Prezidentei pakeitus savo nuomonę apie tai, kad antroji krizės banga nepalies mūsų šalies ir supratus, jog pakartotinos krizės Lietuva neišvengs, todėl valdžia turi tęsti griežtą taupymo politiką, stoju į šalies vadovės pusę, nes pats seniai manau, kad antroji krizės banga gali smogti Lietuvos ekonomikai kaip niekada skaudžiai.
Ekonominiai rodikliai optimizmo neteikia
Priklausomai nuo to, kokį ekonominį modelį pasirinks nauja Vyriausybė, galima diskutuoti dėl pasekmių, tačiau niekaip negalima sutikti su tuo, kad Lietuva šiuo metu yra geriau pasiruošusi krizei nei 2007–2008 m. Juolab negalima sutikti su Prezidentės pareiškimu Anykščių rajono žurnalistams, kad 2007–2008 m. biudžeto deficitas buvo didesnis nei dabar. Vertinant šios Seimo kadencijos vidurkį, šalies biudžeto deficitas yra daug didesnis nei 2007–2008 m. Kreditiniai įsiskolinimai yra net tris kartus didesni (o tai reikalauja trigubai didesnių sąnaudų aptarnaujant šį įsiskolinimą), bedarbystė beveik du kartus didesnė. Rezervas mažinti išlaidas per atlyginimų ir pensijų mažinimą yra išnaudotas, kaip ir privataus sektoriaus galimybės optimizuoti savo sąnaudas.
Neturėtų džiuginti ir tariamas eksporto padidėjimas, nes jis yra ne fizinis, o finansinis, t.y. didėja ne prekių srautai, o kainos. Tai patvirtina faktas, kad įmonės nepadidino darbuotojų skaičiaus tam, kad pagamintų daugiau produkcijos, o tiesiog pagerėjo jų finansiniai rodikliai padidėjus importo kainoms. Neneigiu — toks augimas daro įtaką ir Lietuvos ekonomikai, bet tai tikrai nėra dabartinės Vyriausybės nuopelnas, tai — tarptautinės rinkos dėsnis.
Nėra sukurta naujų gamybinių pajėgumų, o finansiniai instrumentai yra išnaudoti beveik 100 proc. (turiu omenyje tai, kad kreditinės normos sumažintos iki minimumo, todėl atėjus naujai krizei jos gali tik augti, o ne mažėti).
Esu tikras, kad atėjus antrai krizės bangai problemų bus nemažai, todėl pasisakau už tolesnį taupymą, o tiksliau — išlaidų ir pajamų subalansavimą tam, kad gyventume pagal savo išgales, papildomai naudodami ES „dovanas“, kurių nereikia grąžinti, ir tiek. Tiesa, be papildomų kreditų tai bus labai sunku.
Nepagrįsti lūkesčiai
Trumpai norėčiau paliesti ir optimistinius Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) atstovų scenarijus. Primenu, kad 2007 m. — ekonomikos pakilimo metu — taip pat niekas nenorėjo galvoti ir kalbėti apie krizę, o mano pasisakymai apie artėjantį sunkmetį, iš kurio turėsime kapstytis 10–15 metų, buvo griežtai sukritikuoti. Bet krizė atėjo ir jos padarinius dar jausime artimiausius 20 metų — ypač kalbant apie kreditinių įsipareigojimų grąžinimą į 2007 metų lygį.
Maža to, 2009 metų pradžioje, diskutuodamas su premjeru Andriumi Kubiliumi jo kabinete prognozavau, kad 2009 metais dėl krizės Lietuvos ekonomika sumažės 18 proc., nors visi ekspertai, kaip ir pati Vyriausybė, prognozavo tik 3–4 proc. sumažėjimą. Rezultato nereikėjo ilgai laukti — lygiai po pusės metų, birželio mėnesį, Statistikos departamentas prie Finansų ministerijos paskelbė, kad Lietuvos ekonomika smuko 18,3 proc. Tada visi draugiškai nutilo. Tai primenu tam, kad suvoktumėte galimus padarinius...
