Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais šalyje veikė 107 muziejai. Juose lankytojų, palyginti su 2000 metais, padaugėjo nuo 2,2 iki 2,4 mln. Be abejo, čia skaičiuojamos valstybinės salės, tad nuomonė apie gyventojus pasitaisytų dar labiau, jei pridėtume privačias galerijas. Bet būna ir keistesnių muziejų, kurių niekas neįtraukia į sąvadą. O jiems derėtų suteikti ir saugotinų vertybių statusą.
Kai prieš N metų žiūrėjau Bergmano “Fani ir Aleksandrą”, epizodas su išmintinguoju antikvaru (jį vaidino Erlandas Josephsonas) pakerėjo jo aplinkos paslaptimi, režisieriaus ir dailininko išmone, leidusia sukurti fantazijų ir paslapčių pilną miesto kampelį. Po keleto metų nuvykus į Stokholmą ir įėjus į vieną iš antikvariatų senamiestyje mane ištiko dviguba reakcija: nusivyliau Bergmanu (jam juk nieko nereikėjo fantazuoti!) ir pasigėrėjau realybe, turtingesne už išmonę. Tokių antikvariatų siaurose šiuolaikinio Stokholmo gatvelėse buvo pilna.
Šiapus Baltijos jūros prieš keletą savaičių aptikau parduotuvę, kurią jau reikėtų įrašyti į Lietuvos raudonąją pastatų knygą. Antikvariatą. Vilniuje vienintelis toks garsus buvęs - jau kai išnyko a.a. Garelio gatvės antikvariatas ir liko tik užrašas ant sienos - dar tebesispardė ir laiko madoms tebesipriešino ant J. Basanavičiaus/Pylimo kampo besantis. Po to jį pakeitė skandinaviškų drabužių parduotuvė, šiandien - turizmo agentūra ir auksakalių galerija. Neliko knygų, - kam knygynas?
Knygų liko. Ir Klaipėdoje, gatvelėje, kuri veda nuo Dailės parodų rūmų ir “Barotti” galerijos turgaus link, aptinkame dviejų aukštų namuką su tautodailės salonu vienoje ir antikvariatu kitoje pusėje. Tos kitos pusės taip pat - tik kambariukas, bet išnaudotas gan ekonomiškai. Ir pažvelgus į keletą lentynų, dar net ne į knygas, staiga į tave padvelkia vaikyste ir praeita epocha, nesutapatinama nei su politika, nei su pinigais, o tik su buvimu, gyvenimo būdu.
Laiko kaita čia akivaizdi. Pastebėjote, kad knygos buvo gana intymus dalykas? Žmonės dažnai susitikdavo knygynuose, bet jų kalbos būdavo skurdžios, trumpos. Paklausti, kokią knygą išsirinkai, būdavo tolygu teirautis apie apatinius drabužius. Bet knygos - kur kas giliau, paslaptingiau nei tie drabužėliai. Tai itin sava teritorija. Todėl pasisveikinai - ir eik prie tave dominančio skyriaus. Nors knygynuose pakanka erdvės pabendrauti senos ar vyresnės kartos inteligentams, o to nepasakysi apie moksleivius: jie teiraujasi knygų tikslingai, dažnai neperžvelgdami kitų lentynų: tą ir aną turite? Kaip - 41 batų numerį. Nes jie laiko neturi.
Todėl antikvariatas grąžina senąjį laiką, jis yra nuostabiausias laiko muziejus. Permetu knygų nugarėles ir iš jų atpažįstu, kas stovėjo ir stovi mano tėvų, mano tetos namuose (“Džordžas Mereditas”, net neskaičiau, bet tamsiai žalia nugarėlė įsirėžusi į atmintį; rudai raudona “Hamferio Klinkerio kelionių” nugarėlė; iš meno albumų išsiskiria milžiniškas, anuomet deficitinis “Čiurlionis” - knygos tada buvo deficitas ir prestižas, ir šią knygą turėjai daugiau šansų pamatyti pas mėsos kombinato darbuotoją, o ne muzikologo lentynoje). Atskirai sudėti meno albumai - daugiausiai architektūros, kuri dažniausia - iš TSRS šalių ir artimų socialistinių. Pirmieji populiarūs meno vadovėliai - “Kelionė į gotikos pasaulį”, “Dangus ne per aukštai”, “Renesanso milžinai”... L. Šepečio vade mecum po modernizmą nesimato.Knygos surikiuotos pagal abėcėlę, tvarkingai, išskiriant - kaip “tikrame” antikvariate - lietuvių autorius ir užsienio (jau nebeskiriami TRSR tautų). Tarp vaikiškų knygų staiga atrandi ne tik “Nežiniuko nuotykius” (neskaičiau, nes net “multikas” nepatiko), bet ir “Timūrą ir jo būrį”. Vyresniems išsaugota “Jaunoji gvardija”. Žinoma, tai raritetai tarp populiariosios Astridos Lindgren ar jau nebežinau dabar ko populiaraus (“Haris Poteris” kol kas nusipelno gražiausių lentynų, bet ar jis išliks atmintyje - parodys antikvariatai).
