Pasak vyro, griežta disciplina ir besąlygiškas instrukcijų laikymasis geležinkelyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.
„Ypatingų situacijų atvejais ypač gerai suvoki, kad nuo tavo veiksmų priklauso kitų gyvybė, – kalba Vaidas. – Tai labai didelis atsakomybės jausmas. Tu negali blaškytis, pasimesti, daryti kažkokius padrikus veiksmus ir duoti neaiškius nurodymus. Turi prisiminti, kad kiekvienas tavo žodis ar veiksmas gali nulemti žmogaus gyvybę.“
Prie žmogaus mirties priprasti neįmanoma
Pasak Vaido, baisiausia geležinkelyje yra žmogaus žūtis. Prie to priprasti neįmanoma.
„Paskutinis atvejis, susijęs su sunkiu žmogaus sužalojimu įvyko praeitais metais Verbų sekmadienį, todėl jį gerai prisimenu, – pasakoja vyras. – Atėjau į darbą ir jau po dviejų minučių atėjo informacija, kad žmogus papuolė po traukinio ratais. Mačiau per vaizdo monitorius, kaip viskas vyksta, kaip žmogų patraukia po šilumvežio ratais…“
Pasak Vaido, tokiais atvejais kuriam laikui apima labai stiprios emocijos – baimė, pasimetimas, baisi įtampa. Tačiau tai trunka trumpai – 30 sekundžių, gal minutę.
Po to pradeda veikti išmokti ir pratybų metu išugdyti refleksai ir užsisuka avarijos likvidavimo mechanizmas – kviečiamos pagalbos tarnybos, prasideda gelbėjimo darbai.
„Prie to baisaus nelaimės ir didžiulės įtampos jausmo, kuris apima tokiais atvejais, per visus savo darbo metus nepripratau ir nepriprasiu, – dalijasi mintimis Vaidas. – Atsimenu ir kitą avariją, kai nuo bėgių nuvažiavo keleivinis traukinys Ryga–Vilnius. Buvo ketvirta valanda ryto, vasara, liepos mėnuo, tekėjo saulė. Palemono geležinkelio stotis davė traukiniui signalą išvykti. Laukiu laukiu aš to traukinio, o kaip jo nėra – taip nėra! Ir po to praneša, kad traukinys nuvirto nuo bėgių.“
Vieno traukinio avarija – pasekmės visam geležinkelio tinklui
Pasak vyro, traukinio avarija yra didelė kompleksinė problema visam geležinkelio tinklui, nes traukiniai juda iš visų pusių ir juos visus reikia skubiai sustabdyti.
„Iš pradžių po įvykio paprastai pilnos informacijos dar nebūna, – kalba vyras. – Tik yra pranešama, kad krito, nuvirto nuo bėgių, tačiau tu nieko tiksliai nežinai, o jau reikia kažką daryti, kad neužstatyti viso geležinkelio, kad kažkas ten dar nesustotų ir neįvyktų kita nelaimė.“
Pasak Vaido, traukinio avarijos likvidavimo darbai yra labai sunkus ir laiko atimantis darbas, nes turi suvažiuoti daug pagalbinių tarnybų, turi būti sustatyti visi traukiniai.
Ypač sudėtingas ruožas yra Vilnius–Kaunas. Juo vyksta daugybė elektrinių, prekinių traukinių, tarptautiniai Kaliningrado traukiniai.
„Kitas atsitikimas, vos netapęs tragišku, buvo tada, kai važiavo traukinys ir jo ratai dėl kažkokių priežasčių susisuko ir tapo tulpės formos, – prisimena Vaidas. – Iki didelės avarijos buvo telikusios kelios sekundės, tačiau traukinį vis dėlto pavyko sustabdyti. Tačiau toliau jis važiuoti negalėjo…“
Pasak vyro, dėl šio atsitikimo sužeistų ir žuvusių nebuvo, tačiau traukinių eismas dėl to buvo 12–14 valandų paralyžiuotas, nes traukinys kaip tyčia sustojo ant iešmų (prietaisų, kurie nukreipia traukinius iš vieno kelio į kitą).
