Valdo Vižinio gyvenimas – įvairiaspalvis. Jis neslepia kadaise juokinęs žmones, bet sako, kad geru humoristu būti labai sunku. Dabar paniręs į visuomeninę veiklą vyras nepamiršta pridėti pirmiausia esąs trijų vaikų tėvas.
Jau pati pokalbio pradžia su Valdu Vižiniu buvo įdomi: buvęs garsus humoristas pareiškė visiškai neturintis ką apie save papasakoti – juk jo veidas, skirtingai nei buvusių kolegų visos Lietuvos dar prisimenamose humoro laidose, jau seniai nebešmėžuoja televizorių ekranuose.
Auklėja „tris bernus“
Tačiau surimtėjęs 47 metų vyras ima dėstyti, kuo užsiimantis – ir sąrašas išeina nemenkas.
„Veiklos man užtenka, – moja ranka V. Vižinis. – Esu Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos patarėjas ryšiams su visuomene. Taip pat man ne svetima politika – darbuojuosi Birštono rajono savivaldybės taryboje. Dar dirbu vieno naujienų portalo dienos redaktoriumi.“
Išaiškinęs visas rimtas veiklos sritis buvęs šou verslo atstovas prideda: „Esu trijų vaikų, ne – bernų! – tėvas.“
Pasakęs tai, V. Vižinis smulkiau papasakoja, kaip sekasi tuos tris „bernus“ auklėti.
„Jauniausias Viktoras mokosi ketvirtoje klasėje, – pradeda nuo jaunylio. – Tai jį mokau kovoti už save ir apsiginti. Nesakau, kad mokau jį muštis, – kovoti tai ir yra kovoti, nes su juo pakalbėjus paaiškėjo, kad mokykloje jis užkliūva bendraamžiams. Tenka patarti... Tačiau, kai išgirdau, kad jį buvo užpuolę trise ir dar į pagalbą pasikvietė vyresnių klasių moksleivių, patariau kviestis į pagalbą mokytojus arba mane. Negerai, kai kova nelygi ir keliese užsipuola vieną...
Vidurinėlis Danas, anot V. Vižinio, sportuoja.
„Su juo problemų mažiausiai, – šypsosi jis. – O vyresnėlis Julius auklėjimui jau nepasiduoda – jis pats žino, ką ir kaip daryti. Neseniai grįžo iš Norvegijos ir dabar užsiima vadinamuoju driftingu – šonslydžiu. Beje, sportinio automobilio karkasą jis pirko Panevėžyje, o pinigus pirkiniui pasiskolino iš manęs. Tik taip ir sužinojau, kuo jis ketina užsiimti!“
Sudėtinga profesija
Buvo smalsu išgirsti, kodėl garsus humoristas, kuris bemaž penkiolika metų kūrė populiarias televizijos humoro laidas, metė šį užsiėmimą bei pasinėrė į profsąjungos veiklą ir net tapo Savivaldybės tarybos nariu. Kodėl taip atsitiko?
„Humoristu būti labai sudėtinga, – gerai apgalvodamas kiekvieną žodį paaiškino V. Vižinis. – Nepavykęs pokštas padaro žmogų priešu. Reikia mokėti tai įvertinti. Kam būti prastu humoristu, jeigu gali dirbti darbą, kuris naudingas žmonėms?“
Tiesa, atsisveikinti su televizija, kurtomis laidomis buvo sunku ir V. Vižinis to neslepia.
„Tačiau jeigu jauti, kad neturi duomenų, geriau išeiti ir ieškoti, kas artima sielai, – atvirai sako jis. – Taip atradau profsąjungos veiklą ir tapau Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos patarėju ryšiams su visuomene. Buvau ir iš ten pasitraukęs, bet dabar vėl grįžau. Pakvietė sugrįžti. Be to, ir pats jaučiu, kad galiu dalytis su žmonėmis žiniomis.“
Bus tik tuo, kuo nori būti
Nors politikoje V. Vižinis žmogus ne svetimas, tikina, jog vasarį vyksiančiuose savivaldos rinkimuose nedalyvaus.
„Nors dabar ir esu Birštono rajono savivaldybės tarybos narys, bet kitąmet rinkimuose nesiruošiu dalyvauti. Niekas nesakė, kad blogai dirbu. Tačiau reikia atsirinkti darbus, kuriuos noriu dirbti. Jau pasirinkau ir savivaldos rinkimams pasakiau „ne“, – atviravo profsąjungos atstovas ir vis dar politikas.
Dar šiek tiek pamąstęs V. Vižinis tęsė paaiškinimą, kodėl nedalyvaus savivaldos rinkimuose. „Ir taip užtenka veiklos, – sako jis. – Negali plėštis į kelias dalis. Švietimo profsąjungos veikla atima labai daug jėgų. Be to, po metų ar dvejų galvoju paviešinti vieną veiklos sritį, apie kurią dar kalbėti nenoriu. Kodėl dabar nesakau, kokia tai veikla bus? Dar per anksti; nemanykit, kad tai koks nors šešėlinis verslas. Taip pat negalvokit, kad grįšiu į pramogų pasaulį ir vėl užsiimsiu humoristinėmis laidomis! Jau sakiau: kai pajunti, jog slysti paviršiumi ir negali daryti gerai, tai geriau pasitraukti. Man įdomios kitos spalvos ir nebenoriu būti tuo, kuo būti negaliu.“
Ne visiems reikia šokti
Buvęs humoristas kritiškai vertina politikus, aktyviai dalyvaujančius televizijų pramoginėse laidose, nors ir jam teko paragauti tokios duonos.
