Eksperimentai nepasiteisino
Šio turnyro čempiono titulą gynęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ dabar kovos tik LKL fronte, kur trečiąją vietą užimantiems vilniečiams – irgi ne pyragai. Kauno „Žalgiris“ atrodo visa galva pranašesnis už visus. Be to, dar yra ir Panevėžio „Lietkabelis“, negalima nurašyti „Juventus“, Prienų-Birštono „Vytauto“, galbūt ir Klaipėdos „Neptūno“, jei šis pasistiprins.
Jei vilniečių žaidimas negerės, jiems bus nelengva prasibrauti ne tik į LKL finalą, bet ir į pusfinalį. Jei „Lietuvos rytas“ iškristų Lietuvos krepšinio lygos ketvirtfinalyje, tai sostinės komandai tai jau būtų pasaulio pabaiga.
R. Kurtinaitis, savo akimis matęs, kaip praėjusiame mače su „Žalgiriu“ vilniečiai svarbiausiais momentais tragiškai gynėsi su lėtais priekinės linijos žaidėjais, Utenoje bandė žaisti žemu ir mobiliu penketu, tačiau skaudžiai nudegė.
Pati mintis rungtyniauti judriu penketu, manau, gera, tačiau to vakar daryti turbūt nereikėjo. Toks eksperimentas buvo gan tiesmukas ir primityvus atsižvelgiant į tai, kad R. Kurtinaitis turėjo labai mažai laiko rengtis šiam mačui ir tai, kad „Lietuvos rytas“ nepratęs žaisti tokia sudėtimi.
Be to, vidurio puolėjo pozicijoje ilgai žaidęs (34 min.) Drew Gordonas mačo pabaigoje pavargo. Sunkiai suvokiama, kodėl po ligos itin prastos sportinės formos esantis Deividas Gailius lakstė 24 minutes (surinko minus 6 naudingumo balus), o Rokas Giedraitis – tik keturias. Buvo ir kitų keistų sprendimų.
Tai rodo, kad pats Kurtis po medžioklės, žvejybos periodo praradęs „sportinę formą“. Žinoma, ir asistentai, pirmiausia makedonas Nikola Vasilevas galėjo vyriausiajam treneriui duoti patarimų mačo metu. Gal ir davė, gal Kurtis neįsiklausė. Šito nežinau. Dar prieš keletą dienų Rimas pareiškė, kad šiuo metu drastiškų permainų komandos žaidime nesiims, bet pažado netesėjo.
R. Kurtinaitis po dvikovos teigė, kad turėjo tik porą dienų „prikelti komandą“. Panašu, kad taip jis leidžia suprasti, kad ekipa iki jo atėjimo buvo „mirusi“ ir tokiu būdu meta didelį akmenį į Tomo Pačėso daržą?
Emocijos liejasi per kraštus
Labai gerai pažįstu šiuos abu strategus ir asmeniškai, todėl pasamprotausiu, kuo jie panašūs, kuo skiriasi, ar su R. Kurtinaičiu „Lietuvos rytui“ bus blogiau ar geriau, o gal žaidimo lygis išliks maždaug toks pat.
Pirmiausia jie abu turi labai stiprų ego, yra itin emocingi, nevengiantys šaukti ant žaidėjų, turintys nemenką keiksmažodžių arsenalą, kuriuo neretai pasinaudoja. Tačiau R. Kurtinaitis dažniausiai nesukuria nereikalingos įtampos. Žaidėjai jaučia, kad jo rėkimas nėra labai piktas ir isteriškas. Be to, Kurtis po rungtynių ar treniruočių metu savo juokeliais pagerina auklėtinių psichologinę būseną.
Rimas neseniai prisipažino, jog be pakelto balso tono, necenzūrinių žodžių sudėtinga iš žaidėjų išspausti maksimumą. Jis stebėjosi, kad rinktinėje Jonas Kazlauskas visiškai valdė komandą kalbėdamas ramiai, dalykiškai ir be pakelto balso tono. „Aš taip nemoku“, – pareiškė R. Kurtinaitis.
Tiesa, pastaruoju metu dabartinis „Lietuvos ryto“ strategas tapo ramesnis. Jo emocijos paprastai jau nesilieja per kraštus ar per bortus kaip tai buvo dar prieš keletą metų.
T. Pačėsui dėl jo charakterio savybių nelengva atskleisti visų žaidėjų geriausių savybių. Tarkim, galima prisiminti, kaip praėjusį sezoną išbalęs ir visas drebantis iš baimės Denisas Lukašovas aikštėje tik ir galvojo, kaip pirmiausia nepamesti kamuolio. Tai buvo svarbiausias jo tikslas. Į krepšį ukrainietis beveik nežiūrėjo, nors yra neprastas metikas. Pavyzdžių, kaip T. Pačėso emocijos psichologiškai gniuždė žaidėjus, galima pateikti ir daugiau. Tomas yra aprėkęs ir mane, aš esu atsakęs tuo pačiu. Čia nekaltinu Tomo, tiesiog jis toks žmogus.
