Neseniai žiniasklaidoje paskelbus politikų populiarumo reitingus paaiškėjo, kad antrą vietą po prezidentės Dalios Grybauskaitės užima Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas. Į šią žinią audringai sureagavo esantys reitingų lentelės apačioje politiniai oponentai ir įvairaus plauko ekspertai. Apie tai, kaip jis pats vertina visuomenės nuomonės apklausų rezultatus ir apie šalies politines aktualijas kalbamės su pačiu Darbo partijos pirmininku.
— Viktorai, kaip vertinate politinių oponentų pareiškimus apie didelį jūsų populiarumą visuomenėje? Gal tai pavydas?
— O ką jie padarė, sukūrė savo rankomis per 22 metus Lietuvoje? Pasakykite man, kokiais darbais jie gali pasigirti, ką gali parodyti žmonėms?.. Ar jie sukūrė nors vieną darbo vietą, ar sumokėjo nors vieną litą į biudžetą? Ką gero jie padarė? O gal sovietiniais laikais jie buvo už Lietuvos laisvę kovojantys disidentai? Kas jie tokie yra? Žmonės apie tokius politikus turėtų žinoti tiesą. Stovėdami prie nepriklausomybės vartų jie užsitarnavo žmonių pagarbą, bet tai nesuteikia jiems teisės žlugdyti nepriklausomos valstybės ir dar pateikiant tai kaip ypatingą nuopelną. Ne mano reikalas žmonėms aiškinti tokius dalykus, tai jūsų, žurnalistų, darbas ir pareiga kalbėti tiesą, informuoti visuomenę. Aš žinau savo tiesą geriau nei kiti...
— Jūs turite savo tiesą, kurią bandote apginti teisme, nagrinėjant Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą? Kas naujo šiame teisminiame procese?
— Šiuo klausimu nieko naujo negaliu jums pasakyti, nes teismai tie patys, niekas nepasikeitė. Tai, kas dabar vyksta nagrinėjant Darbo partijos bylą Vilniaus apygardos teisme, ko gero, labiau stebina ne mane, bet pačius teisėjus.
Matyt, jie tikėjosi išgirsti kažką daugiau, nes į teismo apklausas ateina liudininkai, kurie patvirtina gaudavę pinigus oficialiai, pavedimu. Niekas iš jų nepatvirtino, kad bendravo tiesiogiai su V. Uspaskichu ar gavo nuo manęs kažkokį nurodymą, juolab neteisėtą. Jeigu žmonės dirba partijos administratoriais ir kažkas oficialiai gauna išlaidoms tam tikras pinigų sumas, teismui turėtų būti visiškai suprantama, kad tai nėra nusikaltimas.
Nesuprantu, kodėl tie liudytojai buvo įtraukti į Darbo partijos bylą. Viešai mums mesdami kaltinimus prokurorai didžiavosi, kad yra daugybė liudininkų. Matyt, tokiu būdu buvo bandoma padaryti įspūdį valdžiai ir visuomenei. Bet kai dabar teisme apklausiami šie liudytojai, tai užima daug laiko, nes jų yra apie 300. Ir aš reikalausiu, kad jie visi būtų apklausti, nes neva pagal šių liudytojų parodymus ir buvo sukurpta Darbo partijos byla.
Norėčiau paklausti: kas iš tiesų tempia laiką Darbo partijos byloje? Ar prokuroras, visiškai be reikalo įtraukęs apie 300 liudytojų į šią bylą, kurie dabar turės būti apklausti teisme? Ar aš, visai be reikalo įtrauktas į Darbo partijos bylą, tuo labiau kaip kaltinamasis?!
Teisingame teisme teisėjui iškiltų klausimas prokurorui — kodėl Darbo partijos buhalteriai neįtraukė apskaitos dokumentų į buhalterinę ataskaitą, o prokuroras atleido juos nuo atsakomybės? Matyt, tikslas Darbo partijos byloje yra kiek kitoks, o ne tiesos ir teisingumo paieškos.
Kviečiu visus žurnalistus į teismo salę, kai nagrinėjama Darbo partijos byla, ir jiems bus viskas aišku. Nereikės nieko aiškinti, kai patys savo akimis pamatys teismo procesą. Akivaizdu, kad Darbo partijai sukurpta byla yra politinis užsakymas.