Keleiviniai traukiniai buvo atšaukti, reikėjo organizuoti autobusus, kurie paimtų žmones iš traukinio ir nuvežtų juos į kitus miestus.
„Kiekviename darbe yra visokių žmonių ir jie įvairiai reaguoja į kritines situacijas – pasakoja vyras. – Vieni puikiai sugeba tramdyti emocijas, kiti – ne. Geležinkelis yra tuo ir geras, kad jis darbuotojus sustato į jų vietas ir kiekvienas turi tiksliai ir greitai atlikti savo funkcijas. Visi esame didelio mechanizmo sraigteliai, tačiau tai yra būtina, nes vienas nuo kito priklausome. O jeigu kas nors suklydo – ta klaida paliečia visus ir netgi gali būti lemtinga…“
Svajonė dirbti geležinkelyje
Vaido kelias į geležinkelį prasidėjo dar paauglystėje.
„Gimiau ir augau Radviliškio rajone, – pasakoja Vaidas. – Gyvenome vienkiemyje, turėjome nemažą ūkį. Paauglystėje man patiko ruošti maistą, norėjau tapti virėju ir plaukioti laivais. Tačiau kaip tik tais metais paskendo „Estonia“ keltas ir mama griežtai man pasakė: „Tik per mano lavoną tu eisi į laivininkystę“. Taip mano jūreiviškos svajonės ir baigėsi…“
Pasak vyro, būti geležinkeliečiu buvo jo tėvo svajonė. Tėvas visada labai gražiai pasakojo apie traukinius, todėl vyrui darbas geležinkelyje atrodė kaip labai įdomus, susijęs su kelionėmis ir galinga technika.
Mokslai Vilniuje
Baigęs vidurinę, Vaidas išvyko krimsti geležinkeliečių mokslų į Vilnių.
„Su manimi mokėsi daugiausiai rusakalbiai, mokslas vyko rusų kalba, – prisimena vyras. – Jos tada dar gerai nemokėjau, tačiau buvau priverstas per trumpą laiką išmokti.“
Baigęs mokslus Vaidas pradėjo dirbti Vilniaus geležinkelio stotyje mašinisto padėjėju, tačiau darbas ten buvo labai sunkus.
„Nebuvo jokio aiškaus darbo grafiko, nuolat tekdavo dirbti naktimis, buvo didelis stresas, – prisimena vyras. – Po kurio laiko man pradėjo kilti kraujo spaudimas ir manęs galiausiai pradėjo dėl to nebeleisti į reisus.“
Vaidas norėjo dirbti arčiau namų, todėl noriai priėmė pasiūlymą dirbti Gimbogalos stotyje, kuri buvo netoli jo namų Radviliškio rajone, vėliau dirbo Pravieniškių stotyje. Šiuo metu vyras dirba Palemono stotyje, kurioje yra didžiausias prekinių traukinių eismas.
„Man patinka dalyvauti veiksme, – kalba vyras. – Eina pas mus į stotį traukinių sąstatai ir aš tvarkau juos, manevruoju su 5–6 šilumvežiais. Tiksliai pasakau kiekvienam mašinistui – važiuoji iki ten ir sustoji, nes jeigu kitas pravažiuos šalia, o tu truputį išlysi, tai tave gali nutrenkti. Visur turi būti labai didelis tikslumas ir konkretumas. Tuo pagrįstas visas geležinkelininko darbas.“
Darbas geležinkelyje reikalauja geležinės disciplinos
„Žmonės geležinkelyje dirba labai įvairūs, tačiau kai kurių žmonių nuomonė, kad dauguma jų yra menko išsilavinimo ir netgi girtuokliai, yra ne tik neteisinga, tačiau ir įžeidžiama, – pasakoja vyras. – Geležinkelyje yra geležinė disciplina, griežtas visų instrukcijų laikymasis, vyksta nuolatiniai kvalifikacijos kėlimo mokymai. Jų metu neretai modeliuojami veiksmai esant nestandartinėms situacijoms.“
Pasak Vaido, jam mokantis kursuose, buvo modeliuojama situacija, kai traukinys tampa nevaldomas ir jo negalima sustabdyti.
