Sekmadienį vakare įsijungiau televizorių. Pataikiau ant LRT kanalo. Baisybė galvų, visos kalba. Norėjau šokti toliau, bet kažkaip akimirką užsilaikiau. Paskiau kermošius įtraukė.
Ne iš karto supratau kas vyksta. Atrodė, lyg reportažas iš zoologijos sodo. Tarnautoja vedžioja interesantus aplink aptvarą. Rodo faunos pavyzdžius. Žirafa. Pingvinas. Kalakutas. Skraidanti lapė...
Žvėrelių daug, aptvarėlis nedidelis, susigrūdę. Gūžiasi vienas už kito. Protarpiais apsidairo ištiesę kaklus. Ir vėl galvas įtraukia. Pliaukšt botagu jų viršininkė per grindis! Gražina žvalumą. Visi pastato ausis: kas bus? Duos kąsnelį ar pertrauks vytiniu?
Argi alkanas nenori kąsnio? Stiebiasi, žiojasi, kaklą tiesia. Reikalauja tarnauti. Kuris rodo užtektiną uolumą, gauna ant ilgos karties pakabintą „baronkėlę“. Plėšresnis – mėsgalį arba žuvies galvą. Kimba į davinį su apetitu. Jei tik mato, kad spyriojasi, stojasi ant užpakalinių kojų be ūpo, – patraukia botagu. Kol tas kasosi ir laižosi kirčio nutvilkdytą vietą, kitas jau nesitveria kailyje: muistosi ir kraiposi, siųsdamas savo likimo šeimininkei ženklus, kad ši teiktųsi atkreipti dėmesį ir pamatyti, kaip jis dailiai stovi pakėlęs priekines kojeles...
Aptvaran patekusiųjų akyse – baugi pagarba. Matyti, kaip ji grumiasi su uolumu įsiteikti ir šį tą išsitarnauti. Dresuotoja veikia ryžtingai, įsakmiai. Vertina griežtai. Nepaslankų, neturintį apetito ar per plačiai išsižiojusį – auklėja rimbu, stato viešai apžiūrai ir skelbia nevykėliu...
Kas to reportažo nematė – paaiškiniu: nacionalinis transliuotojas surengė vakarėlį, pavadinimu „Rinkimai 2012. Įvadinė rinkimų laida per LTV“.
Nieko labiau kvapą atimančio nebuvau matęs per TV nuo to laiko, kai ta pati vedėja 2004 m. prezidento rinkimų naktį tiesioginiame eteryje „pjovė“ Kazimierą Prunskienę. Galima, žinoma, labai nemėgti ponios K. Prunskienės, kurios raiška kartais galbūt ir buvo verta kibių klausimų. Tačiau tai negali pateisinti žurnalisto elgesio, kuris televizijos eterį paverčia pašnekovų užgauliojimo ir įžeidinėjimo scena. Jau vien dėl to interviu, kuris studentų auditorijai galėtų būti teikiamas kaip žurnalisto neprofesionalumo pavyzdys, žmogus, atrodytų, daugiau nebeturėtų veržtis į televizijos eterį. Bet ne. Pas mus jis diktuoja žurnalistų raiškos standartus.
Dabar jau auklėja nebe po vieną. Pulkais. Sekmadienį „ant kilimo“ pas tą vedėją buvo susirinkę visų į Seimą kandidatuojančių politinių partijų vadovai su savo palaikymo komandomis. Gavo po minutę ar pusantros „pasiaiškinti“. Ėmus kalbėti ne tai kas vedėjai tiko – tapo čia pat sustabdyti ir užčiaupti. Kai kuriems net atjungiant mikrofonus. Pirmiausiai tie, kurie kėlė vedėjai antipatiją, perduodamą tiesiog kūno kalba, organizmo refleksais. Favoritams – liokajiškas atsidavimas. Taip tik karaliaus Ūbo paloviniai iš A. Žari dramos tarnavo savo viešpačiui.
