Į rytoj, lapkričio 11 d. prasidedantį Londono džiazo festivalį šiemet specialiam projektui su šiuolaikinės muzikos ansambliu London sinfonietta pakviestas Lietuvos džiazo perkusininkas Vladimiras Tarasovas. Lapkričio 18 d. jis pasirodys bendroje programoje „Written / Unwritten“, kurioje kūrybinis perkusininko dialogas ir garsiuoju šiuolaikinės muzikos ansambliu tirs ribas tarp užrašytos muzikos ir improvizacijos. Londono džiazo festivalio metu lapkričio 11-20 d. Londono Southbank (Queen Elisabeth bei Purcell salių fojė) taip pat veiks kartu su Vartų galerija pristatoma Vladimiro Tarasovo keturių video darbų paroda „Garso žaidimai“.
Vladimiras Tarasovas gimė 1947 m. Archangelske, Rusijoje. Nuo 1968 m. jis gyvena ir dirba Vilniuje. 1971–1986 m. šis menininkas buvo garsiojo šiuolaikinio džiazo trio GTČ (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas) narys. Kartu su trio ir daugeliu kitų muzikų bei orkestrų jis įrašė daugiau negu 100 plokštelių ir kompaktinių diskų, taip pat solo atliekamų kūrinių. Vladimiras Tarasovas taip pat rašo muziką orkestrams, kino filmams ir teatro spektakliams.
Nuo 1991 m. jis kuria ir vizualiųjų menų projektus – individualiai bei kartu su kitais menininkais (daugiausiai jų yra sukūręs su žymiu rusų dailininku Ilja Kabakovu). Vladimiras Tarasovas surengė personalinių ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. Jis dėstė Berlyno Podewill centre, Bremeno muzikos akademijoje bei Orleano, Diuseldorfo ir Vilniaus dailės akademijose. 1998 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido Vladimiro Tarasovo knygą „Trio“, 2008 m. ta pati leidykla išleido albumą „Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo“.
Parodoje „Garso žaidimai“ Vladimiras Tarasovas pristato savo video darbus „Konsteliacija“ (2011), „Gobustanas“ (2009), „In between“ (2009) ir „Trečioji upė“ (2011), kuriuose menininkas atsigręžia į pirmaprades garso struktūras, ritmą, jų interakciją, visus šiuos universalius ritmus apipinant tam tikromis vizualiomis metaforomis. Vizualioji šių darbų pusė neperkrauta, tiksliai organizuojama, jose svarbus medžiagiškumas su visomis akustinėmis savybėmis. Menininkui būdingas subtilus santykis tarp garso ir tylos, jautrus laiko pojūtis, suvaldyta ir taupi vizualinė išraiška lemia meditatyvų žiūrovo santykį su kūriniu ir sukuria „perregimo neapčiuopiamumo“ pojūtį.