Tada visiems atrodė, kad tai kažkokia iš piršto išlaužta fantazija, kuri negali atsitikti, tačiau pernai Kaune būtent tokia situacija ir įvyko.
„Susidūrėme su realia situacija, kai dyzelinis traukinys staiga pradėjo važiuoti pats, be mašinistų, niekieno nevaldomas, – pasakoja Vaidas. – Ačiū, Dievui, kad nebuvo ten jokių priešpriešinių traukinių, neįvyko tragedija. Pagaliau traukinys sustojo pats, nors ir apgadinęs ir aplaužęs įrenginius. Tai rodo, kad visada turime būti pasiruošę viskam, netgi labiausiai neįtikėtinam įvykiui…“
Pasak Vaido, neretai jaunimas dabar galvoja, kad geležinkelyje dirbti nesunku – darbas stabilus, lengvi pinigai.
„Toks įsivaizdavimas yra labai toli nuo tiesos, – dalijasi mintimis vyras. – Lengvo geležinkelyje nėra nieko. Dirbti reikia ir karštyje ir šaltyje, ir lietuje.“
Pasak vyro, prieš žiemą vyksta pasiruošimai žiemos darbams, yra sudaromos specialios brigados, kurios taip ir vadinamos – „ekstremali situacija pūga“.
Geležinkelio iešmus paprastai valo kelio darbuotojai, tačiau jeigu prasideda pūga ir jie nespėja – valyti kelio turi išeiti visi geležinkelio darbuotojai, nes stabdyti traukinių jokiu būdu negalima – tai ne tik kainuoja didelius pinigus, bet ir gali sukelti avariją.
„Gerai atsimenu, kai pradėjo gausiai snigti gegužės 12 dieną, kai jau buvo įsibėgėjęs pavasaris ir niekas tokio gamtos pokšto nesitikėjo, – prisimena vyras. – Pas mus Palemone tada paryčiui gausiai užsnigo viską storu sluoksniu, tačiau kelininkai buvo greitai mobilizuoti ir pradėjo valyti kelius žymiai anksčiau, negu įprastai ir traukinių vėlavimo ir sustabdymo pavyko išvengti.“
Pasak Vaido, Lietuvoje dar daug kur išlikę sovietiniai, platieji geležinkelio bėgiai. Europiniai bėgiai nutiesti tik ruože nuo Bialystoko iki Kauno, dabar darbai toliau vyksta Via Baltica ruože.
Kaliningrado traukiniai per Lietuvą taip pat vyksta senąja plačiąja sovietine bėgių juosta. Ją būtina išlaikyti, nes šiuo keliu nemažas tranzitinis eismas.
Dabar Lietuvoje taip pat yra viena stotis, kurioje senąją plačiąją sovietinę geležinkelio juostą kerta naujoji europinė juosta. Ten reikia labai tiksliai reguliuoti traukinių pralaidumą – be sustojimo praleisti tiek Kaliningrado keleivinius traukinius, tiek ir europine juosta vykstančius sąstatus.
Traukinių eismo saugumas
Pasak Valdo, dabar traukinių judėjimo saugumui Lietuvoje skiriama ypač didelė reikšmė, aktyviai tvarkomos geležinkelio pervažos. Jeigu reikia – daromi apvažiavimai, statomi tiltai ir viadukai, kad automobiliams reikėtų kuo mažiau kirsti geležinkelio ruožą.
Taip pat įrengiamos vaizdo kameros, kurių pagalba eismo tvarkdariai ir stoties budėtojai gali matyti eismo judėjimą prie pervažų. Jeigu mato, kad kažkas vyksta – gali sustabdyti eismą, uždaryti pervažą.
