Per kelias savaites Vilniuje įvyko neregėtas dalykas: miestas praturtėjo 11 naujų salių. Devynios iš jų - kino. Dar dvi atiteko Donato Katkaus Šv. Kristoforo orkestrui ir Vilniaus mažajam teatrui. Tiesa, viskas kiek sąlygiška, tačiau tokie įvykiai itin reti mūsų šalelėje, kur menininkai taip stokoja saviraiškos erdvių.
Labiausiai, manau, gali džiaugtis Donatas Katkus ir jo muzikantai: jie pagaliau, po ilgų klajonių po įvairias, ne itin pritaikytas muzikai sales, turi nuosavą ir kaip tik tam pritaikytą. Ir pačiame miesto centre, senamiesčio širdyje. Bet galima džiaugtis ir kitkuo: toks precedentas paneigia mitą, kuriuo buvo gyvi ir gynėsi kultūros administratoriai. Visada prašančiųjų salių - ir netgi nurodančių jų adresus - laukdavo tas pats atsakymas: jų nėra. Jie turėjo pasijusti kitoje realybėje ir iškart suvokti Einsteino reliatyvumo teoriją: nors salių yra, mes jas matėme, bet iš tikrųjų - nėra.
Vilniaus mažasis tiek išsitąsė po sales, kad net turėjo progos ilgam laikui tapti ir Lietuvos didžiuoju, besiglausdamas (nepainioti su kampininkavimu!) Nacionaliniame teatre. Naujosios salės “prie buvusio gastronomo” istoriją aprašyti prireiktų keleto tomų - su architektų brėžiniais ir neišvengiant teisminių protokolų. Bet salė jau bręsta, finalas artėja. Tiesa, ne taip sparčiai, kaip biurų pastatų augimo tempai ir, palyginti su jais, salės atidarymas kitais metais vertas tik vėžlio spidometro. Tačiau šiose aiškiose užuominose į salę jau galime matyti ir tam tikras paties meno korekcijas.
Akivaizdu, kad Rimas Tuminas artėja prie savo idealo - “vaidinti nevaidinant”. Idealas, suformuotas XIX a. teatrų tradicijos - MCHAT’o ar Ibseno Intymiojo teatro. Vaidinama arti žiūrovų, dekoracijos nedaug keis aplinką - salė be jokių techninių stebuklų, be besisukančių ratų, be įmantraus apšvietimo, net be štangų, kilnojančių dekoracijas ir uždangą. Net - tai ir minusas - vargu ar įmanoma sceną ir žiūrovų salę transformuoti, sukeisti vietomis, perstatyti kėdes kitaip: scenos lentos tvirtai sukaltos ir nepajudinamos kaip klasika. Kurią, atrodo, Tuminas ir statys.
Tačiau pagal architektūrą, kiek galime spręsti iš spektaklio “Belaukiant Godo”, viskas bus kuo natūraliau ir kukliau, ir režisūros žetonai bus statomi aktoriaus langelyje. Toje “vaidyboje nevaidinant”. Salė jauki, puiki jos akustika (ją dar reikia suvaldyti), bet ji griežtai draudžia aktoriams vaidinti parteryje, t.y. gulint ant grindų. Keista, bet “Godo” tai tik pabrėžė: scenų su gulinčiais aktoriais nemažai ir jų daugeliui nesimato. Ryški kūrybinė laboratorija, - režisuota tuščioje salėje be užstojančių vaizdą žiūrovų galvų. Tad jei aktoriai atsistotų - Ibsenas būtų patenkintas.
Kitos naujos salės jau aprašytos visur ir iš visų pusių. Turiu omenyje buvusį “Vingį”, dabartinę “Coca-Cola Plaza”. Stilius - griežtai skandinaviškas, santūrus, minimalistinis ir patogus. Prabangus - ne architektūros, bet piniginės atžvilgiu. Verta pagirti už neprimygtinį dekorą iš kokakolos buteliukų, už tai, kad pastato fasadas su “Coca-Cola Plaza” užrašu ir pats pastatas skaidriu vidumi primena kino juostos kadrą su visa perforacija. Piktintis gali už tik kai kuriuose aukštuose išdėstytus tualetus, už pastato paskelbimą nerūkymo zona (išskyrus VIP barą). Kiti pasipiktinimai - ne dėl architektūros, o dėl kainų ir kino politikos. Tačiau užmojai gali ir pradžiuginti.
Naujojo pastato vadovai pareiškė, kad skatins lietuviško kino atsiradimą. Kaip? - nuskamba ironiškas klausimas. Galima atsakyti be jos. Pirmiausia 40 mln. Lt - nebloga investicija į Lietuvos ūkį. Antra - jei planai pasitvirtintų, kino centras surinktų daugiau nei milijoną žiūrovų per metus. Ir čia metas prisiminti priimtą Kino įstatymą. Matematika paprasta: vidutinė bilieto kaina - 15 Lt, kaip paskelbė kino centro vadovai, bet iš tiesų - mažiausiai 18 Lt, nes vakarinės kainos prasideda nuo 20 Lt. Kadangi Kino įstatyme numatyta finansuoti lietuviškąjį kiną iš kino rodymo, pervedant į biudžetą kinui kurti 30 proc. nuo surinkto pridėtinės vertės mokesčio, su 18 Lt bilietu ir milijonu lankytojų nacionaliniam kinui atitenka 970 000 Lt. Jei 20 Lt - visas milijonas ir 80 tūkst. Turėtume ir pasidžiaugti - kaip tik neblogam Lietuvai vaidybiniam filmui.
Bet matematikos sąlyginumai tęsiasi. Salės atidaromos, bet jos ir uždaromos. Reikia tikėtis, kad dėl maištų ir auditų Nacionalinėje filharmonijoje salės nebus uždarytos. Bet skaudžiausia ir realiausia iš netekčių bus “Lietuvos” kino teatro uždarymas. Visiškai nelogiškas net ekonominiu požiūriu (nes ekonomika su kultūra vis dėlto glaudžiai susijusios): pernai “Lietuva” su nekomerciniais festivaliais, Europos kinu dviejose salėse, kurių viena - 88 vietų, visiškai nedaug atsiliko nuo “Vingio” su 4 salėmis ir išimtinai komerciniu kinu. Šįmet “Kino pavasaris” persikels į “Coca-Cola Plazą” ir greitai centre neliks padoraus kino teatro (“Skalvija” dar tik bando kiek ūgtelėti ir neaiškinkite, kad “Plaza” yra pačiame centre). Vietoj “Lietuvos”, pasak gandų, žada atsirasti “Lido” restoranas. Taip sakant, Lietuvą keičia Latvija. Per “VP prekybą”, žinia. Galėtų kino mėgėjus paguosti tik kokia nors pataisa Kino įstatyme (mes juk mokame po įstatymų priimti pataisas ir atbuline data), kad 50 proc. “Lido” pelno bus skiriama tam pačiam lietuvių kinui. Bet, deja, ne aš įstatymus rašau, o tik kartais apsiperku “Maximoje”. Už tuos pačius litus, kuriuos sutaupau, neidamas žiūrėti komercinio šlamšto į “Akropolį”.
Jūsų komentarams ir pastaboms - [email protected]
