Palmių nebus. Bus gėlės. Mūsų klimatas, pats žinai, koksai.
Bet būtų per daug garbės suversti kaltę pilnačiai ar Saulės aktyvumui, kad staiga ėmė ir pasitraukė iš mūsų Vytautas Pakalnis - Vytukas. Oficialiau ar pagal užsiėmimų pobūdį - o jų smagiai prisigalvodavo - dailininkas, teatro kūrėjas ar BRKA&P prezidentas Vytux VI.
Be žaidimo neįmanoma. Tai galbūt buvo įmanoma jo šeimai, artimiesiems, o mes jį vis dėlto dažniau matydavome žaidžiantį - su menu, idėjomis, linksmai kovojantį su suplokštėjusiomis smegenimis. Bet be protestų - tiesiog nuo to darydavosi džiugu ir linksma.
Paprastai skaidrūs ir ryškiai spalvoti paveikslai su naiviomis ir palaimingai ramiomis miegančiomis gražuolėmis, begeriančiu upelį arkliu - čigono laime, ar mergaite, pučiančia cigaretės dūmus, pamažu bevirstančius aureolėmis.
Jo trimitus pučiančiais angelais buvo padabintas Vilnius per “Vilniaus dienas”, jo darytos ir valdomos lėlės kūrė “Miraklio” spektaklių misterijas. Nežinia, kiek žmonių pavažinėjo Neringos paplūdimiu ir Vilniumi jo sukurtu popieriniu autobusiuku.
Jis buvo tikras teatro kūrėjas ir aktorius pačia pirmykšte prasme - iš tiesų pavydėtinai azartiškai kurdavo ir veikdavo. Pirmiausia buvo teatras “U” su Irma Balakauskaite, kuriame jie, lyg žaisdami smėlio dėžėje, rankomis vedžiojo žaislus-lėles-objektus. Jie žaidė rankomis ir eilėmis, mes žaidėme paklusdami jų vaizduotei. Čia buvo linksma įsijausti. Nesvarbu, kad tekstai kalbėjo apie rimtesnius dalykus, - jie buvo tikslūs ir gražūs. “Visa mano kūryba, kaip taikliai pastebėjo "brka&p" marketingo vadybininkė Lietuvoje (LT) Irma Balakauskaitė, yra ne kas kita, kaip Banalybės Bokšto statyba”, dabar rašo jis savo virtualioje erdvėje (http://www.zona.lt/vytux). Na taip, bet iš tos banalybės būdavo surenčiama labai jauki troba būti - ir norėjosi ten būti. Antra vertus, jei kalbėsime apie meną - ir tavo paties pasirinkta pabaiga banali. Bet koks gi kitas galas nebanalus?
Nepaisant visokių konvencijų ir kanonų, man regis, jam nebuvo žodžio “negalima”. Norėdavo - ir darydavo. Tuo panešėjo į vaiką, tik ne verkdavo, kai nebūdavo galima, o juokdavosi. Sunkesni momentai tesiilsi gydytojų kortelėse.
Apmaudu, kad Vytukas turėjo keistą laimę būti retu paukščiu: jo spektaklis “Vienišo vyriškio sapnai” kažin ar perkopė dešimties suvaidintų kartų skaičių. “Miraklio” menas buvo pernelyg brangus, kad Kalėdas ar kitų švenčių dienas kartotum darsyk be progos. “Karman” teatro su Egmontu Bžesku atvejai tilps ant vienos rankos pirštų. Vokiečiai eksperimentinio teatro festivaliuose Potsdame turbūt matė daugiau.
Visuotinio šalies atkūrimo metais liko neįvykdytas (nesuspėtas įvykdyti dėl tų pačių oro sąlygų) jo didysis projektas - apsodinti Gedimino pilį palmėmis (tam ir buvo sukurtas koncernas BRKA&P - “Bendroji respublikos krašto aplinkosauga & palmės” (žr. http://www.culture.lt/ArtDB/brka&p.htm). Bet sprendžiant iš vis aktyvėjančios Saulės, visiškai įmanoma, kad klimatas projektui bus palankus. Tereikės mažumėlę palaukti.
Kadangi tokiomis progomis nelabai sugalvojama, ką gero pasakyti ar kuo pabaigti, dažnai pasitelkiami simboliai. Todėl ir čia tuo pasinaudosiu. Vytuko puslapyje ties nuoroda “cosmos” atsiveria šiandien vožtelėjantis užrašas: “Under construction. To be published soon. Be patient”. Suprantu, - išėjai į kosmosą kažką taisyti, nes kažkas stipriai pagedo. Mes būsime kantrūs. Šiaip ar taip, sužinosime, kas ten yra.
Galbūt ten ir bus taip, kaip pats aprašei tuose vienišo vyriškio sapnuose:
“Mes sėdėsime tuščiame kambary ir nieko neveiksim - tik rūkysim ilgas cigaretes, o moterys gros mums gitarom.
Vėliau, gerokai vėliau, ryte mes apsiausime kojas sandalais, susijuosime strėnas diržais ir išeisime į Pažadėtąją Žemę.
Ir tai nebus nei gera, nei bloga. Tai bus teisinga.”
Ačiū už Banalybės bokštą, kurį mes neišvengiamai toliau statysime. Ačiū už džiaugsmą ir liūdesį, kuris, kaip pats prisipažinai, byrėjo lauk iš tavęs. Ateity, manau, bus taip pat smagu.
Vytautas Pakalnis pašarvotas Laidotuvių rūmuose Olandų gatvėje. Karstas išnešamas rugpjūčio 4 d. 15.00 val.
