonių žemėlapyje nefunkcionuoja. Jis greičiau yra tik statistinis kultūrinis vienetas. O apie galimas miesto teatro funkcijas kaip tik ir rašiau savo straipsnyje.
6. Čia prieiname prie šiandienos realijų. Apie planus kitais metais rengti gatvės teatrų festivalį išgirdau tik minėtame atsakyme. Norint, kad teatras egzistuotų ir miestiečių sąmonėje, jau nebepakanka tik tyliai statyti spektaklius ir rengti akcijas (net 25 per metus - vadinasi, kas dvi savaitės. Kur? “Akropolyje”? Per Kalėdas apsirengiant Kalėdų seneliais, o per Užgavėnes - lašininiais ir kanapiniais? Ar čia priskaičiuojamos ir įvairios prezentacijos bei vakarų vedimai?). Norint, kad apie tetarą kalbėtų, reikia patiems netylėti. Ir apie jokius šio teatro prizus ne aš vienas nesu girdėjęs. Kaip ir apie dalyvavimą šių metų Sostinės dienose - apie jų pradžią ir informacinius rūkus jau kalbėta anksčiau.
7. Galima džiaugtis, kad teatras buvo Poznanės “Maltoje”, viename didžiausių gatvės renginių festivalių Europoje. Gal tada pagaliau praregėjo, kad gatvės renginiai yra gražus dalykas, ir ėmėsi rengti festivalį (jei tai nebus tik graži svajonė ar greitomis sukurpti kitų metų planai). Apie gatvės renginių būtinybę įvairiuose diskusijose kalbame kasmet, per šią vasarą apie tuščias gatvių erdves ir aš esu parašęs keletą straipsnių. Pagaliau pats esu porą metų dirbęs su Vilniaus dienų festivaliu. Todėl netiesa, kad šiuo teatru niekad nesidomėjau. Atvirkščiai, maniau, kad jis galės užpildyti šią nišą. Bet taip maniau iki tam tikro laiko. Jei kitų metų vasarą pamatysiu, kad klydau rašydamas šias eilutes, būsiu laimingas.
Taip pat su linksmesnio rytojaus viltimi.