— Prasidėjus rinkimų kampanijai darbiečiai susitinka su žmonėmis įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Kokius klausimus jums, kaip partijos lyderiui, dažniausiai užduoda šalies gyventojai?
— Deja, žmonės beveik nieko neklausinėja, nes jie jau niekuo netiki. Turbūt baisiausia, kad žmonės nebetiki savo valstybe. Ir tai nėra V. Uspaskicho klaida ar kaltė. Žmonės nebetiki valstybe dėl netikusios valdžios, teisėsaugos, žiniasklaidos ir t. t. Valdantieji savo pasisakymais dezinformuoja ir dezorientuoja visuomenę. Žmonės nusivylė valdžia ir tendencinga žiniasklaida, kuri tarnauja valdžioje esantiems politikams. Dezorientuota visuomenė renka tuos pačius politikus, matyt, galvodama, kad šie pasitaisys, pasikeis ir panašiai. Tačiau kaip 22 metus niekas pas mus nepasikeitė, taip ir toliau nepasikeis. Paprastas dalykas.
Sakykite man, kuo kaltas V. Uspaskichas, kad žmonės nebetiki savo valstybe? Kur mano kaltė? Ar gali kas nors pateikti aiškių argumentų, kuo aš nusikaltau, kad žmonės nebetiki Lietuva? Viktoras Uspaskichas — ne valstybė. Aš nebuvau nei premjeras, nei prezidentas...
— Tačiau vienu metu jūs buvote ūkio ministras.
— Užėmiau šį postą tik šešis mėnesius. Per tą pusmetį buvo įgyvendinama Darbo partijos programa, o mūsų valstybė klestėjo kaip niekada. Buvo pasiskolinta mažiausiai pinigų. Būtent mano dėka buvo ratifikuotos sutartys dėl sienų tarp Lietuvos ir Rusijos. Reprivatizuota „Mažeikių nafta“ atnešė daugiau nei du milijardus litų į valstybės biudžetą. Buvo sustabdyta daug valstybei žalingų projektų ir t. t. Nors valdžioje buvau tik pusę metų iš 20-ies, tačiau per šį laikotarpį padidėjo darbuotojų atlyginimai.
Nors prieš tai mane vadino populistu, vėliau visi nutilo. Taip pat padidėjo pensijos, sumažėjo pajamų mokestis. Ir visa tai įvyko būtent tuo trumpu laikotarpiu, kai dirbau ūkio ministru, net man nebūnant premjeru ar prezidentu. Tiesiog nuosekliai laikiausi principingos pozicijos ir taip sugebėjau daryti įtaką šitokiems Vyriausybės sprendimams...
— Sakote, ne jūsų kaltė, kad žmonės nebetiki savo valstybe, yra viskuo nusivylę, tačiau kaip jūs pats, bendraudamas su gyventojais, reaguojate į šią neviltį? Ar bandote pakelti jų nuotaikas ką nors žadėdamas?
— Esu gana nuoširdus politikas ir turiu savo supratimą apie tai, kas vyksta mūsų valstybėje. Jeigu ką nors reikia atskleisti, galiu pasakyti tiesiai šviesiai į akis, o ne iš už kampo. Žmonėms, su kuriais susitinku, pateikiu savo tiesą, stengiuosi tai padaryti įtaigiai. Kas klausosi, tas mane supranta. Toje publikoje, su kuria man tenka bendrauti, dar nesu sutikęs tokio žmogaus, kuris nesuprastų mano kalbos.
Kaip kiekvienas žmogus turi kažkokių vilčių, taip ir aš turiu viltį — gal pagaliau žmonės supras, kad negalima pasitikėti politiniais aferistais, kurie per 22 metus nieko gero nenuveikė nei ekonomikos srityje, nei teisinėje sistemoje, nei tikros demokratijos atsiradimui Lietuvoje! Pas mus demokratija tapatinama su teise stoti į NATO ar į Europos Sąjungą (ES), tačiau visa tai negali užtikrinti ar garantuoti demokratinių procesų raidos šalies viduje. Reikia ne tik pasirašyti stojimo į ES sutartį, bet iš tiesų vykdyti demokratines nuostatas, įvardytas sutartyje. Mums būtina sukurti tikrai demokratiškos valstybės pamatus, kaip tai jau yra padaryta išsivysčiusiose bendrijos šalyse.