Treniruočių pobūdis
Tiesa, T. Pačėsas yra tikras darboholikas, atsidavęs darbui iki kaulo smegenų. Tai verčia daryti ir savo auklėtinius. Jo treniruotės itin sunkios, netgi alinančios. Tačiau šiuo požiūriu, ko gero, irgi buvo perlenkta lazda. Mindaugas Lukauskis neseniai sakė, kad dėl didžiulių krūvių žaidėjams pritrūko energijos praėjusio sezono pabaigoje.
Dėl prasto žaidimo T. Pačėsas kartais rengdavo treniruotes ir per dideles šventes. Kažin ar tai geras dalykas, nes krepšininkai jaučiasi žeminami, jie traktuoja, jog su jais elgiamaisi kaip su mažais nepaklusniais vaikais. Tada žaidėjų galvose formuojasi pasąmoninis protestas prieš trenerį.
R. Kurtinaičio treniruotės irgi nėra lengvas pasivaikščiojimas parke, tačiau jos lengvesnės nei T. Pačėso. Kai į Maskvos srities „Chimki“ klubą vietoj atleisto Rimo atvyko jo įpėdinis Duško Ivanovičius, kai kurie komandos nariai tvirtino, jog juodkalniečio pratybos sunkesnės, jis privertė auklėtinius įdėti daugiau pastangų ginantis, todėl ekipos žaidimas pagerėjo.
Problemos – dėl gynybos
Tiek R. Kurtinaičio, tiek T. Pačėso arkliukas labiau yra puolimas. Beveik visoms, su kuriomis dirbo šie specialistai, geriau sekėsi pulti nei gintis. Šį sezoną „Lietuvos rytas“ buvo viena prastesnių komandų pagal gynybos rodiklius Europos taurės turnyre. „Chimki“ užpraėjusį sezoną Eurolygoje – taip pat. Tiesa, Lenkijos „Asseco Prokom“ klubas, kuriam anksčiau dirigavo Tomas, vieną kitą sezoną gynėsi išties solidžiai.
Kurtis jau keletą metų visiškai nenaudoja zoninės gynybos. Jo teigimu, tai labai rizikinga. T. Pačėsas šią gynybos sistemą kartais pasitelkia.
Galbūt jų vadovaujamos ekipos būtų besigynusios kokybiškiau, tačiau abiem šiems strategams prie širdies tradicinis, kiek senamadiškas krepšinis – su aukštais ir lėtais priekinės linijos krepšininkais. R. Kurtinaitis į „Chimki“ ekipą kvietė tokius lėtapėdžius kaip Paulą Davisą, Marko Todorovičių, Aleksejų Žukanenką, Dmitrijų Sokolovą, ne ką greitesnius Jamesą Augustine‘ą, Krešimirą Lončarą.
T. Pačėsas nežinia dėl ko „įsimylėjęs“ Adamą Lapetą, kuris buvo tikras inkaras Vilniaus ekipoje. Šį lenką Tomas treniravo ir Lenkijoje. „Asseco Prokom“ gretose netrūko ir kitų lėtų aukštaūgių, tarkim, Ratko Varda. Aišku, ne visus juos pasirinko patys treneriai, bet dauguma jų buvo pakviesti Rimo ir Tomo iniciatyva.
Su tokiais „bokštais“ R. Kurtinaičio ir T. Pačėso treniruojami klubai neblogai puolė žaidimo „ant ūselio“ dėka, kovojo dėl kamuolių, bet turėjo rimtų bėdų ginantis.
Panašu, kad tik dabar R. Kurtinaitis ima praregėti, kad toks komandos komplektavimas ir žaidimas su vėžliu greičiu judančiais aukštais žmonėmis – atgyvena.
Tokiu atveju ypač rimtų problemų atsiranda, kai varžovai turi veržlių ir iš toli sugebančių pataikyti žaidėjų. Tarkim, akivaizdžiai matome, kaip ne tik šį sezoną vargsta „Barcelona“ su puolime individualiai pajėgiu, bet lėtu Ante Tomičiumi, kaip solidžiai ne pirmą sezoną žaidžia CSKA, kai vidurio puolėjo pozicijoje dažnai būna nė dviejų metrų neturintis šoklus ir atletiškas Kyle‘as Hinesas.
Puolimas – skirtingas
Pereikime prie puolimo. T. Pačėsui labiau prie širdies laisvesnis individualiais veiksmais paremtas žaidimas. Davido Logano šį sezoną jis beveik neišimdavo iš aikštės. Jam, taip pat Danieliui Ewingui, Qynteliui Woodsui buvo suteikiama neribota laisvė ir „Asseco Prokom“ komandoje. Galima teigti, kad Tomui artimesnis „laukinis“ krepšinis, panašiai kaip dalyje NBA ekipų, kai lyderiai tiesiog siaučia aikštėje demonstruodami itin intensyvų žaidimą poziciniame puolime.
