Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
Prieš beveik ketverius metus dėl prezidentės išreikšto nepasitikėjimo iš užsienio reikalų ministro posto turėjęs trauktis Vygaudas Ušackas sako iki šiol negavęs jokio atsakymo, kuo neįtiko D. Grybauskaitei. Šiuo metu Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijoje dirbantis lietuvis šalies politines aktualijas stebi iš šalies, tačiau žada greitai grįžti į aktyvią Lietuvos politiką. „Prezidento rinkimuose svarbu ne asmenybė, o idėjos, kurios padėtų šaliai. Aš tokių idėjų turiu. Gal kada nors galėsiu jas pateikti, tačiau šiuose rinkimuose aš nedalyvausiu. Planuoju, kad po šio darbo Rusijoje grįšiu į Lietuvą ir aktyviai dalyvausiu Lietuvos politiniame gyvenime“, – sako V. Ušackas.
Pokalbis su juo – LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.
Pone Ušackai, lietuvis, Maskvoje atstovaujantis visai Europos Sąjungai. Kaip į Jūsų tautybę reaguoja rusai?
Įvairiai reaguoja. Dauguma reaguoja palankiai, pirmiausiai su nuostaba. Kadangi jie vis dar galvoja, kad Baltijos šalys yra kitokios negu likusi ES. Tokią nuomonę išgirstu ir viešuose pasisakymuose, ir pokalbiuose. Kita vertus, kaip jau sakiau, stebisi, bet reaguoja labai šiltai. Dažnai pasitaiko, kad po pokalbio, kai kalbu rusiškai, sako „tu beveik savas“. Sakau, kodėl beveik? Aš savas – gimiau ir išaugo kitoje santvarkoje. Turime daug bendrų ryšių, bendros istorijos, karčios istorijos. Tai tikrai padeda užmegzti pasitikėjimo ryšius Maskvoje tiek su paprastais žmonėmis, tiek su politikais, verslininkais, tiek ir su šalies vadovais.
Turbūt neįtikėtina Rusijos pareigūnams tai, kad Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje yra tarnavęs sovietų kariuomenėje?
Tai jiems būna didžiausias šokas – lietuvis, atstovaujantis Europos Sąjungai, kuris gimė Lietuvoje ir praėjo vyriškumo mokyklą tuo metu priverstinėje sovietų armijoje. Rusams tai – didelis įspūdis. Šis faktas dažnai atidaro tas duris, kurių, drįsčiau teigti, kiti europiečiai ne visada atidarys. Po pusmečio jau praleisto Maskvoje galiu pasidžiaugti, kad sustiprėjo ryšiai su tais draugais, kuriuos seniai buvom įsigiję – tiek šeimos, tiek asmeniniais. Taip pat atsirado nemažai naujų draugų, kurie įtraukia savo pažįstamų ratą. Atsiranda galimybė apsilankyti vietinių namuose, butuose ir susitikti su įvairių požiūrių rusais. Tie pokalbiai paliudija, kad vaizdas tikrai nėra vien baltas ir juodas, kaip dažnai pateikiama žiniasklaidoje.
Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijoje tapote tuo metu, kai santykiai tarp ES ir Rusijos yra turbūt vieni įtempčiausių istorijoje. Kaip atrodė antradienio viršūnių susitikimas Briuselyje? Turbūt draugystės ir pokštų nebeliko. Daugiau įtampos ir nepasitikėjimo?
Iš tikrųjų šis susitikimas labai skyrėsi nuo prieš tai buvusių trisdešimt vieno susitikimo aukščiausiu lygiu. Buvo nuspręsta ir man patikėta tą žinią perduoti Kremliui ir Užsienio reikalų ministerijos vadovybei, kad Europos Sąjungos vadovai šįkart neskirs pusantros dienos trukmės susitikimo. Nebuvo plenarinės sesijos, kurios metu dalyvautų pusė ministrų iš Rusijos pusės ir tiek pat ES komisarų. Buvo apsiribota labai siauru – prezidentų ir jų artimiausių patarėjų, ambasadorių pokalbiu. Taip nuspręsta turint omenyje tuos nesutarimus, labai priešingus Rusijos požiūrius ir vertinimus, išreikštus tiek prieš Vilniaus viršūnių susitikimą, tiek ir po to. Susitikime būtent ir kalbėta apie esančius nesutarimus, kaip galima jų išvengti ateityje gerbiant, visų pirma, mūsų kaimynų suverenitetą, nepriklausomybę laisvai rinktis savo politinės raidos kelią. Taip pat kalbėta apie tuos dalykus, kurie neatsiejamai mus riša – labai glaudūs ekonominiai santykiai, energetiniai klausimai. Šis susitikimas buvo labai kitoks – labai atviras. Manau, buvo tikrai nuoširdus pokalbis, kuriame, žinoma, neapsieita be aštrių kampų. Tačiau taip pat visi sutiko, kad ES ir Rusija yra neatsiejami partneriai tiek dėl to, kad turime bendrą žemyną, bendrą istoriją ir dėl to esame suinteresuoti kurti bendrą ateitį.