Lentynos atveda į lietuvių romano pakilimo laikotarpį - “demaskuojančioji” Romo Gudaičio “Metaforų medžioklė” ar ko ne disidentinė, aštri Vytauto Petkevičiaus “Grupė draugų”. Tarp užsienio knygų aptinku anglų siaubo apsakymus - jie versti ir leisti Užatlantėje, berods Brazilijoje, mūsų leidykloms tai buvo draudžiama: muziejus atveria leidybos ir cenzūros situaciją su pagrindiniu herojumi - glavlitu. Gali keliauti lentynomis skersai išilgai ir versis vis nauji ano laiko bruožai.
Šiame muziejuje negalioja kitiems taikomas principas neliesti rankomis eksponatų. Čia - būtina. Nes gali pažvelgti ne tik į knygos kokybę, ne tik pajusti seno popieriaus kvapą. Vienas tų bruožų - savininkų autografai, kai kurie ir su datomis. Ar dabar jie dedami? - vargu. Autografai išduodavo ir savininkų skonius ar ketinimus. Pamenu, mano draugas anais laikais susipirko staiga antikvariate pasirodžiusias bent 20 knygų apie kiną ir pamatė, kad jos pasirašytos vieno kino kritiko: vėliau sužinojome, kad tas kritikas taip ryžtingai “atsiskaitė” su kinematografu.
Bet parašai išduoda, kad knyga būdavo suvokiama kaip brangus daiktas, kaip nuosavybė ir kaip patikima inteligento investicija. Naivus mąstymas, bet kitaip ir mąstyti neketinome, ta investicija niekad materialiai neatsipirko, bet ne dvasiškai, - net mėsos kombinato darbuotojai buvo prestižas turėti tą albumą, nes nuo jo kildavo jos statusas. Jau nekalbu apie “Draugystės-Družba-Przyjazn” knygynuose įsigytus Pieterio Bruegelio ar Van Deycko albumus. Tą dieną žodis “duoda” pasklisdavo taip pat greitai, kaip ir mandarinų kvapas prieš šventes.
Antikvariate pardavėja neprieina prie tavęs su standartiniu “Ko norėtumėte?”. Tai būtų absurdas. Į antikvariatus niekas neina tikslingai, o einama arba ieškoti, arba tiesiog pabūti tarp knygų, pagaliau pailsėti. Juose laikas yra kitas, kaip ir knygų skaitymo laikas: kas dabar imsis žygio įveikti “Tibo šeimos” ar “Žano Kristofo” keturtomius, o paskui juos aptarinėti su draugais? Knyga tada buvo ne žinių šaltinis (nors taip teigta) ar laikmena, bet - tiesiog knyga su savo kvapu, išvaizda (ne dizainu - į tai nekreipta dėmesio), savo epocha. Dabar kai kurie barai knygas panaudoja savo interjerams, - bet ne skaitymui, o sukelti jausmui “kaip namuose”. (Beje, Klaipėdoje beveik visose kavinėse gali pasklaidyti laikraščius: ten kavinės dar suprantamos ir kaip skaitymo, kiek ilgėlesnio kavos gėrimo, o ne tik kaip skubrių verslo susitikimų vieta.)
Antikvariatas turi dar vieną savybę: tai, kad pardavėja neprieina, išduoda, kad ji nėra tikrasis antikvaras. Tikrasis tau ištrauktų seną knygą, papasakotų apie jos istoriją ir klajones po įvairius namus - bet tai jis galėtų pasakoti Umberto Eco detektyvui ir knyga iš knygos taptų pinigų maišu, banaliu, nors ir labai pelningu, ir čia jau turėtų atsirasti žudymų, paslaptingų nuodijimų motyvas. Bet tai perjungtų sąmonę į kitą lygį. “Rožės varde” Viljamas Okhamas verkė ne degančių knygų kaip piniginių vertybių, bet knygų kaip visų kultūros pasiekimų saugotojų ir veidrodžių - su visa jose išguldyta atmintimi, žiniomis, civilizacijos pažanga. Sudegus joms pasaulis buvo atmestas keliais šimtmečiais atgal ar net nesugrąžinamai. Pusvalandis antikvariate tau leidžia jį susigrąžinti ir ne apie civilizacijos pasiekimus čia kalbama.
