Du faktai kiek pataisė kultūros padėtį visuomenėje. Jei kalbėtume žanrais, kultūra iš sąmonės srauto literatūros persimetė į trilerio ir detektyvo sferą. Sakytume, klaidos, skandalai, sensacijos, bet drauge - gal su kultūra nėra taip blogai? Ir čia betrūksta, kad Johnas Grishamas ar Michaelas Crichtonas griebtųsi savos plunksnos ir leistų mūsų kultūrai bent uždirbti.
Kodėl pagaliau nepasimokius iš savo klaidų ir nesukūrus naujo “Face/Off” su asmens tapatybių kaita? Matau puikų mūsų laikams kultūros ir detektyvo (žr. UmbertoEco “Rožės vardą”) persmelktą ekrano šedevrą.
X, vilkįs juodu nindzės kostiumu, užmeta virvę į balkoną J. Basanavičiaus gatvėje ir kopia reljefiškai įspūdinga siena, apšviečiama mėnulio, kybančio virš Trakų gatvės. Langelį antrame aukšte jo bendras dar dieną buvo palikęs, kai lankėsi ministerijoje neva svarbiais reikalais. Langas atsidaro (kamera jau iš vidaus), iš po masyvių užuolaidų išlenda X veidas (dar kaukė), ir kišeninis “Philips” žibintuvėlis apšviečia popieriais nuklotą stalą. Ranka paima vieną aplanką (“That‘s what I was looking for a long time!” - “Štai tavęs aš ieškojau ištisus metus!”) ir jis skubiai perfotografuojamas. Peršokami balkono turėklai. Mėnesiena, nuvažiuojantis “Ferrari”.
Ekrane pasirodo užrašas “Po trijų mėnesių”. Rytą jaunas gražus vyriškis vonioje skutasi iki “Gilette” reklaminės barzdos standarto, po to valgo su šeima dribsnius, staiga pašoka (kaip visada nepavalgęs), pakšteli žmonai į žandą ir išbėga: “Darling, I have a meeting, bye” (“Brangioji, susitiksime vakare, iki”), meta žvilgsnį į tik atsikėlusį mažėlį: “I love you”. - “I love you too, dad” (“Iki, mažyli”. - “Pats tu iki”). Trinkteli durys.
Į posėdį renkasi Kultūros ir sporto rėmimo fondo ekspertai. Varto paraiškas ir žiovauja. Dr. Giedrė Jankevičiūtė padavė paraišką leisti mokslinę monografiją “Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940”. Knygą rekomendavo menotyrininkės Ingrida Korsakaitė ir Jolita Mulevičiūtė. Projektas neblogas, lyg ir pritarta, vėl žiovulys. Bet ekspertų laukia dar vienas. Paskutinis. Ir - kadras stambiu planu, trilerinė muzika: paslaptingas kodas 111, mokslinė monografija “Dailė ir valstybė”. Paraiška identiška pirmajai (o pagaliau - kuri pirmoji?), tik rekomendacijas Janinos Asanavičiūtės, M. K. Čiurlionio muziejaus vyr. mokslinės bendradarbės, knygai rašo (vėl muzikinis akcentas) - Ingrida Korsak ir jau ištekėjusi Jolita Mulevičienė. Knygą leistų Ramūno Strumskio viešoji įstaiga “Orideta”. Jaunas ekspertas įsimeta į burną kramtomąjį tabaką (jis neseniai metė rūkyti, todėl nervingai gniaužo kumščius): “Orideta”. Kur aš ją girdėjau?..”
Klausimas ne tiek ekspertams - kaip išspręsti šią situaciją. Jie turi ne tik atidžiai tyrinėti paraiškas. Dabar jie kreipiasi į ministeriją ir ši pasamdo ekskomisarų biurą, tačiau jis visiškai nevykęs, tokie rinktiniai sukriošę seniai lestreidai.
Veiksmas užsimezga. Jaunasis ekspertas nuvažiuoja į Kauną susitikti su Janina Asanavičiūte ir išsiaiškina, kad tokia niekada nedirbo ir nedirba M. K. Čiurlionio muziejuje. O anoniminiame laiške, kurį ekspertas rado prie savo buto durų, teigiama, kad R. Strumskio vadovaujama leidykla “Ramusta” (ar ji - ir “Orideta”?) 2001 metais iš Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondo yra gavusi lėšų monografijai "Linas lietuvio gyvenime" (14 000 Lt) leisti, taip pat analitinei monografijai “Po dešimties metų” (17 000 Lt). Šiais metais kaip UAB “Ramusta” vadovas R. Strumskis yra padavęs paraiškas dar dviems leidiniams - meno albumui “Vilniaus architektūros kontūrai" ir monografijai “Lietuvos mūro architektūra", o “Orideta” dar pageidauja paramos albumui-monografijai “Transatlantiniai didvyriai”...
Jaunasis ekspertas supranta mechanizmo skyles: už gautus pinigus atsakomybės ir atsiskaitomybės - jokios. Detektyvas prasideda.
