Vasarą visi pajūrio miestai būna maždaug vienodi, nes pagrindinis jų fonas yra žmonės. Norėdami nufotografuoti tikrą vasaros gamtą, fotografai traukia į jau pabodusias (nuotraukose) kopas, trenkiasi į trumpam, ligi šios akimirkos dar neapgyvendintas salas. Žiemą tokie miesteliai tampa normaliais provincijos (be neigiamos prasmės) miestais ir atklydėliui - negyvenamomis salomis.
Palangoje daug kavinių mitinėje Basanavičiaus gatvėje veikia. Nebuvau čia gal kokius ketverius metus, prieš tai - dar gal penketą. Kurorto mitas man žlugo su blogosios provincijos barbarų atkeliavimu ir naujų papročių banga, kurių pagrindinė buvo - “svečias į kurortą - šeimininkas iš namų”. Šeimininkas išsikels į daržinę, garažėlį, šuns būdą, bet kur, kad tik priimtų dar vieną pinigingą svečią. O kadangi svečias diktuoja sąlygas - deja, jau priprato diktuoti, - tai jam paklūsta ir miesto šeimininkai.
Palanga žiemą svetingesnė. T.y. žmonių nebuvime išryškėja miestas, margos minios triukšmą pakeičia namai ir tyla. Gali lengviau alsuoti ir matyti miestą.
Tradicinis nuo septintojo dešimtmečio vakarinis maršrutas - palydėti saulę nuo Palangos tilto. Šiandien atnaujintas tiltas galėtų tapti dar vieną akcijos dalimi, panašia į tą, kurią vasarą rengė Liudvikas Jakimavičius ir Mindaugas Šnipas, leisdami žmonėms rašyti savo mintis, troškimus ir palinkėjimus į didžiulės knygos puslapius, o po to iš viso to kurti sociologines teorijas. Tiltas - neįprasto formato atminimų sąsiuvinis: čia buvo Biržai, Panevėžys, Marijampolės jėga, tas myli tą, anas - kitą. Yra ir ironiškų replikų: “O aš nieko nemyliu. Osama”. Kita atsisveikina, nuo čia pradėjusi kelionę į Švediją (išplaukė? apsigalvojo?). Restauratoriai galėtų pašiurpti, bet gerai, kad nešiurpsta - tai ir mūsų dienų lankytojų geografinė, humoro ar jausmų išklotinė.
Namai miestelyje kuria savo dialogą (tiksliau, jį kuria architektai). Dideliame mieste naujas pastatas taip nesunaikina aplinkos kaip mažame. Senieji namai likę kaip paskutiniai pagonys, nykstantys čiabuviai naujos civilizacijos apsuptyje. Civilizacija agresyvi ir gali dar išlaikyti ramų žvilgsnį prie “Anapilio”, prie vietinių vaidinamų “Romeo” ir “Džuljeta” vilų. Kitoje gatvės pusėje tuoj juos pamiršti, iškilus “Vilai Aldonai” (ar tai - istorinės “smetoniškosios” teisybės atstatymas, ar naujoji invazija ? la “Palangos bohema”?). Ir šalia to - vaikų kubofuturistinė aikštelė, toks naujoviškas disneilendas su vamzdžiais ir spyruoklėmis. Vasarą reklama čia turėtų šaukti: “Palikite vaikus dviem valandoms ir pasiimsite neatpažįstamus idiotus!” Tai visiškai atitiktų garsųjį Baudrillard’o teiginį, jog Disneilendas sukurtas tam, kad užgožtų visos šalies disneilendiškumą, ir pagrindinio kryžkelės akcento Kurhauzo netektis yra skaudus ir dėsningas simptomas.
Vietinė “Jazz-Rock Caffe”, Laukinių Vakarų saliūnas ir t.t. Kokią geografiją renkasi Palanga - Amerikos vakarų ar rytų? O Mineralinių vandenų gargaras? Replika Paryžiaus Pompidou centrui ar atnašavimai neono estetikai? Kitas centras - dviaukštis “Vasaros” restoranas (pramogų centras?) pagal skelbiamą projektą greitai bus itin modernus, vysis Vilniaus dešinįjį krantą ir bus apsuptas aukštesnių už jį gyvenamųjų namų. Žinoma, gali spėti, kad būsimieji turčių kvartalo gyventojai įneš savo “babkes” ir “Vasaros” atstatymui, bet “Vasara” jau atrodys kaip smėlio “babkė” jų kiemo smėliadėžėje.Basanavičiaus gatve tik žiemą gali vaikščioti palangiškiai. Vasarą jie renkasi šonines, ramesnes ir tikresnes gatveles. Jų peizažas, kad ir koks jis būtų, čia atitinka kopų ramybę ir jų gyvensenos ritmą. Kiek gajus bus naujosios, daugiau nei dešimtmetį trunkančios invazijos, ritmas?
Jį atlaikyti ir pakreipti reikiama linkme reikalinga miesto strategija. Bet akivaizdu, kad miestas neturi nei vyriausiojo dailininko, nei strategijos. Abu juos keičia pinigai ir įstatymai jiems atplaukti. Jei man kas paprieštarautų, kad strategija yra, sakyčiau, kad tai - visiška nesąmonė: naujai statomi rajonai ar kazino panacėja centre - dar ne strategija. Plyta yra priemonė, bet ne mąstymo būdas (arba: plyta ir yra toks mąstymo būdas). Iš miesto peizažo niekaip nesuseksi, kur link kreipiamos jo vėžės. Į praeitį, kurios liko tik vienas grafas Varšuvoje ir Aliodija Ruzgaitė vasaros gatvėje? Į ateitį su rekreacinėmis zonomis ir kultūringu, kad ir intensyviu, pinigų leidimu? Į pretenzijas dėl raudonųjų žibintų gatvės su daugiaprasmiu užrašu “Miestas miega”? Ar į dykvietę su netvarkingai pamėtytais daugiabučiais ir “Smėlio karjerų generolų” pažyma architektams?
Bet koks atsakymas į šiuos klausimus jau būtų mąstymo ir strategijos pradžia. Ir vargu ar tam užtektų dviejų miesto tarybos posėdžių, kuriuose dalyvautų besikeičiantys merai. Jų kaita - taip pat ne priežastis vėl ieškoti savų krypčių.
Jūsų komentarams - [email protected]