— Pastaruoju metu suaktyvėjus teismo procesui Darbo partijos byloje, vos ne kas savaitę į teismą kviečiami nauji liudytojai ir nežinia kieno parodymai galėtų būti lemtingi. Ar galimas lūžis, kuris smarkiai paveiktų Darbo partijos galimybes rudenį įvyksiančiuose Seimo rinkimuose?
— Jeigu kalbėtume apie neseniai įvykusį Vilniaus apygardos teismo posėdį, per kurį buvo apklausiami liudytojai Darbo partijos byloje, galiu pakomentuoti, kad eilinį kartą teisme nieko ypatingo neįvyko. Eilinį kartą nuo teismo proceso pradžios beveik visi apklausti liudininkai teisėjams patvirtino gaudavę oficialius atlyginimus ir apie jokią partijos „juodąją buhalteriją“ jie nežino. Pasirašydami jie aiškiai suprasdavo, kad oficialiai gavo pinigus už tam tikras paslaugas. O kaip visa tai vėliau įformindavo už Darbo partijos buhalterijos vedimą atsakingi buhalteriai, kurie šiandien, deja, yra atleisti nuo teisinės atsakomybės ir kažkodėl saugomi valstybės, jau iš esmės yra kitas klausimas.
Dar daugiau — ko turbūt nesitikėjo ir teisėjai — teismo proceso metu buvo atskleista, kad tie patys buhalteriai padirbinėjo parašus, o mokesčių inspekcija tuos dokumentus priimdavo, nors matėsi klastotė. Tačiau teisėjams tai įspūdžio nedaro. Užtat daro man. Tad kylą klausimas — ko šituo procesu siekia teisėjai? Viena viltis, kad dar bus galima nusiųsti šio teismo medžiagą į Europos Parlamentą.
Esu patenkintas, kad teisme yra apklausiami liudytojai, eilinį kartą patvirtinantys, kad jie dirbo oficialiai ir už tai jiems buvo mokamas oficialus atlyginimas. Apie jokią kitą buhalteriją jie nieko nežino, todėl ir negali ko nors panašaus paliudyti. Tai tik dar kartą parodo, kad yra didelis noras įvelti partiją į teisminį procesą, ir taip trukdyti Darbo partijos politiniam gyvenimui. Bandoma po kiekvieno teismo posėdžio pilti ant mūsų purvą ir viskas. Taip ieškoma galimybių sužlugdyti Darbo partiją. Kito tikslo mums sufabrikuotoje byloje nėra, ir tiesos šitame procese niekas neieško.
Neabejoju, kad šio proceso atomazga tikrai bus. Šios bylos taip nepaliksiu, kovosiu iki galo! Ateis toks laikas, kai žmonės, sukurpę Darbo partijos bylą (ne tik tie, kurie užsakė, bet ir tie, kurie sukurpė), turės atsakyti baudžiamąja atsakomybe. Kitaip nebus, aš šitos bylos tikrai taip nepaliksiu ir man nesvarbu, kokie sprendimai priimami šiuo metu. Bet kuriuo atveju bus vykdomas nuoseklus ir suprantamas darbas, siekiant teisingumo.
— Precedentas iki šiol neištirtose įvairiose rezonansinėse byloje galimas tik todėl, kad klaninės teisėsaugos, teismų sistema nėra suinteresuota vykdyti teisingumą. Ar ne ta pati teisinio nihilizmo sistema šeštus metus vykdo politinį užsakymą, siekiant juridiškai, pasitelkiant Temidės tarnus, susidoroti su Darbo partija?
— Atsakant į jūsų klausimą apie teisėsaugą ir teismų sistemą, pabandykime įsivaizduoti, kokia turėtų būti teisėjų savijauta arba ką jaučia teisėjas, nuteisęs nekaltą asmenį. Kaip turėtų jaustis teisėjas, įvykdęs politinį užsakymą ir nuteisęs nekaltus žmones?
Dar pačioje pradžioje, būdamas naivus idealistas, niekad nebuvęs nei komjaunuolis, nei komunistas, trokšdamas sakyti tiesą į akis, susidurdavau su neteisingumu, ne kartą savo kailiu patyriau aplinkinių niekšybes, jų įtūžį ir pyktį. Dabar už tiesą ir antisisteminį mąstymą man tenka trinti teismų suolus, o dabartinė sistema sugeba tik žlugdyti, vogti ir plaukti pasroviui. Kadangi aš nesutikau bendradarbiauti su šia korumpuota sistema, man buvo sufabrikuota byla ir iki šiol tenka vaikščioti po teismus. Ir nors Darbo partijos byloje nėra manęs ir nėra liudininkų, kurie galėtų kažką konkretaus apie mane pasakyti, aš buvau apšmeižtas, man buvo uždėti antrankiai, taikomas namų areštas, paskirtas didžiausias Lietuvos teismų istorijoje piniginis užstatas, buvo draudžiama susitikinėti su rinkėjais, areštuotos Darbo partijos lėšos ir t.t.
