Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskich interviu LTV laidai „Savaitė“ prisipažino, jog, jo nuomone, būtų geriausias meras sostinei, o dabartinį – Artūrą Zuoką – prilygino šeimų ardytojui. Pasak politiko, jis nori vadovauti, o ne būti marionete, tad ateityje galvoja ir apie premjero postą.Visą interviu žiūrėkite sekmadienį 20.45 „Savaitėje“.
– Ponas Viktorai, ar savaitgalio pokalbiai leido Jums apsispręsti, Jūs liksite šioje koalicijoje ar bandysite kurti naują?
– Man gaila ir net norėtųsi atsiprašyti vilniečių, kad vyksta toks procesas, bet, deja, nežiūrint Artūro Zuoko kompetencijos, galimybių, jo energijos ir t.t., mes pamatėme, kad tai yra ne komandos narys ir aš galvoju, šioje vietoje jis daug kur pralaimi ir šio egzamino, aš galvoju, Artūras kaip tik ir neišlaikė. Tada, kada pradėjo jis skaldyti mūsų frakciją, apdirbinėti kiekvieną mūsų frakcijos narį, aš kaip komandos narys, partijos vadovas, negaliu su tuo susitaikyti ir todėl buvo priimtas sprendimas – komandos žlugimas neatsipirksi jokiais pinigais ir jokiais postais. Todėl tas visas samprotavimas viešojoje erdvėje, kad mums trūksta postų, kad mums trūksta kažkokių tai pinigų, mes pasakėme, kad mes geriau eisim į opoziciją, bet niekam neleisim, niekam nevalia žlugdyti mūsų komandą.
– Tai esate pasirengęs nutraukti šią koaliciją? Dabar grįžkime prie to, kad Artūras Zuokas skaldo Jūsų frakciją. Tai reiškia, kad šioje Vilniaus taryboje dirbančių Darbo partijos žmonių grupėje yra nesutarimai?
– Ne, aš taip negaliu pasakyti. Aš džiaugiuosi, didžiuojuosi mūsų frakcija, kuri atėjo pas mane, kai kurie pavieniui man pasakė, kaip yra apdirbinėjami, ir tai pasakė man.
– Ką pati frakcija galvoja apie tai, kad reikia trauktis iš šitos koalicijos?
– Na, aš nežinau, kokia yra galimybė surasti konsensusą, kad prie mūsų komandos nelįstų A. Zuokas, bet aš abejoju tuo. Jie visi supranta, kad komanda yra svarbiau ir brangiau visų postų ir pinigų.
– Man teko girdėti tokius gandus, kad Jūs neva nenorite, kad Jūsų Vilniaus skyriaus vadovas Jonas Pinskus vis labiau stiprėtų, įgautų daugiau įtakos ir netgi esatę pasiruošęs jį keisti Jums artimesniu žmogumi, t.y. Šarūnu Biručiu. Ar tai yra tiesa?
– Sakau tiesiai: asmeniškai Jonui Pinskui penktadienį, po prezidiumo posėdžio, paprašiau net ir prezidiumo, kad daugiau suteiktų galios Jam kalbėti su šita puse ir be manęs. Šioje vietoje jis dabar turės didesnę atsakomybę, daugiau galios ir įtakos priimti sprendimą, todėl visiškai netiesa.
– Tiek, kiek Jūs dabar turite postų (o turite nemažai – du vicemerus iš trijų, du administracijos direktoriaus pavaduotojus iš trijų ir tris komitetų pirmininkus iš aštuonių), tai reiškia, tai Jus tenkina, Jūs daugiau postų nereikalaujate?
– Dar daugiau pasakysiu. Tada, kada mes paskelbėme, t.y. pirmadienį, kad mes stabdome įgaliojimus savo šioje koalicijoje, mums buvo tokių netiesioginių pasiūlymų, net ir administracijos vadovo postas. Iš tikrųjų, J. Pinskus sako „tai gal mes imame?“, bet aš pasakiau „ne“. Mes specialiai neimame, kadangi ne dėl postų šis ginčas išėjo.
– Jūs pats esate sakęs viešai, kad Jūs vis dėl to norite didesnės tos ūkinės atsakomybės ir kad norite kelių, savivaldybės įtakoje esančių įmonių vadovavimo imtis ir tai gali būti trys, keturios įmonės, pagrindindinė yra „Vilniaus vandenys“. Tai Jūs norite pasakyti, kad dabar ir to atsisakote, Jums nebereikia?