Seni metodai netinka
Tad neveltui viso pasaulio specialistai suka galvas, kokiomis priemonėmis reikia gaivinti ekonomiką, nes seni metodai neveikia ir tai labai gerai iliustruoja ta pati negailestinga statistika.
Grafikas1 (nuotr. Balsas.lt)
Iš šio, didžiausios pasaulio ekonomikos dinamiką atspindinčio grafiko galima pamatyti dėsnį, veikiantį nuo pat 1930 m. Didžios depresijos laikų — aktyviau išnaudojant gamybinį potencialą (80 proc. ir daugiau), didėja darbo vietų skaičius ir mažėja bedarbystė. Grafike yra pavaizduotas tik 12 pastarųjų metų laikotarpis, tačiau žiūrint į ilgesnį laikotarpį šis dėsnis dar akivaizdesnis.
Palyginkime: 2000–2001 metais gamybinius pajėgumus išnaudojant iki 82 proc. bedarbystė krito žemiau 4 proc.; 2002–2003 metais gamybinių pajėgumų išnaudojimas krito iki 73 proc., ir bedarbystė iškart padidėjo iki 6 proc.; 2007–2008 metais gamybiniai pajėgumai padidėjo iki 81 proc., ir bedarbystė krito iki 4,1 proc.; 2009–2010 krizės metais gamybinių pajėgumų išnaudojimas krito iki 66 proc., o bedarbystė šoktelėjo iki 10 proc. Tačiau šiandien — 2012 m. — gamybinių pajėgumų išnaudojimas kilo iki 79 proc., o bedarbystė išliko labai aukšta — net 8,2 proc., todėl matome, kad veikė kiti rinkos dėsniai, o seni instrumentai nebeveikia. Pasaulio ekonomikai reikia naujų priemonių, kurių šiandien karštligiškai ieško viso pasaulio specialistai.
Pateiksiu dar vieną grafiką, kuris bus labiau suprantamas finansininkams ir bankininkams, mėgstantiems daug kalbėti apie ekonomiką, bet nekreipiantiems dėmesio į vieną labai svarbų aspektą.
Grafikas2 (nuotr. Balsas.lt)
Šiame grafike parodyta, kad 1982 m. krizės laikotarpiu refinansavimo procentas buvo pakeltas iki 14 proc. Suveikus priimtiems sprendimams, po metų gamybinių pajėgumų išnaudojimas krito iki 70 proc. 1993 metais refinansavimo procentas sumažėjo iki 2,1 proc., ir iškart po metų gamybinių pajėgumų išnaudojimas pakilo iki 85 proc. (taupant vietą ir jūsų laiką, neanalizuosiu viso grafiko, iš kurio matosi, kad keliant refinansavimo procentą krenta gamybinių pajėgumų išnaudojimas), o gamybinių pajėgumų išnaudojimas yra labai susijęs su darbo vietų kūrimu ir bedarbystės rodikliais.
2007 m., bandant gelbėti bankus ir ekonomiką, refinansavimo procentas buvo padidintas iki 5 proc. ir tai sukėlė pasaulinę krizę, nes gamybiniai pajėgumai nukrito žemiausiai per visą istoriją — iki 64 proc. (labai neapdairiai tai padarė ir mūsų dabartinė valdžia, tik pasinaudodama kitais finansiniais instrumentais. Šitokį veiksmą aršiai sukritikavo Darbo partija ir aš, pasiūlęs savo paslaugas valdant šalį 2009 m. Esu tikras, kad priėmus mūsų pasiūlymus situacija šiandien būtų daug geresnė).
Kaip matyti pirmajame grafike, gamybiniai pajėgumai yra tiesiogiai susiję su darbo vietomis ir daro įtaką visai ekonomikai, tačiau noriu pabrėžti, kad šie dėsniai veikė dešimtmečiais, bet jau penktus metus kalbu apie tai, jog reikalingi kiti sprendimai.