Anksčiau (o kartais ir dabar) pagalvodavau: jeigu tau kas nors padarė nepataisomą nuostolį, žalą ar kažkokią niekšybę, kildavo tokia keista savijauta pamąstymui — kaip normalūs žmonės gali daryti tokius niekšingus dalykus, kaip jie gali taip nedorai elgtis? Kokiais kriterijais vadovaujasi politinis oponentas, nesugebantis nugalėti manęs politinėje arenoje, tačiau turėdamas savo rankose valdžią ir užsiundydamas prieš mane kokią nors kontrolę, prokurorus ar kitas valstybės teisėsaugos institucijas?
Ir ką galvoja prokuroras, kurpdamas užsakomąsias bylas? Ką galvoja teisėjai, pagal sufabrikuotus popierius nuteisdami nekaltus žmones? Kas verčia ir skatina šituos žmones daryti neteisybę ir niekšybes? Kaip jie po to jaučiasi? O gal jiems nuo to vėliau truputį nepatogu? Kam nors iš jų gal skauda širdį ar graužia sąžinė dėl to, kad taip negarbingai pasielgė?
Na štai, pavyzdžiui, pakankamai simpatiška moteris, teisėja, taisyklingais veido bruožais, gražiai sušukuotais plaukais, po teismo posėdžio sugrįžta namo. Ji ką tik nė už ką, neteisingai nusiuntė nekaltą žmogų už grotų. O ką ji daro po to? Teisėja negali nežinoti, kad dėl jos žmonės eilinį kartą sužino, kas yra „teismas“! Nuteisti nekalti žmonės eilinį kartą įsitikino, kad gerbti tokį teismą yra kvailystė. Teisėja juk negali nejausti neigiamų emocijų, kai tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių žmonių jai siunčia prakeiksmus! Kai tave prakeikia, o juo labiau viešai, tas prakeikimas kabo ore ir tai yra teisėjos nuskriaustų žmonių emocijos. Juolab, kad teisėja turi aukštąjį išsilavinimą, ji visai realiai ir sąmoningai mąsto. Universitetas tikrai jos nemokė tokių niekšybių — teisti nekaltuosius. Teisėja juk negali būti kaip medis ir viso to nejausti! Įsivaizduokime, ką ji daro, kuo užsiima namuose po darbo? Išsimaudo duše, žiūri televizorių, tvarko namus, gal lygina drabužius ar ką nors mezga ... Ar jai tenka kažkaip vakarais susitarti su savimi, su savo sąžine, po tokio neteisingo veiksmo teisme, ar ne?..
Anksčiau aš ilgai mąstydavau apie tai, nes man pačiam su tokia našta susitvarkyti būtų labai sunku. Kiek aš begalvodavau, žmona man sakydavo: ką tu čia mąstai? Teisėjams tokie dalykai yra įprasta, kasdienė praktika. Jie išėjo iš teismo salės ir užmiršo viską ką padarė!
Ilgainiui aš supratau, ką daro tokie teisėjai. Iš tikrųjų jie švenčia pergalę ir netgi priima kolegų sveikinimus: „Geras, kaip tu profesionaliai juos „sutvarkei“!“. O ji, ta teisėja, apie save būtent taip ir galvoja, kad ji tokia „gera“ yra ir šiandien tai įrodė, priimdama nuosprendį Lietuvos valstybės vardu. Ir tegul tie „svoločiai“ (šiuo momentu ir V. Uspaskichas) dabar manęs bijo, nes teisingumą vykdau aš, teisėja!