Žiūrint į šių dienų žurnalistikos dramą Lietuvos televizijoje, nejučiom kilo du klausimai. Nejau čia ir yra tai, ką nacionalinis transliuotojas skelbia tinklapyje apie savo misiją: LRT „vadovaujasi objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrina žodžio ir kūrybos laisvę; laidose atspindi įvairias pažiūras ir įsitikinimus, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės“? Ir antrasis: kuo valstybę valdyti pretenduojantys politikai laiko patys save?
Tikėjausi, kad atsiras bent vienas politikas, kuris išdrįs įvardyti tai, kas tą vakarą vyko LRT studijoje. Neatsirado. Tai, ką turėjo pasakyti kas nors iš laidos dalyvių, turėjusių progos naudotis tiesioginiu eteriu, po laidos pasakė vienas blogeris savo tinklapyje:
„Kai kada netgi gailėjausi, kad nesėdžiu toje salėje ir neturiu galimybės pasakyti vedėjai: Miela ponia <...> (populiarų vardą praleidžiu – V.V.), mes atėjome čia ne pas Tamstą į svečius ar tardymui, o pristatyti SAVO RINKĖJAMAS programines nuostatas. Ir visai neprivalome paisyti Jūsų nusišnekėjimų ir eikvoti žiūrovų laiką Tamstos pliauškalams bei postringavimams. <...>
Iškart galiu pranešti laidoje dalyvaujantiems politikams: nei vienas iš jūsų negaus mano balso, jei nesugebėsite suvaldyti situacijos su įsisiautėjusia valdiška teležvaigžde. Kodėl turėčiau patikėti, kad jūs išvesite Lietuvą iš krizių, jei nesate pajėgūs pastatyti į vietą susireikšminusios biudžetinio telekanalo pažibos?"
Tą laidą jis pavadino „biudžetinės teležvaigždės užgaidų koncertu“ ir pateikė jos suvestinę:
aktyvus laidos vedėjos įsitraukimas į politikų debatus diskutuojančios pusės vaidmenyje;
nuolatinis dalyvio pasisakymo pertraukinėjimas, akivaizdūs bandymai numušti nuo dėstomos minties;
politiko atsakymo išsamus ir ilgai trunkantis komentavimas, dėstant nelabai kam įdomią ir rinkimų požiūriu visiškai nereikšmingą savo nuomonę;
vedėjai nesimpatiško politiko atsakymą šaržuojantys ir sukvailinantys reziume;
reklamos įjungimas nesimpatiškam politikui pradėjus atsakinėti į klausimą, nebesuteikiant žodžio po jos;
nesimpatiškų politikų atsakymų turinio neigiamas komentavimas ir vertinimas;
„šmaikščios“ replikos jai nesimpatiškų politikų pasisakymams;
reikalavimas iš nesimpatiškų politikų, kad jie pateiktų atsakymą į atviro tipo klausimą būtent tokia forma, kokios pageidauja vedėja, o to nepadarius – bjauriai tai pakomentuojant; simpatiškiems politikams leidžiama atsakymus formuluoti kaip jiems patogiau ir be jokių papildomų kvailų komentarų;
žodžio suteikimas/nesuteikimas dalyviams pagal asmenines vedėjos simpatijas;
nevykęs ir nevienodas klausimų formulavimas; nesupratimas, kad į plačiai formuluojamus klausimus neįmanomas kompetetingas ir pagrįstas 1-2 min. trukmės atsakymas;
pašaipus balso tonas ir paniekinančios intonacijos, kreipiantis į nesimpatiškus politikus. Artimi patyčioms jų vertinimai.
Žurnalistai pirmiausiai turėtų vykdyti savo pareigą, kurią nustato pirmasis Tarptautinės žurnalistų federacijos deklaracijos dėl žurnalistų elgesio punktas: „Pagarba tiesai ir visuomenės teisei į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga.“ Kai ji nevykdoma, tada šaipomasi iš žmonių: rinkėjai „runkeliai“, nemoka išsirinkti valdžios...
Vidmantas VALIUŠAITIS
