Bedarbių skaičius Lietuvoje grėsmingai artėja prie kritinės 300 tūkst. ribos. Kiekvieną dieną šalyje darbą praranda daugiau kaip tūkstantis žmonių. Artėjame ribos, kurią peržengus, ekspertų tvirtinimu, iškyla realūs socialinių neramumų, visuomeninio sprogimo grėsmė. Jau esame ties slenksčiu, kurį peržengus gali prasidėti nevaldomi procesai.
Dėl tokios padėties valstybėje turėtų būti neramu visiems — nuo politinių partijų iki paprasto žmogaus, kuris išsirinko valdžią ir turi pilną teisę manyti, kad ta valdžia daro viską, kad situacija valstybėje bent neblogėtų. Ar pagrįsti lūkesčiai to paprasto žmogaus, ieškančio darbo ar mėginančio išsaugoti savo darbo vietą? Ar galima jam pasakyti, kad Vyriausybė žino, kaip suvaldyti įsibėgėjantį nedarbą?
Vargu, nes premjeras Andrius Kubilius staiga pradėjo viešai abejoti, ar ligšiolinė valstybės parama bedarbiams apskritai buvo efektyvi. Kaip galima būtų pavadinti tokias abejones? Nesuinteresuoto eksperto svarstymais? Neatsakingo politiko prisipažinimu? Nekompetencija? Politiniu infantilizmu?
Pasirodo, krūvos pinigų, sukištos bedarbių paramai, kalnai popierių, prirašytų apie darbo biržų sistemos reformą, nedavė jokių rezultatų. O kiek buvo trimituota apie sėkmingus šios Vyriausybės žingsnius siekiant įveikti nedarbo problemą? Dabar pats premjeras pripažino, kad visa tai — paprasčiausias klaidinimas. Praeitų metų pabaigoje Ūkio ministras Dainius Kreivys klaidino, kad valdančiosios koalicijos Ekonomikos skatinimo planas jau neva padėjo išsaugoti 30 tūkstančių darbo vietų, o šiemet šis skaičius pasieks 100 tūkstančių! Esą vien per Ūkio ministerijos programas jau realizuota ūkio skatinimo priemonių iš viso už 2 milijardus litų iš daugiau kaip 5 mlrd. litų numatytos sumos! 2009 m. bedarbiams buvo išmokėta apie 600 mln. litų, pridėjus dar administravimo išlaidas išeitų apie pusantro milijardo litų. Kiek pinigų išdrabstyta, išdalinta pašalpoms, darbo biržos biurokratinei struktūrai išlaikyti — vietoj to, kad būtų skirta verslui, realių darbo vietų kūrimui. Dabar, kai bedarbių skaičius artėja prie 300 tūkst., jau aišku, kad visa sistema neveikė, nors buvo tvirtinama priešingai.
Tačiau kaip gali efektyviai veikti darbo biržos sistema, kai be nuolatinio vadovo ji dirba beveik metus. Tuos metus, kurie nedarbo, socialinių problemų požiūriu tampa kone patys sunkiausi mūsų valstybei per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Dabar prabilta apie radikalią darbo biržos sistemos reformą, dalinį jos privatizavimą. Esą Olandijoje veikia apie 400 privačių įdarbinimo kompanijų, kurios pasiekia žymiai geresnių rezultatų ir kurios siekia ne pašalpų mokėjimo, o žmogaus įdarbinimo. Premjere, atsipeikėkit, pas mus ne Olandija! Mūsų žmonės jau nebeįperka paprasčiausios lietuviškos duonos, nekalbant apie olandišką sūrį. Nedarbo problema šiuo metu yra pernelyg didelė, kad būtų galima ją išspręsti paprasčiausiai nusišalinus valstybei ir Darbo biržos funkcijas perdavus privačiam verslui.
Esame atsidūrę kritinėje situacijoje ir valdžia privalo imtis neatidėliotinų priemonių, o ne svaičioti ar dalintis abejonėmis. Turime rūpintis darbo vietų kūrimu, o ne kurti darbo grupes, kurios abejojančiam premjerui pateiktų savo siūlymus, dėl kurių premjeras vėl galėtų paabejoti. Abejoti laiko nebėra, reikia dirbti!
Viktoras Uspaskichas yra Darbo partijos pirmininkas