Per tuos metus netekau daug draugų ir pažįstamų, turbūt apie 20–30. Vienas jų sėkmingai pradėjo verslą, sukaupė pinigų, nusipirko mašiną, pradėjo statyti namą, bet štai kartą prisistatė treninguoti „berniukai“, sulaužė jam šonkaulius, nosį ir t.t.. Šiek tiek atsigavęs jis padavė į teismą savo skriaudikus. Toli ieškoti jų nereikėjo — jie net nesislapstė. Maža to, tuo metu kartu su policija visur važinėdavo! Verdiktas: nusikaltėliai išteisinti, o smurtą patyręs verslininkas antrą kartą atsidūrė ligoninėje, šį kartą kur kas ilgesniam laikui. Pasirodo, pirmą kartą treninguoti „berniukai“ norėjo tik įspėti verslininką, kur jam reikia nešti duoklę, nes jie kontroliuoja tą rajoną. Na, o antrą kartą tie „berniukai“ jau „moko“ — kaip reikia „teisingai gyventi“, kaip spręsti problemas ir kur kreiptis joms iškilus. Paaiškėjo, kad visai ne į teismą reikėjo kreiptis! Tada taip „pamokytas“ verslininkas susikrovė savo daiktus ir išvyko į užsienį.
Neseniai sutikau tą bičiulį Lietuvoje ir pagalvojau: daug kas jam galėtų pavydėti. Jis gavo „pamoką“ pačios nepriklausomybės pradžioje. Tuo metu, nors ir buvo paskelbta Lietuvoje nepriklausomybė, bet dar nuo sovietų laikų buvo išlikęs toks įprotis: kiekvienas nusikaltimas, o ypač nužudymai, buvo išaiškinami, sunkūs nusikaltėliai nubaudžiami, nes prokurorai dirbo gan pavyzdingai. Todėl iš nusistovėjusios tradicijos ar įpročio nepriklausomybės pradžioje nusikaltėliai nebuvo tokie žiaurūs, nes gerai žinojo, kad 100 proc. susilauks atpildo. Bet vėliau nusikaltėlių „pamokymai“ jau buvo kitokie, nes kriminalinio pasaulio atstovai ėmė dirbti išvien su teisėsauga. Praktiškai nebeliko tokios institucijos tariamai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, kur galėtum kreiptis su prašymu, kad tave apgintų.
Didelė bėda buvo ir ta, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvos žmonėms labai nepasisekė su valdžia. Tuoj visi piliečiai buvo suskirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Jeigu tu nepriklausei konservatoriams jų valdymo metu, iš karto tapdavai Lietuvos priešu. Tiesą sakant, nebuvo didelio skirtumo ir valdant socialdemokratams. Visi jie buvo „persidažę“ iš komunistų — tiktai vieni į konservatorius, o kiti į socialdemokratus. Todėl, vertinant kriminogeninės situacijos atžvilgiu, laikai Lietuvoje, švelniai tariant, buvo gan nelengvi. Buvo labai paprasta: tave galėjo tiesiog gatvėje sumušti, nušauti, gyvą užkasti, sudeginti, išprievartauti tavo žmoną ar dukrą, ir dauguma tokių nusikaltėlių teismo būdavo išteisinami, beje tų pačių teisėjų, kurie dirba iki šiol! Koks buvo teisėjų klanas, toks jis ir liko nuo sovietinių laikų!
— Kaip jums asmeniškai teko susidurti su kriminalinio pasaulio ir teisėsaugos „draugystės“ apraiškomis?
— Aš jums pateiksiu vieną pavyzdį iš savo gyvenimo, iš savo praktikos, nors tokių atvejų mano kelyje tikrai buvo su kaupu. Pamenu kaip kartą, pirmą valandą dienos, mes sėdėjome su kompanionu jo bute ir atėjo penki treninguoti vyrai su pistoletais rankose. Vienas iš jų, pravarde „Kukas“, buvo Kauno nusikaltėlių gaujos vadeiva. Kas pažinojo Kuką, tas žino, kad jam nereikėjo jokio pistoleto, užtekdavo tik į jį pažiūrėti...
Na, o mes su savo kompanionu parašėme pareiškimą policijai, kad iš mūsų pavogė automobilį su prekėmis. Mes žinojome, kas tai padarė. Pareiškimą parašėme dešimtą ryto, o jau pirmą valandą dienos, su mūsų pareiškimu rankose, kompaniono bute stovėjo pistoletais apsiginklavusi. Ko gero, visiems įdomu, kas vyko toliau, bet apie tai — vėliau, dabar kita tema.