„Prieš porą metų bandžiau su Mia dainuoti viename žvaigždžių duetų projekte, – prisiminė jis. – Gerai, kad tie dainavimai pakankamai greitai baigėsi...“
Vis dėlto V. Vižinis nemano, kad labai nusižengė savo principams dėl to, jog sutiko dalyvauti televizijos šou.
„Juolab kad darbas Savivaldybės taryboje daugiau visuomeniškas – tai ne pagrindinė mano darbo vieta, – sako jis. – Tačiau niekaip nesuprantu šokančių ir dainuojančių Seimo narių. Juk tauta juos rinko dirbti, leisti įstatymus, o ne dainuoti, šokti! Rimti politikai turi užsiimti rimtais darbais, o ne juokinti liaudį. Juolab kad gerai šokančiųjų ir dainuojančiųjų Lietuvoje pakanka ir be seimūnų. Tačiau dabartinio Seimo nepakeisi – jis išliks toks, koks yra dabar – su pačiais žemiausiais reitingais... Bet žinau, kad ten yra ir protingų žmonių, neleidžiančių visiškai nuvertinti šalies parlamento.“
Kadangi vis dėlto kalbiname humoristą, norisi sužinoti, kaip jis supranta juokavimus ir kaip paaiškintų posakį „Lietuviams šiuo metu juokingi tik politikai ir politika“?
Išgirdęs klausimą V. Vižinis nusijuokia, bet surimtėjęs sako: „Tas posakis, manau, sakomas iš bejėgiškumo.
Geriau ir nesugalvosi, nes iš tik-rųjų politikai juokingi ir moka prajuokinti, pro ašaras, sakyčiau.
O kaip suprantu juokavimus? Lietuvoje tikrų humoristų nedaug. Juos ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. Be to, tikrieji humoristai nesulindo į televizijas, nes už ekrano galima pasislėpti nuo žiūrovo. Pakartosiu: jeigu pajunti, kad negali būti geras humoristas, traukis ir nejuokink žmonių.“
Dar kiek pagalvojęs V. Vižinis tęsia: „Žinau vieną Lietuvoje Dievo siųstą humoristą – Rolandą Kazlą. Jis dirba teatre. Kad jis žinotų, kaip jo humoro pasiilgo žmonės...“
Be to, V. Vižinio nuomone, daug Lietuvoje humoristų ir negali būti.
„Šalis maža ir visi negali būti jais, – sako jis. – Tačiau smagu prisiminti laikus, kai keliaudavau per Lietuvą su programomis. Gera prisiminti, kai jos metu pajusdavai iš salės sklindančią žiūrovų šilumą, suprasdavai – programa vykusi... Tokias minutes prisiminti gera. Bet norėčiau pasakyti: žmogų lengviau pravirkdyti nei prajuokinti, o nepavykęs pokštas padaro žmogų priešu.“
Su A. Valinsku keliai nesusikerta
Pasiteiravus, ar, taip kritiškai įvertinęs praeitį, susitinka su buvusiais kolegomis, kartu kūrusiais humoro laidas, V. Vižinis neslepia betarpiškai bendraująs toli gražu ne su visais.
„Negalėčiau į tą bendravimo sąrašą įrašyti Arūno Valinsko, – sako tiesiai šviesiai. – Jis man kaip atskaitos taškas, su kuo galiu bendrauti, ką noriu susitikti... Tai egocentriška asmenybė ir mūsų keliai nesusikerta.“
O štai su kolegomis, kartu kūrusiais laidą „Nosis“, arba „nosiečiais“, kaip sako pats V. Vižinis, santykiai išliko labai šilti ir nuoširdūs.
„Visada smagu su jais susitikti, o susitikus – pakalbėti... Tiesa, kai tau keturiasdešimt septyneri, tai ir tas bendravimas su buvusiais kolegomis kitoks, nei jaunystėje buvo. Juk žmogus nestovi vietoje – keičiasi jo charakteris, kitokios vertybės ir bendravimas“, – samprotavo jis.
Padeda užsispyrimas
V. Vižinis žino, kas gyvenime svarbiausia, bet iškart pasako, kad devizo ar šūkio, padedančio išgyventi sunkias gyvenimo minutes, neturįs.
„Nereikia man jo. Kadangi gimiau Šiauliuose, tai turiu savyje žemaitiško kraujo. Be to, ir mama žemaitė.
Todėl esu pakankamai užsispyręs ir užsibrėžto tikslo siekti moku. Matyt, tas žemaitiškas užsispyrimas ir padeda“, – kvatojasi buvęs humoristas.
„O šūkio aš neturiu, – jau surimtėjęs tęsia V. Vižinis. – Nemanau, kad man jo reikia, nes žinau, kas man svarbu. Svarbūs vaikai, žmonės, su kuriais ir kuriems dirbu, taip pat Lietuva. Labai noriu, kad gyvenimas šitoje šalyje gerėtų. Tai, ką suprantu ir jaučiu, stengiuosi perteikti savo vaikams, kad ir jie suprastų ir pajustų, kas gyvenime svarbiausia.“
Autorė Ramonda Mikučionytė
