Giliausią pasaulyje Baikalo ežerą perplaukęs ultratriatlonininkas Vidmantas Urbonas teigia, kad didžiausia kliūtis buvo šaltas ežero vanduo.
Po pirmųjų keturių ežere praleistų valandų sportininko kūno temperatūra nukrito žemiau 32 laipsnių.
V. Urbonas 64 kilometrus įveikė per 17 valandų, o pats žygis truko dvi dienas. Dėl žemos temperatūros galėjo plaukti daugiausiai po 4 valandas, per kurias įveikdavo po 12–13 kilometrų.
Plaukimas per ežerą buvo skirtas ekologiniam žygiui „Vanduo – tai gyvybė“. Baikalas buvo trečiasis šiame žygyje. V. Urbonas jau įveikęs Titikakos ežerą Pietų Amerikoje ir Jeloustouną JAV.
Anot ultratriatlonininko, labiausiai nustebino šaltas Baikalo vanduo.
„Dar sunkumas jaučiasi, nes labai nemažai kilometrų teko nuplaukti. Ypač Baikalas nustebino šaltu vandeniu. Tikėjausi 7–8 laipsnių šilumos, o Baikale vandens temperatūra buvo 3–6 laipsniai. Reikėdavo kas 4 valandas lipti į laivą šildytis, daryti pertraukas, nes kūno temperatūra nukrisdavo tiek, kad termometras jau neberodydavo. Termometrai rodo iki 32 laipsnių, taigi temperatūra buvo dar žemesnė“, – Lietuvos radijui pasakojo V. Urbonas.
Anot sportininką kelionėje lydėjusios medikės Irenos Brogaitės, tokios temperatūros vandenyje žmogus gali išbūti apie valandą, o tuomet jį ištinka mirtis. Tačiau V. Urbono sveikatai plaukimo metu pavojus nebuvo kilęs.
„Jį palaikė stipri valia ir tai, kad jis treniravosi. (...) Mūsų termometras fiksavo 32 laipsnių temperatūrą. Kai po 4 valandų plaukimo pamatavome, termometras neberodė temperatūros. Negalime pasakyti, kokia ji buvo tuomet. Matėsi, kas V. Urbonas negerai jaučiasi, tad įkėlėme į laivą, davėme šiltų gėrimų, šiltame duše palaikėme. Po valandos ar pusantros jis buvo pasirengęs plaukimui. Lydėję žmonės juokavo, ar mes kartais neturime Vidmanto antinininko, nes taip žmogus negali greitai atsistatyti“, – pasakojo gydytoja.
Sportininko teigimu, jam šiame žygyje padėjo grūdinimasis.
„Pagrindinis dalykas buvo grūdinimasis, plaukiojimas prie nulio laipsnių temperatūros atvirame telkinyje. Lydinti komanda ir gelbėjimo komanda po pirmų 4 valandų plaukimo visiems pranešė, kad neįveiksiu ežero, nes vandens temperatūra buvo 5 laipsniai. Sunku nupasakoti šaltį, kurį žmogus jaučia 5 laipsnių temperatūroje“, – sakė jis.
Pasak V. Urbono, plaukimą sunkino ir siautėję vėjai bei iki 1,5 metro siekusios bangos.
„Baikalas nuostabi jūra, net negalima jo vadinti ežeru. Jis šiaušėsi kaip jūra, pūtė labai stiprūs vėjai. Galbūt buvo mažai informacijos, nes tik atvykę sužinojome, kad vėjai čia siautėja bet kada, bet kurią dieną, bet kurį mėnesį, visiškai nepriklausomai nuo laiko. Aišku, stipresni vėjai būna rudenį, kai bangos siekia 6 metrus. Šito išvengėme. Bet vėjai, sukeliantys 1–2 metrų bangas, čia siautėjo“, – kalbėjo sportininkas.
Sudėtingiausia, jo teigimu, buvo įveikti paskutiniuosius kilometrus.
„Labai didelių bangų nebuvo, gal 1,5 metro, ypač pačiame gale plaukimo, kai liko plaukti apie 13 kilometrų. Toje vietoje susidūrė du vėjai, kurie siautėjo, ir tai buvo ypač sunki vieta. Prisidėjo noras finišuoti, nuovargis. Bet nugalėjo tas vėjas, kuris buvo palankesnis man, plaukikui“, – sakė V. Urbonas.
Per Baikalą plaukęs sportininkas pačioje giliausioje jo vietoje įamžino ir Lietuvos tremtinių atminimą.
„Pačioje giliausioje vietoje nuleidome gintaro ašarą, skirtą Lietuvos tremties 70-mečiui. Tie žmonės, kurie plaukė, laivo kapitonas ir gelbėjimo tarnyba, be kurios nieko į ežerą neišleidžia, klausinėjo, kas čia per akcija. Papasakojome apie tai, kad prieš 70 metų buvo tremiami lietuviai ir į salą prie Baikalo. Tad ši kapsulė su gintaro gabalėliu ir trim plokštelėm, ant kurių lietuvių, rusų ir anglų kalbomis užrašyta, kad tai daroma tremties 70-mečio proga, buvo nuleista į Baikalo dugną, 1670 metrų gylį“, – pasakojo jis.
Anot V. Urbono, laivai paprastai vengia šios vietos ir stengiasi ją aplenkti.
„Manoma, kad tai dievų vieta, kuri labai pavojinga. Toje vietoje susitinka keli vėjai, kurie kovoja, kas užims pirmutinę poziciją, kuris vėjas nugalės“, – teigė sportininkas.
Baikalas ultratriatlonininką sužavėjo ir gražia gamta. Anot jo, ežero vanduo – labai švarus.
„Baikalo vanduo labai švarus, jį galima gerti. Tai kaip šaltinio vanduo, be jokių priemaišų. Jis gilus, jo daug, dėl to geriamas. Laivo kapitonas, kai virdavo valgyti, semdavo vandenį ir gamindavo. Ir niekas nesusirgo“, – Lietuvos radijui pasakojo V. Urbonas.
