Pirmadienį Meno forte Scenos meno kūrėjų asociacija pristatė rinkos tyrimų ir analizės kompanijos RAIT atliktą sociologinį tyrimą apie nevyriausybinių scenos meno kūrėjų ir scenos meno renginių lankytojų padėtį šalyje. Normalioje šalyje toks tyrimas prilygtų bombai. Pas mus – ne, nes jau kelinti metai ant tos bombos sėdime ir pripratome.
„Nevyriausybininkai“ lietuviškai – tai viešosios įstaigos: Anželikos Cholinos šokio teatras, Didysis Vilniaus teatras, Keistuolių teatras, Meno fortas, Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras, Lietuvos šokio informacijos centras bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, susivieniję į Scenos meno kūrėjų asociaciją (SMKA), kad drauge rengtų neturistinius žygius į ministerijas, seimus, komitetus ir bent kažkaip bandytų priminti apie save ir daugelį juos nuolat lydinčių netobulumų: įstatymų, sukurtų esamai, o ne normaliai sistemai; finansavimo, kuris atitinka kokių nors 1985 metų padėtį; atstovavimo svarstant kultūros renginių ir programų finansavimą (jie neprisileidžiami, priešingai nei be klausimų ir įstatymais įsileidžiamų kūrybinių sąjungų, – lyg nebūtų žlugusi SSSR ir gyventume pirmųjų kooperatyvų amžiuje).
Tyrimas, pasak SMKA, buvo reikalingas kaip ne intuicija ir stebėjimais, o nuodugniais sociologiniais tyrimais grįsta faktų suvestinė. Apie tai, kaip žiūrovai vertina SMKA narių veiklą, kokius teatrus geriausiai kotiruoja, ar jie žino, su kokiomis problemomis susiduria SMKA nariai. Išvados SMKA narių nenustebino, o tik patvirtino jų nuojautas. Ir nudžiugino, kad žiūrovai puikiai žino jų padėtį – nors jie žiniasklaidą vertina prastokai (nes ši neanalizuoja kultūrinės problematikos) ir nepasitiki jos siūlymais bei reklamomis.
O labai paprastai sumuojant visą tyrimą, galima pateikti vienintelę išvadą: hipokrizija, t.y. apsimetinėjimas ir veidmainystė. Faktai trumpai: nuo 1996 m. iki dabar 7 nacionalinės premijos laureatai yra gavę aukščiausius šalies meno apdovanojimus už darbus, kurių bent jau dauguma yra susiję su nevyriausybinėmis scenos meno organizacijomis. Pirmieji – Valentinas Masalskis už savo įkurtuose meno centruose sukurtus vaidmenis ir Vidmantas Bartulis – šalia muzikos kūrinių ir už operą „Pamoka“ „Menų sambūryje“ – yra gavę dar tada, kai nebuvo nei tokios asociacijos, nei tokio pavadinimo. Tada buvo konkretūs, 1988-1993 metais atsiradę privatūs nevalstybiniai teatrai. Dauguma jų vėliau, suprantama, buvo uždaryti, nes nesulaukė valdžios dėmesio.
Dar keletas faktų iš apdovanojimų lentynos: neskaičiuojant ankstesnių „Kristoforų“, 2003-2005 metais „nevyriausybininkai“ gavo 18 „Auksinių scenos kryžių“ ar ankstesnių bevardžių Kultūros ministerijos premijų už geriausius scenos darbus. 2003-iaisiais – 8 iš galimų 14. Neskaičiuojame ir nominuotųjų į pajėgiausių trejetukus, čia situacija visiškai svyra nevyriausybininkų naudai. Du iš „nevyriausybininkų“ – Oskaro Koršunovo teatras ir Eimunto Nekrošiaus Meno fortas buvo apdovanoti Lietuvos instituto prizais kaip geriausiai atstovavusieji šaliai. Ir jei palygintume „nevyriausybininkų“ finansavimą iš valstybės (iš esmės jiems vienintelis būdas gauti pinigų administracijai ir salių nuomai – per įvairias programas, valstybiniams teatrams – per biudžetą) su valstybiniais teatrais, – pirmiesiems nubyra katino ašaros. Ką jau kalbėti apie patalpas, bent vieną sceną (nors ir visiems), finansavimą, socialinį draudimą, atstovavimą įvairiose komisijose ir t.t. Maža to: kaip taikliai pasakė vienas iš SMKA narių, dar per mainų reklamas ir nevyriausybininkų teatrų įvykius judinamas visas teatro vežimas. Žodžiu, darbą dirba vieni, o mokesčių mokėtojų pinigai atitenka kitiems. Tai net ne socializmas.
Apklaustieji įvertino SMKA veiklą: jų nuomone, šalyje įdomiausi yra jų pastatymai, o meną į priekį varo konkretūs kūrėjai (59,6 proc.) ir scenos meno organizacijų prodiuseriai, vadybininkai (38,2 proc.). Valdžios institucijoms suteiktas 29,8 proc. „kreditas“. Sunku būtų surasti valstybiniuose teatruose tiek garsių vardų, ką jau kalbėti apie vadybą. Tiesa, tarp labiausiai lankomų apklaustieji paminėjo Nacionalinį dramos teatrą (tiriant buvo apklausti vyresni nei 14 metų 200 Vilniaus miesto, 150 Kauno miesto ir 150 Klaipėdos miesto scenos meno renginių lankytojai), po to – Jaunimo, toliau eina „Keistuoliai“ ir OKT. Bet tyrimas parodė, kad žiūrovai prie NDT priskiria ir jame vykstančius kitų organizacijų renginius. Neatimu visų laurų iš šio teatro, tačiau šiek tiek pamažinti juos būtina. O net ir nusileidžiant bei priimant sausą matematiką, ji taip pat sufleruoja bent jau apie tai, kad į nevyriausybines scenos organizacijas vertėtų labiau kreipti dėmesį: LNDT bent kartą per metus aplanko 45 proc. apklaustųjų, Jaunimo teatrą – 35, „Keistuolius“ – 33, OKT – 31 ir t.t. Visą tyrimą SMKA nariai žadėjo paskelbti savo tinklapiuose, taigi sekite ir šį (www.menuspaustuve.lt) puslapį.
Paskubom dar galima būtų paminėti tokią sritį kaip užsienio atlikėjų pristatymas Lietuvos žiūrovams – ir čia, be nevyriausybinių organizacijų, iš esmės niekas tuo ir neužsiima (nebent 1-2 renginiai valstybių mainų programos lygiu, o patys žinome, ko tokie renginiai verti). Respondentai pabrėžė, kad jie nori, jog scenos menai būtų pristatomi lygiai taip pat, kaip ir užsienio knygos ar kino filmai. O tai galime pamatyti tik per tarptautinius festivalius, kuriuos jau patys žinote, kas rengia.
Kam reikalingi sociologiniai tyrimai? Tam, kad suvoktume, ko nori visuomenė. Į klausimą, kas laimėtų kultūros politikos rinkimus, jei jie vyktų šiandien, galima tvirtai atsakyti – opozicija. Visuomenė esamai valdžioje kultūros politikai, finansavimo sistemai paskelbė visišką bankrotą. Ar ši kaip nors reaguos? Patirtis sufleruoja – ne, nes ne. Nes to nebuvo, nes nieko neįvyko. Tai primena vaikišką refleksą – užsidengti akis ir galvoti, kad kiti tavęs nemato. O tai jau panašu į teatro kalbą. Neabejoju – apsimetinėjimo ir prisitaikymo meno valdžia išmoko. Tik abejoju, ar teatre.
www.menuspaustuve.lt