„Kartais pervažose žmonės elgiasi tikrai labai neatsakingai, – kalba Vaidas. – Jie gal galvoja, kad traukinys yra kaip automobilis – paspaudi ant stabdžių ir jis sustoja. Tačiau taip nėra, sustabdyti įsibėgėjusį traukinį yra labai sunku. Neretai tenka monitoriuose matyti, kaip pervaža užsidaro, o žmonės vis dar lenda per užkardą. Nežinia, kodėl jie taip rizikuoja, ar į kapus labai skuba?
Pasak Vaido, skubėjimas pateisinamas tik greitosioms ir gaisrinėms, kur kiekviena sekundė gali nulemti žmogaus gyvybę. Kelionėje su automobiliu taip paprasta nėra.
„Tiesiog žmogus tingi laukti, nori greičiau nuvažiuoti, – dalijasi mintimis vyras. – Rizikuoja savo ir savo artimųjų gyvybėmis be jokio reikalo. Spręsdami tokias situacijas aktyviai bendradarbiaujame su policija, peržiūrime vaizdo kamerų įrašus. Pažeidėjų automobilių numeriai yra nuskenuojami ir jiems išrašomos baudos.“
Įsijungimas į maltiečių savanorių gretas
„Mano darbo grafikas geležinkelyje yra slenkantis, – pasakoja Vaidas. – Dieną dirbu – para laisva, naktį dirbu – dvi paros laisvos. Yra tikrai nemažai laisvo laiko, todėl norėjau jį tinkamai panaudoti.“
Pasak Vaido, jis žiūrėdavo per televiziją „Maltiečių sriubos“ reportažus ir jam visada kildavo emocijos, noras padėti.
Tokių emocijų pagautas po „Maltiečių sriubos“ koncerto Vaidas užpildė prašymą savanoriauti pas maltiečius ir jį išsiuntė.
„Tada susilaukiau gana neigiamos aplinkinių reakcijos, tiek šeimyniškių, kaimynų, – prisimena Vaidas. – „Ką, tu neturi ką veikti? Savanoriauti sugalvojai? Geriau kažką namuose padarytum“ ir t.t.“
Tačiau Vaidas sakė jautęs, kad jam atėjo laikas, kai privalai ne tik imti, bet ir duoti.
Kauno grupės vadovė Gražina Senvaitienė pakvietė jį pasikalbėti ir pasiūlė dalyvauti Kauno maltiečių „Maistas ant ratų“ projekte, vežioti karštą maistą vienišiems senukams ir jiems padėti.
„Išvažiavome su Gražina pasižiūrėti tų senukų, kuriems reikės vežioti sriubą, – prisimena Vaidas. – Ta išvyka pakeitė mano gyvenimą. Pamačiau visiškai kitokius žmones, visiškai kitą gyvenimą, pradėjau savo gyvenimą vertinti visai kitaip. Buvau tiesiog euforijoje, labai norėjau padėti, pamačiau galimybę save realizuoti savanorystėje.
Savo darbe geležinkelyje aš esu didelio mechanizmo sraigtelis, o čia sutikau žmones, kuriems manęs tikrai labai reikia. Reikia ne tik mano atvežamos sriubos, tačiau paties mano apsilankymo, žmogiško pokalbio, apsikabinimo.“
Pasak Vaido, pradžia nebuvo lengva. Senukai buvo savotiški, su savo įpročiais, charakteriu.
Senukų globa
Vienas iš Vaido sutiktų maltiečių globojamų senelių, amžinatilsį Kazimieras Dobilas, tapo lyg jo tėvu – vyras kalbėdavosi su juo įvairiausiomis temomis.
Tačiau bendravimo pradžia su Kazimieru irgi nebuvo lengva. Senelis niekaip negalėjo patikėti, kad savanoris vyras gali jam plauti patalynę, grindis, tvarkyti butą.
Jo manymu, tai tinkamai galėjo atlikti tik moteris. Kartą labai reikėjo Kazimierui sutvarkyti spintą, bet šis nenorėjo, kad tai darytų Vaidas, atseit nesugebės.