Didžiausias įtampos šaltinis, akivaizdu, šiuo metu yra Ukraina. Gana komiškai vakar nuskambėjo Vladimiro Putino žodžiai, kad Rusija nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus ir pataria to nedaryti kitiems. Kaip Jūs tai įvertinote?
Nenoriu vertinti prezidento Putino žodžių. Mes žinome, kieno atsakomybė yra tai, kad Ukrainoje dabar vyksta tai, kas vyksta. Tai yra pasekmė tų sprendimų, kuriuos pakeitė Ukrainos vadovybė po išorinio spaudimo ir grasinimų. Tai yra tautos balsas, kuris reiškiamas Maidane ir kitose vietose. Tiek susitikime su ES vadovais, tiek vėliau spaudos konferencijoje prezidentas Putinas patvirtino, kad Rusija gerbia savo kaimynų nepriklausomybę ir teisę rinktis asociacijas. Sakė, kad Rusija yra susirūpinusi ne tuo, kad Ukraina, Moldova ar Gruzija siekia asociacijos su Europos Sąjunga, o tuo, kad ši asociacija gali sukelti neigiamų pasekmių Rusijos ekonomikai. Mūsų nuomone, tai yra mitas. Deja, antradienio pokalbyje mitai nebuvo išsklaidyti, nes atramos taškai gana skirtingi.
Ar Jūsų vadovai, prezidentas Barosso ir prezidentas Rompuy, pasakė, koks turėtų būti krizės Ukrainoje sureguliavimo scenarijus?
Krizės sureguliavimo scenarijus visų pirma yra ukrainiečių rankose. Tai buvo pasakyta iš mūsų pusės, kadangi Ukrainos vidaus reikalai – Ukrainos reikalai. Antra vertus, mes, kaip glaudūs partneriai, esame pasiruošę kalbėtis. Matome, kad šalies vidaus problemų sprendimas slypi politiniame apsisprendime. Raginame Ukrainos prezidentą, valdžią ir visuomeninius judėjimus ieškoti krizės sprendimo būdų.
O ką Europos Sąjunga pasiryžusi padaryti, kad tai būtų pasiekta?
Mes tikime ir manome, kad tai turi būti pačių ukrainiečių reikalas. Mes negalime jiems nurodyti kontūrų ar suteikti turinio jų pačių susitarimui. Bet mes, kaip tiesioginiai kaimynai, suinteresuoti stabilumu, demokratija ir laisvos rinkos raiška šioje šalyje, esame pasiruošę palengvinti šį dialogą, kuris realiai šiuo metu ir vyksta.
Vakar turėjote galimybę vienu du pasišnekėti su V. Putinu. Sakėte, kad jis nuogąstavo ar skundėsi dėl blogų santykių su Lietuva. Galite pasidalinti plačiau?
Na, tai nebuvo oficialios derybos, tai buvo tiesiog pabendravimas einant iš vienos salės į kitą. Tiesiog jis išreiškė savo nuoširdų nuogąstavimą, kad santykiai su Lietuva nesiklosto. Antra vertus, aš jį informavau, kad premjeras A. Butkevičius yra suinteresuotas Lietuvos ir Rusijos santykių pozityvia raida ir kad Lietuvos verslas yra suinteresuotas išlaikyti pozicijas Rusijos rinkoje. Taip pat pasakiau apie verslo ir Vyriausybės ruošiamą forumą Sankt Peterburge. Jis to nežinojo, buvo įdomu išgirsti ir tą žinią priėmė pozityviai. Manau, tai įrodo, kad Rusijos vadovui yra svarbūs santykiai su Lietuva.
Daug kalbame apie ES ir Rusijos santykius, Rusijos ir Ukrainos... o Jūsų santykiai su Lietuva, tiksliau – jos aukščiausia valdžia. Ar bent kartą nuo to laiko, kai buvote priverstas trauktis iš užsienio reikalų ministro posto, buvote susitikęs su prezidente Dalia Grybauskaite?
Ne, man nebuvo galimybės susitikti su prezidente.
Stengėtės?
Taip. Jos vizito Kabule metu buvau išreiškęs norą susitikti su Lietuvos vadove, tačiau tuomet nepavyko dėl protokolo klausimų. Taip pat norėjau susitikti prieš išvykimą į Maskvą. Pats pasisiūliau į susitikimą, nes maniau, kad būtų svarbu aptarti tiek Europos Sąjungos ir Rusijos, tiek Rusijos ir Lietuvos santykius. Jie labai svarbūs visoms šalims. Gaila, tačiau tuo metu prezidentė nerado galimybės susitikti.
