Ar ši prezidentinių rinkimų kampanija bent kuo nors skyrėsi nuo ankstesniųjų, jei kalbėsime apie kultūros žmones ir jų ateitį? Galima būtų pasakyti – ne. Bet – ir taip. Ankstesni pretendentai į šį postą apie kultūrą bent jau kalbėjo. Šįkart kultūra, kuri, kaip ir Prezidentas, dažnai tiesiogiai atlieka reprezentacinį vaidmenį, liko pamiršta.
Ankstesnių kampanijų dalyviai kultūrą paminėdavo, tiesa, nedaug ir labai aptakiai. Nepaisant prezidentinių galių ir jų ribų visi šiųmečiai pretendentai sakėsi galį paveikti visą šalies gyvenimą nuo bedarbio Didžiasalyje iki Europos Parlamento sprendimų. Tačiau, paradoksas, kultūros sritis, bene viena artimiausių Prezidento kėdei (abu reprezentuoja, abu yra vienas pagrindinių šalies veido bruožų, abu telpa į posakį „pasitinka pagal drabužį, palydi pagal protą“), visoje priešrinkiminėje retorikoje kai kurių buvo visai nepaminėta, kitų – keistai prisiminta.
Neslėpsiu, absoliučiai visų pasisakymų negirdėjau. Bet kiek teko nugirsti ir skaityti interneto puslapiuose išdėstytas kandidatų programas, akivaizdžiai pasirinkta antikultūrinė rinkimų taktika. Į klausimą „ko pasimokėte iš Rolando Pakso apkaltos?“ visi pretendentai kažką mykė apie populizmą ir santykius su neaiškiu kapitalu. Pamiršdami pirmiausia save – jie visi paskui Paksą patraukė į kaimus, mažus miestelius – kuo tolyn nuo „elito“. Kultūrininkai, be abejo, patenka į pastarąjį sluoksnį. Visi kandidatai rūpinosi socialiniais reikalais, beveik pamiršdami „antrąją Lietuvą“ – miesto.
Visgi gal kas nors išsprūdo apie kultūrą ir jos žmones? Taip. Vilija Blinkevičiūtė Lietuvos radijo debatuose su Valdu Adamkumi suspindėjo išmintimi, pasakydama, kad „Kultūros ministerija organizuoja puikius renginius“ (beveik pažodinė citata). Šiaip jau ministrė galėtų žinoti, kad renginių Kultūros ministerija pagal savo statusą net negali organizuoti, tai daro jos įkurtos viešosios įstaigos ar institucijos, laimėjusios Kultūros ministerijos konkursus. Bet – išsitarė ir parodė, kad šį bei tą išmano. Ne ką.
Valdas Adamkus toje pat radijo laidoje prisiminė, kad kultūra užsienyje reprezentuojama solidžiai: neseniai įvykęs „Čiurlionies“ kūrybos pristatymas Paryžiuje. Priminsime, kad tas „neseniai“ buvo jo prezidentavimo metais prie kultūros ministro Gintauto Kėvišo. Tai reiškia – beveik prieš ketverius metus, 2000-aisiais.
Toliau apie kultūrą nepasigirdo nieko. Pačiam prisiskambinti į Lietuvos radiją per Kazimiros Prunskienės ir Valdo Adamkaus debatus pasirodė beviltiška – telefonai buvo užimti. Teko imtis interneto. Bet Prunskienės klausimų-atsakymų puslapyje vyravo visiškai nesuprantama betvarkė, o Adamkaus (http://www.adamkus.lt) „klausimų“ rubrikoje buvo parašyta: „Šiame puslapyje jau greitai galėsite skaityti Prezidento Valdo Adamkaus atsakymus į Jums rūpinčius klausimus“. Užrašas nepasikeitė iki pat rinkimų dienos.
Deja, tik vienintelio Valdo Adamkaus programoje buvo skirtas skyrius kultūrai bei spaudos pranešimas apie jo susitikimą su 11 Lietuvos menininkų organizacijų ir nepriklausomų meno gildijų atstovais Rašytojų sąjungoje. Tiesa, dar vieną kartą, Joninių koncerte prie Baltojo tilto per savo kalbą (sakytą ne vietoje ir ne laiku, parašytą visiškai prasto popso lygiu ir nekaip perskaitytą) Adamkus paminėjo „naują kūrybingą Lietuvą“.
Kadangi kiti kandidatai šia tema apskritai tylėjo, teks šunis karti ant to, kuriam (ir jo komandai) kultūra pasirodė bent jau dėmesio verta. Juoba nuo šiandien mums visiems ir aktuali.
Pirmas blynas – susitikimas Rašytojų sąjungoje: nueita paprasčiausiu sovietiniu keliu, nes iš tų dalyvavusių 11 menininkų organizacijų geriausiu atveju pusė dirba pusėtinai. Aktyviausi menininkai apskritai jokiai iš šių organizacijų nepriklauso. Vadinasi, arba klestės senieji mechanizmai, arba protekcijos, arba tiesiog kandidato štabas nieko gudriau nepamąstė.