„Kodėl nesugebėsiu, ar mano rankos kitokios? – net pyktelėjo Vaidas. – Sutvarkysiu aš tą jūsų spintą, Kazimierai, tik pavadovaukite man ir aš viską padarysiu!“ ir juokais senuko paklausė:
„O štai kaip jūs, Kazimierai, galėjote visą gyvenimą dirbti drabužių siuvėju? Juk tai moteriškas darbas! Argi vyras gali tinkamai pasiūti drabužį?“
Senukas net susijaudino nuo tokių kalbų. Jis atsinešė savo siuvimo mašiną, rodė, kaip jis siuva. Diskusijos apie vyriškus ir moteriškus darbus tarp vyrų iškart pasibaigė.
Pasak Vaido, jo lankomi seni vieniši žmonės yra įvairiausi, daugiausiai tai mokytojai ir medikai. Kiekvieno jų likimas skirtingas. Vieni yra visiškai vieniši, kiti turi vaikus, tačiau šie su jais nebendrauja ir jais nesirūpina.
„Labai skaudu matyti kaip su tais gerais senais žmonėmis elgiasi jų vaikai, – kalba Vaidas. – Visą gyvenimą jie dirbo dviejuose trijuose darbuose, stengdamiesi kuo geriau aprūpinti šeimą ir vaikus.
Tačiau, žinoma, pasinėrę į darbus, mažiau galėjo skirti vaikams dėmesio. Štai tada tarp jų ir atsirado šaltumas, dingo ryšys ir užaugę vaikai jau nenori matyti savo tėvų, sako, kad šie neskyrė jiems dėmesio ir meilės, kai jiems to labai reikėjo…“
Kitas Vaido stebimas paradoksas yra tai, kad senukai labai nenori prašyti kaimynų ar pažįstamų pagalbos, nors joms jos tikrai labai reikia.
„Atrodytų, paprašyti gi taip lengva, – sako Vaidas. – Tu gi neprašai savo kaimynų turto, pinigų, ar ko nors kito. Juk visi einame kasdien į parduotuves ir atnešti papildomai kokį batoną ar pieno butelį šalia gyvenančiam nepaeinančiam senukui tikrai nėra sunku.
Tačiau šiems yra labai sunku peržengti tą ribą ir kaip savanoris, aš juos suprantu, nes man pačiam yra žymiai lengviau duoti, negu imti. Man iš vaikystės yra įdiegta – neturiu būti liaudiškai šnekant „paprašaika“, turiu stengtis viską padaryti pats. Taip ir nepaprašo tie vargšai žmonės, tyli…“
Baimė, kai neatidaro durų
Pasak Vaido, jį visada apima didelė baimė, kai atvežus sriubą, senukas jam neatidaro durų. Paprastai tai reiškia, kad atsitiko nelaimė.
„Buvo tokia situacija, kai močiutė keletą dienų neatidarė durų, galvojome, kad ji ligoninėje, – prisimena Vaidas. – Tačiau po to kaimynai pranešė, kad rado ją mirusią…“
Tačiau kartais pasitaiko ir kurioziškų nutikimų. „Turime tokią mūsų globojamą šimtametę Barborytę, – pasakoja Vaidas. – Kai ji man kartą niekaip neatidarė durų, sukėlėme visas pajėgas – pakvietėme gaisrinę, greitąją, policiją. Atvažiuoju ten vėl, kaimynai prie durų stovi, gaisrininkai jau savo kopėčias išlanksto (Barborytė gyveno antrame aukšte) ir staiga senutės duryse pasisuka raktas ir ji jas atidaro: „Aš gyva, – sako – tik va, miegojau giliai, nieko negirdėjau…“
Vaidas Kaune pažįsta jau daug maltiečių globojamų senukų. „Važiuodamas per Kauną jau galiu pavardinti, kuriame name kuris iš jų gyvena, kokia jo sveikata, kokie poreikiai, – pasakoja vyras. – Visus tuos senelius aš jau galiu pavadinti savais, nes jie man rūpi, aš apie juos galvoju…“
Tokių pagalbos reikalingų žmonių maltiečiai 42 Lietuvos miestuose šiuo metu prižiūri daugiau kaip 2600.
Maloniai kviečiame paremti Lietuvos maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM.Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