Aš dar pažiūrėjau pro langą, kai jie sėdo į savo automobilius. Tokių prabangių automobilių Lietuvoje tais laikais buvo tik vienetai. Jie taip ir išėjo į gatvę su ginklais rankose, jiems net nereikėjo slėptis, tai buvo nebūtina, nes daugeliu atvejų teisėsauga buvo kriminalinių nusikaltėlių pusėje!
Štai tokia buvo mūsų verslo pradžia Lietuvoje. Deja, iš mano pažįstamų tarpo apie 20–30 verslininkų šiandien jau nebėra gyvųjų tarpe, nors jie ir buvo jaunesni už mane. Pradžioje „treninguotieji“ rėkė ir gąsdino, paskui mušė, vėliau — šaudė, mirtinai nukankindavo savo aukas. Kriminalinėse gaujose labai greitai įvyko tokia „evoliucija“.
Labai panašūs, bet šiek tiek lėtesni procesai vyko ir verslo srityse. Nepriklausomybės pradžioje „biznieriai“ tarpusavyje sutardavo žodžiu ir laikydavosi duoto žodžio, nes tuo metu duotas žodis daug kam buvo garbės reikalas. Paskui būdavo raštu sudaromos gan trumpos, vieno puslapio sutartys, kurias buvo stengiamasi įvykdyti, nors kartais pasitaikydavo, kad neįvykdydavo. Dar vėliau buvo sudaromos geros knygutės apimties sutartys, kurių be teisininkų pagalbos sudaryti tiesiog neįmanoma. Advokatų poreikis nepriklausomybės metais, remiantis įvairiais paskaičiavimais, išaugo 10 tūkstančių procentų arba 100 kartų! Tokia „evoliucija“ truko gal kokius 5–8 metus. Na, o valstybės tarnautoju gretose tokiai „evoliucijai“ prireikė kiek daugiau laiko — apie 12–15 metų, kai savo gyventojus apmokestinusi nepakeliamais mokesčiais pradėjo „reketuoti“ pati valstybė įvairių institucijų pagalba. Tik šį kartą jau be treninguotų vaikinų pagalbos — šias funkcijos iš jų visiškai perėmė valstybė.
— Kaip jūs vertinate tokią situaciją, susiklosčiusią mūsų teisinėje sistemoje? Ir ką reikėtų daryti, kad tai pasikeistų?
— Mūsų teismai ir prokuratūra net neieško išteisinamų aplinkybių. Jie tik ieško, kaip nubausti, jeigu yra toks užsakymas arba kas nors sumoka, kad kita pusė pralaimėtų bylą. Nors Lietuvos įstatymai ir Baudžiamasis kodeksas, tarytum priartintas prie ES teisės, skamba taip: prokuratūra, o paskui ir teismas, turi ieškoti ne tik apkaltinamųjų aplinkybių, bet ir išteisinamųjų. Deja, bet tai kol kas ne Lietuvai — mūsų prokuratūros ir teismų praktikoje tai negalioja.
Darbo partijos byla iš esmės susijusi tik su buhalterija. Apie panašius pažeidimus ir atlyginimus vokeliuose mokesčių inspekcija per metus gauna apie 4000 pranešimų, bet jeigu tai nesusiję su Darbo partija arba V. Uspaskichu, tie faktai tiesiog netikrinami, nes gali atsitikti taip, kad viena ar kita įmonė priklauso valdžiai. Kad tai nebūtų tušti žodžiai, pateiksiu vieną pavyzdį. Prie Vyriausybės yra įkurta Mokestinių ginčų komisija, vienas iš jos buvusių kuratorių — Arūnas Degutis — susipažinęs su dokumentais, susijusiais su „Vikonda“, atkreipė dėmesį, kad ten nėra užfiksuota jokio pažeidimo ir apie tai pasakė komisijos pirmininkui, į ką pirmininkas tiesiai šviesiai paklausė: „Tu ką, nežinai, kad duota komanda „Vikondą“ žlugdyti?“. O tai, kad „Vikonda“ sukūrė daugiau kaip 4 tūkst. darbo vietų bei per savo gyvavimo laikotarpį atlyginimų ir mokesčių pavidalu sumokėjo daugiau kaip milijardą litų — yra nesvarbu. Tad kaip turi gyventi valstybė su tokiais valstybės tarnautojais? Tai yra tiesioginis kelias i bankrotą. Ir šiandien mes esame tame kelyje.