Tokiu krepšininku, atrodo, turėjo tapti ir Joshas Akognonas, tačiau jį Vilniuje ištiko „koma“. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad „Lietuvos ryte“ T. Pačėsas naudojo kur kas daugiau derinių nei Lenkijos klube, žaidimas buvo taktiškai įvairesnis.
R. Kurtinaičiui artimesnis labiau komandinis puolimas, kai į jį įtraukiama kuo daugiau žaidėjų. Kurtis ypač gerai moka išnaudoti snaiperius. Ar pamenate, kad 2009-2010 m. sezoną Eurolygoje Martynas Gecevičius rinko 14,2 taško, tritaškius metė 45,2 proc. taiklumu. „Chimki“ klube būtent prie Rimo sužydėjo Vitalijus Fridzonas, kurį vėliau perviliojo CSKA.
Rimas efektyviai kuria derinius snaiperiams, nes pats buvo puikus metikas, todėl puikiai žino visus niuansus. R. Kurtinaitis labiau nei T. Pačėsas naudoja greitąjį puolimą. „Chimki“ buvo viena greičiausių Eurolygos komandų, tačiau tai nepadėjo šiai milijonierių ekipai patekti net į ketvirtfinalį.
Žvaigždės nesutramdė
Anksčiau Rimas man pasakojo, jog per daug nesižavėjo, kad „Chimki“ vadovai pasikvietė Aleksejų Švedą, kuris tapo brangiausiu Eurolygos krepšininku. Kurtis pritarė, kad šis asas dažnai tinginiavo gynyboje, dėl ko atsiverdavo nuolatinės spragos. Ir taiklumas buvo labai vidutiniškas užpraėjusį sezoną (tik 47,9 proc. dvitaškių, 34,8 proc. tritaškių).
R. Kurtinaitis stengėsi trumpinti
A. Švedo žaidimo laiką, neretai jo neleisdavo į starto penketą, bet apskritai nesugebėjo jam užmauti apynasrio ir priversti arti gynyboje. Kurtis svarstė, kad galbūt be A. Švedo „Chimki“ ir būtų prasibrovusi į atkrintamąsias varžybas, o galbūt ir į finalo ketvertą.
„Aš negalėjau per daug šakotis, kai klubas leidžia milijonus, įsigijo tokią žvaigždę. Jei imčiau nuolat tramdyti tokį žaidėją, rėkčiau, kad per dažnai meta ar kad nesigina, klubo vadovai būtų nesupratę ir prieštaravę. Ieškojau kompromiso“, – treneris prisiminė anuos laikus.
Jei lietuvis būtų užsispyręs, neabejotinai vadovybė būtų pasirinkusi ne jį, o A. Švedą, skirtingai nei anksčiau, kai dėl konflikto su Kurčiu komandą teko palikti Keihui Langfordui.
R. Kurtinaitis ir su gerokai silpnesne komanda nei „Chimki“ – „Lietuvos rytu“ – sugebėjo iškovoti Europos taurę. Tą jis dukart padarė ir su šia Pamaskvio ekipa, kai joje A. Švedo dar nebuvo.
T. Pačėso laimėjimai kur kas kuklesni, bet ir jis turi kuo pasigirti. Su „Asseco Prokom“, kurios sudėtis buvo beveik silpniausia Eurolygoje, anksčiau buvo patekęs į atkrintamąsias varžybas. Praėjusį sezoną vilniečiai iškovojo Karaliaus Mindaugo taurę, kai davė į kaulus „Žalgiriui“.
Kita vertus, manau, Tomui pertrauka trenerio karjeroje, kai jis dirbo VTB Jungtinėje lygoje vykdančiuoju direktoriumi, neišėjo į naudą. Tačiau tai nereiškia, kad T. Pačėsas ateityje netreniruos aukšto lygio klubo.
R. Kurtinaičiui vargu ar šį sezoną pvyks nuversti kalnus. Mano galva, tikrai geras rezultatas būtų patekimas į LKL finalą ir jame laimėti 1-2 serijos mačus. Tikriausiai Kurtis liks Vilniaus komandoje ir kitą sezoną. Tai gali būti jo vienas paskutinių ar ne paskutinis šansas grįžti į elitinių trenerių gretas.
R. Kurtinaitis turi daugiau privalumų nei T. Pačėsas ir dėl to, jog yra labiau patyręs. Tačiau neatmestina ir tai, kad komanda prie Rimo žais prasčiau nei prie Tomo. Jau greitai pamatysime, ar nušaus Kurtis stambų žvėrį ar pats bus sumedžiotas kaip vakar.