Ekskomisarai ima tyrinėti mechanizmą. Ir suvokia, kad fonde nėra slapto seifo ir niekas nesirūpina paraiškų saugumu. Jie tik suranda siūlo galą: dr.Giedrės Jankevičiūtės paraiška voliojosi ir pernai metais tarp pretenduojančiųjų ir buvo atmesta. Jos kai kas nepamiršo… Paraiškų nereikia supakuoti, nereikia atmetus jas sunaikinti (ministerija neturi net dokumentų pjaustymo aparato), idant jų nepaimtų ir skaitmeniniu fotoaparatu skubiai neperfotografuotų kitos personos (kaip matome, aparatas buvo nekoks, nes rekomenduojančiųjų pavardės “nebuvo fokuse”). Valstybė net neturi mechanizmo, kaip patentuoti idėjas, ir visi konkursai nepaiso jokių pirmenybių, nes jų nustatyti neįmanoma. Idėjos vagiamos iš konkursų, o konkursai paskelbiami neįvykusiais (kam laimėjusieji, jei visi susiuntė savo “know-how”?). Ratas plečiasi. Tik vienas surastas senas kultūrininkas prisimena, kad kai jis siųsdavo scenarijus konkursams, kitą egzemplioriaus kopiją įdėdavo į voką ir išsiųsdavo... sau. Registruotu paštu. Bent data matosi.
Jaunasis ekspertas po susišaudymų su paraiškovu melagiu ir gaudynių už miesto buvusioje gamykloje suranda “Oridetos” kompaniją, kurioje laikoma surišta J. Asanavičiūtė - ją žadėjo paleisti, kai Kultūros ir sporto rėmimo fondas pagaliau paskirstys pinigus. Bomba nukenksminama, klausimas išspręstas (režisieriui čia rankos atrištos). Nuslūgus įtampai ir ministerijoje apdovanojus nugalėtoją, jaunasis ekspertas prieina prie lango ir mato, kaip anapus gatvės “Maldžio” galerijoje atidaroma žymaus dailininko Antano Samuolio paroda. Naujos mašinos, vakarinės suknelės, šampanas, martinis, sveikinimaisi ir sveikinimai. Pirmąkart eksponuojama aibė naujų, tik surastų darbų. Ekspertas su žmona taip pat patraukia į atidarymą... Antra dalis.
Paroda. Visi sužavėti, giria galerijos savininką. Tik prisikaušęs vienas dailininkas prieina prie paveikslo ir nustemba: “Shit, I recognise my brush!” (“Dieve, pažįstu savo potėpį!”). Ekspertas tai nugirsta. Kita prabangi dama (dailininko našlė?) pasipiktinusi taip pat bando kažką pasakyti, bet ją - neva girtą - išveda du galerininko apsauginiai ir išveža nežinoma kryptimi. Trečia užspringsta alyvuoge martinyje.
Ekspertas imasi darbo. Reikia sužinoti, ar tuos paveikslus kas nors tyrė ir patvirtino jų autentiškumą (naujų pateikta ne vienas, o keliolika). Ar šalyje jau susiformavo to dailininko rinka, ar jis jau čia - kaip Van Goghas? O gal taip galerijos savininkas (prie jo sunkiausia prieiti, jis mėgsta antikvarą ir nekrofilinius paveikslus su pūvančiais žmonėmis) bando tik sukelti skandalą ir pelnyti galerijai reklamą (abejotinas būdas, galerijos ir taip niekas nelanko). O gal po parodos, tarsi pristatymo ir darbų autentiškumo patvirtinimo, tie neva Samuolio rankos paveikslai keliaus į užsienius, kur jų patikrinti specialistų tikrai nebus, o sumos patrigubės? Bus iškeisti į Užatlantės lietuvių dolerius? O gal paveikslai - tik priemonė atbaidyti nuo stambesnių žuvų? Gal juose - didelė narkotikų siunta? Ar paroda surengta kaip tik laiku, norint pridengti kitą galerijos veiklą?
Čia filmas pakeičia žanrą ir to atpažinusio savo potėpius dailininko dėka regime smagų miuziklą, tokį Luhrmanno “Mulen Ružą” tarpukario Kaune. Samuolis sėdi Lietuvoje ir prieš išvykdamas į TSRS turi persiplėšdamas nutapyti aibes paveikslų užsakovams. Jis paprašo savo draugų, kad jam padėtų - vis tiek jo Rusijoje niekas nežino. Daugelis sutinka ir dirbtuvėje šalia Laisvės alėjos užverda darbas, liejasi muzika,vynas, merginos. Meilės istorija taip pat nepamaišytų: “Stay with me!” - “I was made for loving you, baby” (“Nevažiuok tu į tą šalį!” - “Bet aš sukurtas menui!”). Paveikslai parduoti, po to - “aukštyn kojom restoranas”, išsiskyrimas ir vėl susitikimas. Po daugelio metų galerininko dėka drobės vėl grįžta į Lietuvą. Bet kažkas vis nepatenkintas: kieno rankai priklauso tie paveikslai? Ekspertas atsidūsta: “Lietuvai. Kito atsakymo nėra”.
Jis grįžta namo, pabučiuoja miegančius vaikus ir nemiegančią žmoną. “Hard day?” - “Like allways” (“Sunki buvo diena?” - “O kam dabar lengva?”).
Taip kultūra atsigaus, nes kitais metais Kultūros ir sporto rėmimo fondas gaus paraišką dviems kino scenarijams. Dublikatų bus dar trys. Jaunasis ekspertas atsidus: “Deja vu” (“Deja, ir vėl”). Bet jis jau nebekreipia į tai dėmesio. Užsitraukia cigaretę ir nebegniaužo kumščių.
Rekomendacijas scenarijui prašom siųsti [email protected].