Kaip šiandien aiškėja, Darbo partijos byloje nėra nustatyta jokių sukčiavimo atvejų, nėra jokių kyšių, duotų ar paimtų, jokių nelegalių pinigų, tik GALIMAI neteisingai apskaičiuoti pinigai. Ir tai dar reikia įrodyti!
Neteisingai apiforminta partijos buhalterija, o gal tai net sąmoningai padaryta vieno ar kelių infiltruotų žmonių. Ir štai tau, žmogau, antrankiai, kamera, namų areštas, draudimas susitikinėti su rinkėjais, didžiausias Lietuvos istorijoje piniginis užstatas — 1,5 mln. litų! Tuo tarpu SNORO istorijoje, kai Lietuvos prokuratūra kreipėsi dėl 3,5 milijardo litų — tai yra, 100 kartų didesnio ieškinio — Londono teismas šio banko akcininkams Antonovui ir Baranauskui skyrė tik 300 tūkstančių litų piniginį užstatą. Todėl, kad Londono teismas supranta, jog pareikštas ieškinys dar nėra teismo sprendimas, ir kad tai dar nėra įrodyta kaltė.
Pasakykite man, kokia šventė apvainikavo prokurorus ir teisėjus, neįrodžius kaltės, priėmusius tokius „teisingus“ sprendimus Darbo partijos byloje? Kokius ir kieno sveikinimus priiminėja jie po tokių sprendimų šioje byloje? Na, o kalbant apie partijos areštuotas partijos lėšas — 6,5 mln. litų — ką galvoja teisėja, kuri praktiškai užblokavo normalią šios politinės organizacijos politinę veiklą? Kokią „pergalę“ gali švęsti tokia teisėja? O kartu ir pati valstybė, kurią mes bandom vadinti teisine ir demokratine?
— Ar norite pasakyti, kad Lietuvoje skirtingoms partijoms yra taikomi skirtingi standartai?
— Juk pagal Lietuos Respublikos Konstituciją demokratinį procesą šalyje gali užtikrinti politinės partijos. Daugiapartinė sistema — demokratijos pamatas. Todėl būtina apsaugoti politines partijas nuo įtakos, tuo labiau nuo susidorojimo. Deja, Lietuvoje pastebimas atvirkštinis procesas: politinėms partijoms kurpiamos bylos ir stengiamasi jas sunaikinti. Vienos buhalterės klaida ar sąmoningas veiksmas gali sužlugdyti 10–20 tūkstančių žmonių lūkesčius dalyvauti politikoje ir būti politinės partijos nariais. Tikroje teisinėje, demokratinėje valstybėje tokie teisėjų ar prokurorų veiksmai būtų įvertinti kaip demokratijos pamatų griovimas. Bet tai kol kas ne mums...
Lietuvoje, ypatingai po to, kai paaiškėjo, kad dabartinė valdančioji dauguma padalino savo draugams ir rėmėjams apie 6 milijardus litų „įsisavinimui“, tikrai reikėtų įvesti „valdžios draugų“ registrą ir išduoti jiems pažymėjimus. Tokį statusą turintys „valdžios draugai“ pažymėjimus galėtų rodyti ne tik atėję į polikliniką ar belsdamiesi į įvairius valdžios kabinetus, kad be eilės praeitų, bet ir dalyvauti viešuose konkursuose privatizuojant kokius nors objektus, gaunant valstybės užsakymus ir tokiu būdu dalyvaujant valstybės, tai yra, mūsų visų, pinigų dalybose.
Prezidentės „draugai“ jiems išduotu pažymėjimu galėtų naudotis dar platesniu mastu — atėję į prokuratūrą, teismą, STT, FNTT ir taip toliau. Ir netgi po rinkimų kuriant valdančiąją daugumą kai kurie veikėjai galėtų ateiti ir parodyti paskirtam premjerui „valdžios draugo“ pažymėjimą ir siūlytis į ministrus.
Na, bet jeigu yra „valdžios draugai“, turi atsirasti ir priešai, tai yra, visi tie, kurie neturės tokio pažymėjimo. Tariamiems priešams neturėtų būti taikomas teisingumas pagal šitų „valdžios draugų“ supratimą. Pas mus „priešai“ neturi savigarbos, jie neturi teisės į tiesą ir teisingumą. Tariami priešai neturi supratimo apie kilniaširdiškumą. O jeigu „valdžios draugų“ priešas nepasiduoda, jis tiesiog sunaikinamas. Jeigu pasiduoda, tai sunaikinamas vėliau. Ir kada vadinami „draugai“, pasitelkdami valstybės institucijas, nugali savo oponentus, jie tampa pilni puikybės ir pasididžiavimo, esą jie yra ne tik valdžia, bet vos ne karaliai ar panašiai.