– Ūkinės veiklos mes neatsisakome, mes sieksime. Jeigu teks nelikti opozicijoje, o teks dirbti kažkokioje naujoje koalicijoje, mes neatsisakome, todėl, kad mes turime žmonių pasitikėjimą, noriume prisiimti tiek politinės, tiek ir ūkinės veiklos atsakomybę. Tai mes tęsime, aš apie tai kalbu ir toliau, bet mus viskas tenkina, ką jau buvome sutarę.
– Tai kaip su tais „Vilniaus vandenim“?
– Net ir „Vilniaus vandenis“ jie mums galėtų atiduoti – nesvarbu. Mums, sudėjus visa tai ir mūsų komandą ant svarstyklių, mums tai – nieko nekainuoja, komanda mums svarbiau. Nors ir visų ūkinės veiklos įmonių vadovų postus ir jų valdybas pasiūlytų, aš nesutiksiu. Nežinau, galbūt frakcija, bet aš – ne.
– Tarkim, kuriate kitą koaliciją, tada, neišvengiamai, su konservatoriais ir lenkais, Jūs pats esate pripažinęs, kad ten Jūs vis dėl to turėtumėte mažiau įtakos ir galimybių veikti negu šioje koalicijoje, tai man kažkaip logikos trūksta, kaip „iš minkštos lovos ant kieto suolelio“?
– Jeigu į Jūsų šeimą lįs kažkoks trečias žmogus, tai Jūs pinigus paimsite ir leisite sužlugdyti šeimą? Ne. Aš tą taip pat darau – neleidžiu žlugdyti šeimos.
– Ar Jūs esate kalbėjęs su konservatoriais apie savo „juodosios buhalterijos“ bylą ir ar jie yra Jums ką nors žadėję?
– Tikrai su Jais nekalbėjau ir nesiruošiu kalbėti.
– Kitaip sakant, Jūs gana kategoriškai atmetate tą idėją, kad draugystė su konservatoriais Jums reikalinga dėl sėkmingos Jūsų bylos baigties?
– Visiškai. Man tai neįdomus dalykas.
– Jūs esate sakęs, kad jeigu Jums pasiūlytų tapti Vilniaus meru, tai Jūs atsisakytumėte Europos parlamento parlamentaro mandato ir imtumėtės vadovauti sostinei. Ar Jūs galvojate, kad taip gali atsitikti naujosios koalicijos atveju?
– Aš būčiau geriausias meras! Bet todėl, kad rinkėjai pasitikėjo tiek, kiek pasitikėjo ir mes likome ketvirti Vilniuje. Aišku, mes neturime moralinės teisės spausti koalicijos partnerius, kad jie mums atiduotų mero postą. Jeigu būtų toks tvirtas ir aiškus pasiūlymas, tada aš dar pagalvočiau, kadangi tapti meru-marionete aš nenoriu. Aš noriu vadovauti. Jeigu vadovauti, tai vadovauti visai grandinei. Suprantamas dalykas.
– Pone Viktorai, o Jūsų tuose vadovavimo planuose nėra premjero posto?
– Ateis Seimo rinkimai ir mes skelbsime apie tai. Aš galiu pasakyti, kad jeigu partija nuspręs pastatyti mane pirmą ir vesti sąrašą, aišku, mūsų pagrindinis bus siekis – premjero postas ir išvesti valstybę iš krizės.
– Taip sakant, Jūs neatsisakote ir šios idėjos.
– Tai aišku, kad ne. Aš gi politikas. Koks kareivis gali atsisakyti generolo posto? Kvailystė.
– Taip, bet žmonės sako: „Norėtų dūšia į dangų, bet griekai neleidžia“. Būna ir taip.
– Žinote, mes visi su „griekais“. Aš tuo labiau, turių jų labai daug, todėl stengiuosi neiti pas kunigą kol kas, kol dar jaunas ir galiu daryti dar tas nuodėmes, būtų gaila to kunigo. Aš atsiskaitysiu gyvenimo pabaigoje, kad atlaikytų vieną kartą ir visiems laikams.
– Ačiū Jums už pokalbį.
Nemira PUMPRICKAITĖ