Ir štai: 2011 m. refinansavimo instrumento išnaudojimą pilnai sumažinus iki 0 proc., gamybiniai pajėgumai pakilo tik iki 78 proc. — čia augimas sustojo. Maža to, visi rodikliai rodo augimo kritimą ir naujos recesijos pradžią, nors refinansavimo instrumentas visiškai išnaudotas, o papildomų skatinimo priemonių nėra. Nebent kas nors sugalvotų už dyką dalinti pinigus ir dar už tai primokėti. Beje, tai pastaruoju laikotarpiu ir darė mūsų valdžia, nors ne kartą esu įspėjęs, kad pinigai patys nedirba, o tik atitolina bankrotą, bet neišsprendžia problemos. Verslui yra reikalingos sąlygos, o ne pinigai. Ir nereikia tikėtis, kad tos pačios sąlygos tiks visoms ekonomikoms.
Vilčių dar yra
Tačiau aš tiksliai žinau, kad Lietuva šioje situacijoje dar turi galimybę padaryti stiprų šuolį į priekį. Šiame sakinyje norėčiau pabrėžti žodžius „dar turi“, nes dar nėra peržengta finansinių įsipareigojimų riba — kas jau įvyko kai kuriose ES šalyse.
Todėl niekada nesutiksiu su pasisakymu, kad mūsų ekonomika auga, nes mes toliau lendame į skolas, o skolą įtraukiame skaičiuodami BVP rodiklius ir kaip vaikai džiaugiamės tariamu ekonomikos augimu. Tokį „falš“ augimą jau pradeda jausti dauguma ES šalių. Žodį „falš“ čia vartoju todėl, kad visi pasiskolinti pinigai yra išnaudoti pravalgymui, o ne investicijoms į generuojančią ekonomiką.
Nenoriu girtis, bet peržiūrėjęs visų partijų programas aš taip ir neradau veiksmų plano, kuris galėtų sustabdyti kritimą ir ištraukti Lietuvos ekonomiką iš duobės. Tačiau tokį veiksmų planą turi Darbo partija, bet visos intrigos ir šmeižtas, rezgamas aplink ją, tik mažina galimybę įgyvendinti šį veiksmų planą.
Neabejoju, kad Lietuvos valdžia ir Prezidentė, laukdama pagerėjimo Europoje ir vildamasi, kad jis teigiamai veiks ir mūsų šalies ekonomiką, save tiesiog apgaudinėja.
Tiksinti bomba pasaulio ekonomikoje
Pasaulio ekonomikoje šiuo metu yra išskiriami trys globalios rizikos faktoriai, tai yra: nepakeliama skolų našta Europoje, galimas sunkus Kinijos augančios ekonomikos nusileidimas ir JAV ekonomikos sulėtėjimas. Blogiausia — jeigu visi šie scenarijai išsipildys kartu ir tai išprovokuos tokį sprogimą, kad 2009 m. krizė pasirodys vaikų žaidimas smėlio dėžėje.
Senas finansų specialistų posakis, jog Amerikai nusičiaudėjus visas pasaulis suserga peršalimu ir gripu su tolimesnėmis komplikacijomis, vis dar galioja. Šiandien vienintelė Amerika turi unikalią prekę, tai yra dolerį, kurį gali gaminti, eksportuoti, nurašyti, sugalvoti schemą, pagal kurią gali skolinti sau pačiai, pati sau pardavinėti vertybinius popierius ir valstybės obligacijas su 30, 50 ar net 100 metų išpirkimo laikotarpiu. Tai ne kas kita, kaip miglos pūtimas į akis visam pasauliui, nes šios obligacijos niekada nebus išpirktos arba kaip nors padengtos. Nė viena kita šalis pasaulyje tokių finansinių instrumentų neturi. Kažkada tokį instrumentą norėjo sukurti ES, įvesdama bendrą valiutą eurą, bet ES sprendimų valdymas yra toks neveiklus, jog vietoj to, kad spręstų problemas, ji tik jas gilina ir konservuoja. Todėl paskatinti investuotojų norą investuoti sekasi vis sunkiau. Tai patvirtina ir žlugusios viltys išjudinti statybų sektorių taikant nulinį hipotekos procentą, tačiau statybų rinka taip ir neatsigavo.