Sąlyginis pliusas – kandidatas išgirdo apie socialinį menininkų nesaugumą, apie programų finansavimą. Bet apie menininko statusą dar jis pats rengė konferenciją savo pirmosios kadencijos laikais. Tiesa, tada po sveikinimo kalbos ėjo tvarkyti kitų reikalų.
Antra – čia buvo užsiminta apie tai, kad, kandidato nuomone, „valdžia privalo sudaryti sąlygas jam atsirasti – finansuoti brandžius projektus, remti menines iniciatyvas. Kita vertus, turi būti skatinamas mūsų kultūros eksportas.“ Nieko nauja ir viskas tarsi egzistuoja. Paradiniai sakiniai, kuriuos, tikėkimės, kas nors jam vėliau svariai primins.
Bet čia jau pereikime prie jo kultūrinės programos.
Šalia įprastinių ir suprantamų nuostatų (unikalumas margaspalvėje Europoje, kultūrinio eksporto rėmimas, kultūrų plėtra, visuomenės centrų aktyvinimas, kultūros ir mokslo bendradarbiavimas) yra viena, atkartojanti dar 2001 m. gruodžio 22 d. „Šiaurės Atėnuose“ spausdintame interviu (jis taip pat įdėtas į Adamkaus internetinę svetainę) pasakytas mintis: „Man atrodo, kad čia ir iškyla klausimas, kaip suderinti, kad lygiaverčiai būtų žvelgiama į santykius tarp kultūros, verslo žmonių ir valstybės. Vieni be kitų neturėtų gyventi. Kultūra, visiškai atskirta nuo ūkinio gyvenimo, neišgyvens. Nedidelės tautos kultūrai būtina ir valstybės parama.” Šių metų programoje skaitome: „Suprasdamas kultūros sistemų jautrumą, vienodai remsiu tiek siekį išsaugoti autentiškus kultūros reiškinius, tiek ir būtinų rinkos elementų sąlygų diegimą kultūros ir meno sferose. Remsiu ir skatinsiu ryžtingą kultūros ir meno reiškinių eksportą, siekiant Lietuvos vardo garsinimo“ (išryškinta mano).
Pabrėžiu – tai vienintelio kandidato iš viso penketo pareikštas dėmesys kultūrai, kurio kiti apskritai nematė reikalo išsakyti (tik du – Petras Auštrevičius, Vilija Blinkevičiūtė – apsiribojo abstrakčiais žodžiais pusėje sakinio). Ir, reikia manyti, pats moderniausias požiūris. Todėl jam ar jo štabui tenka priminti, kad šios nuostatos – remti siekį išsaugoti, remti kultūrą ir menininkus, diegti rinkos elementus – moderniai skambėjo Adamkaus pirmojo prezidentavimo pradžioje, 1998 metais. Nuo to laiko ne tik pasaulis, bet ir pačios Lietuvos kultūrininkai (ne visi, suprantama) gerokai pasistūmėjo pirmyn. Todėl vietoj Čiurlionio Paryžiuje Adamkus jau turėjo paminėti Stanikų parodą Venecijos bienalėje. Šalia rėmimo – ir galimybes pasinaudoti Europos Sąjungos programomis bei jų pritaikymu kultūrai. O vietoje informacinės visuomenės galėjo paminėti kūrybos visuomenę. O kultūra su kūryba susaistyta itin stipriais saitais.
Deja, čia ir suklupta: ne rinkos elementus reikia diegti kultūrai – jie jau funkcionuoja, ir juos reikia tik saugoti nuo korupcijos bei lobizmo. Pats laikas kandidato štabui ir būsimai komandai būtų suvokti, kad kultūra jau senokai yra rinkos dalyvė, kurianti ne tokią menką dalį bendrojo vidaus produkto, ir ji vis didės. Artimiausias pavyzdys – visos visų kandidatų rinkimų technologijos yra kūrybos, t.y. kultūros žmonių darbas. Be jo pačių pasirašytas kalbas tektų sakyti nuo traktoriaus ar šarvuočio. Kiek tai kainuoja – kandidatai žino geriau. O visos Lietuvos ūkio mastu?
Deja, kultūra, į kurią seniai ES šalyse žvelgiama gerokai plačiau ir atidžiau, tokiuose pareiškimuose, kuriais esame maitinami nuo nepriklausomybės pradžios, apsiriboja reprezentacine, t.y. fasadine funkcija. Žinoma, ji aktuali Prezidentui. Ir, logiška, taip ji tampa dvaro tarnaite ir išlaikytine (užsienio šalies prezidento apsilankymo proga „užpirksime“ koncertą, spektaklį, užeisime į Vilniaus Universiteto rūmus). Bet jau pats laikas būtų perdėlioti akcentus ir kirčiuoti kitus dėmenis: juk seniai ir mes, mirtingieji, ir naujieji verslininkai, ir visi žiniasklaidos vartotojai, esame kultūros išlaikytiniai. Nes paprasčiausiai ja mintame ir pagal jos formuojamas normas gyvename - nuo TV laidų iki prekių etikečių ir jų išdėstymo „Maximos“ parduotuvėse. Gerai būtų, kad naujojo asmens kadencija baigtųsi teisingu kirčiu.