Pažiūrėkite, ką kalba pirmieji valstybės asmenys, teismų viršininkai ir net Lietuvos bažnyčios dvasiniai vadovai. Jeigu būtų teisiamas konservatorių „valdžios draugas“, jie už jį pasimelstų. O „valdžios priešams“ negali būti taikomas net ir bažnyčios kilniaširdiškumas. Tariamiems priešams negalioja nei atgaila, nei atleidimas!
Knygose apie Staliną arba čia, Lietuvoje, apie žydų sušaudymą, kartais pasitaiko retoriškas humaniškas pamąstymas — kaip visa tai galėjo įvykti? Kaip fiziškai buvo galima sunaikinti milijonus nekaltų žmonių? Vienas Stalinas tikrai negalėjo to padaryti. Tai darė tūkstančiai pasamdytų nekalto žmogaus žudikų. O iš kur jie atsirado? Juk gimdami jie buvo normalūs žmonės ar ne?
Pagaliau, ką jie darė, kaip jautėsi, sugrįžę namo po visą dieną trukusio nekaltų žmonių kankinimo ar šaudymo? Kaip jie galėjo valgyti, žiūrėti savo artimiesiems į akis? O pasirodo, viskas labai paprasta — jie sugrįždavo į namus po „gerai atlikto darbo“, kaip tikri nugalėtojai, jie tik ką nugalėjo savo „priešus“ ir dabar švenčia pergalę!
Lygiai taip ir šiandien mūsų šiandien teisėjai, prokurorai švenčia pergalę, kai „pagal užsakymą“ pasiunčia kažką už grotų arba nubaudžia kaip nors kitaip visiškai nekaltus žmones.
Todėl mes turime tikslą ir šventą pareigą atsakyti sau į klausimą: kas mes esame? Kokią valstybę sukūrėme? Ar iš tikrųjų teisinę, demokratinę? O gal niekaip negalime išsivaduoti iš sovietinių laikų supratimo, kad net ir priešas demokratinėje, teisinėje valstybėje turi teisę į tiesą, į oponavimą, į žmogaus teises ir gynybą, į savo argumentų sakymą, bažnyčios palaiminimą ir atleidimą, galų gale, ir į klaidas?!
Tikroje demokratinėje, teisinėje valstybėje bet koks prokuroras ar valstybės tarnybos pareigūnas turėtų suprasti, kad demokratija ir teisė prasideda nuo jo objektyvumo, nuo objektyvaus tyrimo, kurio metu ieškoma ne tik įkalčių, bet ir įtariamojo alibi bei pateisinimo. Tik tada mes galėsime tikėtis, kad visuomenė ims palaikyti ir pasitikėti tokia teisėsauga. Priešingu atveju jokių pozityvių, konstruktyvių postūmių Lietuvos teisinėje sistemoje tikrai nebus! Tada nereikės atsakinėti į tokį klausimą: jeigu tu esi kažkam priešas ir tave reikia įveikti, vadinasi, ir jie yra tavo priešai?
O gal vis tiktai teisinėje, demokratinėje valstybėje žmonės turi teisę į sąžiningą teismą, į lygiavertį administravimą? Tol, kol mes nesuprasime, kol nepakeisime supratimo apie teisinę, demokratinę valstybę tikrąja to žodžio prasme, nesitikėkime darnios valstybės vystymosi, gyventojų emigracijos sumažėjimo, sąžiningos ir konkurencingos ekonomikos bei investuotojų pritraukimo.
Tad dar kartą noriu paklausti: kuo kaltas Uspaskichas, kad žmonės nepasitiki savo valstybe? Paskutinėmis dienomis sociologai atsakė į šį klausimą — tuo, kad žmonės pasitiki Uspaskichu. Todėl valdžia, klanas turi paaiškinti žmonėms, kad dėl visko kaltas Uspaskichas, nes jis čia gyvena ir kuria darbo vietas, o valdžios ir teisėsaugos tikslas, matyt, yra visiškai kitoks.
Užs. nr. 2197