Nulinis refinansavimo normos procentas verčia ir pensinius fondus ieškoti naujų galimybių tam, kad be didelių nuostolių galėtų administruoti fondus, o didesnis uždarbis tiesiogiai susijęs su didesne rizika. Todėl vargu ar Lietuvos liberalų idėjoms dėl privačių pensijų fondų atsiras vietos naujos Vyriausybės programoje.
Infliacija kol kas sustingusi — kiek tai truks, kol kas niekas nežino, nes šiuo metu tai priklauso ne nuo rinkos, kas yra sveikas dalykas, o nuo sprendimų, kokią monetarinę politiką pradės vykdyti šio pasaulio galingieji. Tikėtina net ir defliacija, kuri tik rodys naują recesiją, o ne ekonomikos pagerėjimą ir sąnaudų sumažinimą. Tai bus žmonių nuskurdinimo per taupymą programa, nors aš pats esu nuolatinės nedidelės infliacijos, turinčios provokuoti investuoti, o ne laikyti pinigus kojinėse ar bankuose, šalininkas.
Universalių receptų ekonomikos gaivinimui nėra
Dauguma šalių ir jų valdžių, kaip ir mūsų Lietuvoje, irgi pakibo ant šito kabliuko. Maža ar nulinė refinansavimo norma atpalaidavo Vyriausybės struktūrų smegenis, todėl jie sėdi sudėję rankas, lenda vis gilyn ir gilyn į skolų liūną sakydami, kad išgelbėjo šalies ekonomiką, nors iš tikrųjų daro didžiulę nepataisomą meškos paslaugą šalies ekonomikai dėl savo neveiksnumo.
Kiekvienai šaliai bus reikalingas savo sprendimų receptas, vertinant jų pramoninį potencialą, konkurencingumo laipsnį, skolos įsipareigojimų dydį ir t.t. Kai kuriems neišvengiamai liks vienintelis instrumentas — nuskurdinti savo žmones tam, kad ištaisytų situaciją, ir daugiau nenaudotų „falš“ augimo — tai yra pasiskolintų pinigų pravalgymui, įtraukiant juos į BVP skaičiavimus ir skelbiant ekonomikos augimą.
Teisingų sprendimų metas
Tad scenarijus, kurį jau išgyveno mūsų šalis, kai besaikį skolinimąsi konservatoriai pristatė kaip savo sugebėjimą išgelbėti šalies finansų sistemą, šį kartą neveiks. Šiuo metu reikalingas ne delsimas, o ekonomikos stimuliacija, kuri natūraliai šiek tiek destabilizuos finansus ir rinką, bet priėmus teisingus sprendimus atneš naudą.
Kalbu apie neseniai priimtą sprendimą dėl fiskalinės drausmės. Esu tikras, kad būtina sudaryti sąlygas toms verslo šakoms, kurios uždirba valiutą, todėl pinigai bus reikalingi ne tik pravalgymui, kaip darė dabartinė valdžia, bet investavimui į generuojančią ekonomiką. Be to, negalime daryti tokių klaidų, kokias darė valdžia naktinės reformos metu. Tokiu atveju Lietuva, būdama maža šalis, gali išvengti turbulencijos per antrą krizės bangą, kuri laukia daugumos Europos šalių.
Kaip tai daryti, galima bus padiskutuoti kitame straipsnyje, todėl noriu paraginti rinkėjus atidžiau vertinti tuos, kurie valdė šalį 22 metus, ir neleisti jiems toliau klampinti mūsų valstybės, užkraunant didžiulę skolų naštą ant ateities kartų ir savo vaikų pečių.
Atgaivinti Lietuvos ekonomiką gali tik tie, kurie supranta, kaip tai daryti, todėl linkiu Prezidentei išnaudoti jai suteiktą šansą ištraukti Lietuvą iš duobės, neklampinti jos vis giliau ir giliau. Tokį šansą turėjo ir Europa, bet neišnaudojo tuo metu, kai D. Grybauskaitė buvo ES komisarė.
Užsakymo nr.: 2473
