O tuo metu, kai savivaldybė grąžo rankas dėl pinigų stokos, į gatves išeina jos globojamo Senamiesčio teatro aktoriai ir pareiškia: “Pinigų gana!”. Prieš mėnesį jie pasistengė pabudinti miesto gatves akcija “Menininkai prieš valdžios ir visuomenės sumaterialėjimą”. Akcija - socialinė, šokiruojanti, kaip skelbė anonsai, nes - su pusnuogiais aktoriais, savanoriško Linčo teismais ir peticijomis. Kam tai buvo skirta?
Čia akcijos “message”, t.y. pranešimą, - “Pinigų gana!” - perfrazavau, bet ne iki tiesos iškraipymo. “Pinigai tampa svarbiausiu kriterijumi vertinant žmogų”, - teigiama jų pranešime-manifeste. O notoje, įteiktoje Seimo nariui Gintarui Steponavičiui, klausiama, “ar nors vieną kartą buvo iškeltas klausimas, kokias žmogiškąsias vertybes mes klojame kaip pamatus savo vaikams”. Aktualu, amžina kaip klasika - ir nieko nei naujo, nei ženklų, kad tuo ko nors būtų siekiama. Tai teigti - vadinasi, neteigti nieko. Juolab akcija buvo visai saugi - aktoriai buvo ne pusnuogiai, tepėsi klijus ant kombinezonų, pinigai taip pat buvo atspausti dauginimo aparatais. Jokios aukos, jokios rizikos ir pati akcija, atleiskite, buvo visiškas šlamštas. Kaip ir visi kiti šio teatro renginiai. Bet kadangi ją garsino agentūra “Acta Publica” ir jos talentingoji viešųjų ryšių magistrė (ar pilkoji kardinolė, kaip pati pasivadina kita savo prodiuserine kompanija “Grey Eminence Production”) Rūta Vanagaitė, ji buvo parodyta per visas televizijas, jai vietos atsirado ir laidose “Prašau žodžio”, ir “Labame ryte”. Atgarsis, kokio akcija tikrai nenusipelnė (arba - tokio nusipelnytų daugelis meno renginių, tad kodėl ir ne šis?).
Šiandien galiu regzti tik loginius silogizmus, įmanančius nuvesti iki paranojinių teorijų apie tai, kad akcijos, nenukreiptos į niekur (ar tikrai?), stilius labai panašus į vieno banko televizinę reklamą, kuri prasideda beveik tuo pačiu manifestu (gera šizofrenija, ar ne? - bankas savo reklamoje ima niekinti pinigus ir vartotojiškumą, kartu sakydamas: aš arčiausiai jūsų). Tačiau nesikapstykime po privačią mąstyseną, čia įdomesnė kita diagnozė - Senamiesčio teatro, kuris, gaudamas iš miesto biudžeto pinigus, nieko nedaro Sostinės dienoms (jam neužsakoma, nepaprašoma užsimokėti už išlaikymą?) ir pareiškia, kad pinigų gana. Paprastai, jei menininkui pinigų trūktų, jis nebijotų pusnuogis vaikščioti po gatves ir kandžiotų žmones kaip koks rusų performansistas Kulikas. Čia autodafė atsisakoma, tačiau neaiškinkite man, kad akcija buvo prieš sumaterialėjimą. Geriausiu atveju - taip buvo priminta apie savo pačių egzistavimą. Ir nelauktai patiems aktoriams buvo atskleista visiška tiesa: šiam teatrui iš tiesų pinigų gana. Jei net sugeba nusisamdyti gerą viešųjų ryšių agentūrą.
Paskaičiuokime jau valstybės pinigus: teatras priklauso savivaldybei, kasmet gauna 150 000 Lt dotaciją ir per metus pastato geriausiu atveju vieną kerėplišką spektaklį. Paspėliojant - jų stiliaus tikrai padoriam spektakliui sukurti pakanka apie 30 000 Lt, o už patalpas ir šildymus mokėti nereikia (antraip - kam ta savivaldybės globa?), tad lieka 120 000 Lt. Kaip patys patvirtina - atlyginimams. O teatre dirba tikrai mažiau nei 12 žmonių, tad materialioji šios visuomenės dalelės pusė visai nebloga.
Aktoriai gali turėti savų argumentų: tos atsiprašant jų patalpos Naugarduko gatvėje - apgailėtinos. Sakosi patys pasidarę šiokį tokį remontą (į pinigų kilmę nesigilinau), tačiau šalčio pakanka ir vasarą. O šalčio nuo scenos apstu visada, nes - ar yra spektaklis, ar jo nėra - Vilniaus publikai nei šilta, nei šalta. Kaip ir itin retų akcijų. Aktorius dažniau pamatai vedančius kokias “chaltūrėles”, ir tai jau padoriau. Gal ir aprašytoji akcija buvo kokia nors “chaltūrėlė”.
Palyginimui: Kaunas čia jau gali pasididžiuoti. Kauno jaunimo kamerinis teatras kelinti metai važinėja į Sankt Peterburgo festivalį “Baltijskij dom”, kur vaidina šalia pasaulio scenos meistrų (ar pagrįstai - kitas klausimas), rugsėjį vaidino Pilzeno festivalyje. Kauno mažasis teatras bent turi repertuarą. Klaipėdos Pilies ir “Gliukų” teatrai yra rimta alternatyva akademiniam, Benas Šarka leidžia atsakyti į klausimą, ar mes turime eksperimentinį teatrą. Dar yra Panevėžio lėlių vežimo teatras, vaikų teatras “Menas”. Ką turi Vilnius ir kas yra Senamiesčio teatras Vilniui? Lygiai nieko.
Anglų kritikai viename festivalių aprašė savo municipalinių teatrų veiklą: šie teatrai neturi išlaikyti pastato, tačiau už jų išlaikymą turi gastroliuoti, kurti videofilmus (ir juos parduoti) ir mokyti teatro norinčiuosius. Bent šiokia tokia padėka ir pilietinė pareiga.
Prasčiausia savivaldybės reakcija į tokius priekaištus būtų teatrą uždaryti. Tiesą sakant, iš esmės taip jau yra - teatras mieste nieko nereiškia. Tačiau jei Kultūros ministerijoje kelinti metai įdiegtas programinis finansavimas, jei valstybiniuose teatruose keičiasi aktoriai, vadovai - kodėl to nėra kitur? Bet jei vieni - prie “sumaterialėjimą”, gal kiti - prieš normalų “programavimą”.