Ar teisingai suprantu, kad dabartinę savo situaciją Jūs aiškiai suvokiate taip, kad Lietuvoje negalite užimti jokių pareigų valstybės tarnyboje, kol prezidente yra Dalia Grybauskaitė?
Geras klausimas. Sunku atsakyti. Aš norėčiau grįžti į Lietuvą. Manau, kad buvo didžiausia garbė užimti užsienio reikalų ministro postą, prisiekti ranką padėjus ant Konstitucijos, prisiekti Tautai ir valstybei. Turint omenyje susiklosčiusius santykius – iki šiol nesu gavęs jokių atsakymų, kodėl buvo išreikštas nepasitikėjimas mano atžvilgiu. Sunkiai įsivaizduoju, ar prezidentė norėtų matyti mane Lietuvoje užimant aukštas pareigas valstybės tarnyboje.
Ar iš tiesų, praėjus tiek metų, Jūs vis dar neturite atsakymo, kuo jai neįtikote? Turiu omenyje ne gandus, o aiškų atsakymą iš pačios prezidentės ar jos patarėjų.
Neprašiau atsakymo raštu, bet iki šiol negavau atsakymo nei viešai, nei kaip kitaip. Iki šiol man tai yra labai neaiškus dalykas. Žinoma, man, kaip piliečiui, kaip tuometiniam vyriausybės nariui buvo nesuprantama ir skaudu girdėti tokį pareiškimą.
Žinau, kad buvote kalbinamas dalyvauti Prezidento rinkimuose. Kodėl nesutinkate?
Buvo kalbų įvairiausių apie galimus kandidatus. Manau, labai svarbu, kad Lietuvoje vyktų atvira konkurencinė kova. Vyktų kova ne tik dėl asmenybių, bet pirmiausiai – dėl idėjų, dėl Lietuvos valstybės vizijų. Aš tokių idėjų turiu. Gal kada nors galėsiu jas ir pateikti, tačiau šiuose rinkimuose aš nedalyvausiu.
Kodėl?
Todėl, kad aš tikiu nuoseklumu ir pastovumu. Esu įsipareigojęs dirbti Europos Sąjungos atstovu. Tai yra neįkainojama patirtis, unikali galimybė atstovauti tiek Lietuvos, tiek kitų dvidešimt septynių šalių interesams. Apskritai, Europos Sąjungos diplomatijoje svarbiausi „taškai“ yra Vašingtonas, Maskva ir Pekinas. Taigi mano darbas yra labai įdomus, sunkus ir daug patirties duodantis darbas, kurią, tikiuosi, galėsiu panaudoti ateityje savo būsimoje politinėje karjeroje.
Jūs planuojate politinę karjerą?
Taip, planuoju, kad po šio darbo grįšiu į Lietuvą ir aktyviai dalyvausiu Lietuvos politiniame gyvenime. Iki mano šio darbo kadencijos pabaigos dar pusketvirtų metų. Per tą laiką Lietuvoje įvyks dar ne vieni rinkimai. Tačiau grįžęs aš planuoju aktyviai įsitraukti į politinę veiklą.
Pone Ušackai, kaip suprasti Artūro Zuoko kalbas, kad jį konsultuosite užsienio politikos klausimais?
Noriu dar sykį pakartoti, kad aš nedalyvausiu politinėje kampanijoje. Nedalyvauju šioje politinėje kampanijoje nei kaip patarėjas, nei kaip kandidatas. Su A. Zuoku kalbėjome, jis klausė, ar galėtų pasikliauti mano žiniomis ir patarimais užsienio politikos klausimais, jeigu reikėtų. Atsakiau, kad esu pasiruošęs patarti. Matau, kad jis turi savo viziją. Tačiau esu pasiruošęs konsultuoti ir patarti tiek dabartinei vadovei D. Grybauskaitei, tiek ir būsimam prezidentui, kas bebūtų išrinktas. Nes visų pirma esu Lietuvos pilietis. Man skauda ir aš išgyvenu dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos gyvenimo. Manau, kad galiu pasidalinti patirtimi, kurią per dvidešimt metų sukaupiau įvairiuose diplomatinio ir politinio gyvenimo baruose.
Grįžtant prie A. Zuoko. Ar teisingai suprantu, kad Jūs simpatizuojate šiam kandidatui?
A. Zuoką aš pažįstu nuo Sąjūdžio laikų. Kartu dalyvaudavome demonstracijose, mitinguose. Buvome kartu Sąjūdžio jaunimo organizacijos branduolio dalimi. Žinau jo talentą, jo gabumus. Žinau ir trūkumus. Pripažįstu jo atvirumo ir prisipažinimą, kad padarė klaidas. Mes turime būti atlaidūs. Tuo pačiu turime gerbti tuos žmones ir padėti jiems išreikšti savo vizijas, reikalingas Lietuvos piliečių gerovei.
