Ir vėl nužibėjo saliutai, ir vėl tūkstantinė minia traukė „Jau seniai beskambėjo...“, ir vėl muzikantai, braukę scenos prakaitą, slėpė savo gitaras į dėklus, ir vėl organizatoriai, parimę smutkelio poza, liko „suvedinėt rezultatų“... Baigėsi tradicinis, jau XVIII Tarptautinis muzikos festivalis „Visagino country“. Koks jis buvo?
Pilnametystė žymi brandos pradžią. Tai žmogui. Gi festivaliui – branda jau seniai atėjusi. Ar matei ją? Iškart patvirtinu – „Taip!“. Nors ir buvo pavojingu rifų, išvakarėse nuvilnijusio jauniausio šalyje miesto gimtadienio su nemokamais renginiais ir iš TV ekranų žinomais artistais pagundos, naujosios-jaunosios festivalio prezidentės debiutas, ir paslaugų kainų šokis krizės fone, ir dangus, gausiai palenkęs savo lietaus laistytuvą, ir net permirkę taukais ryžiai (sakė – tai plovas...), nedarę įtakos (ačiū Dievui) nei treniruotam lietuvių, nei lepiam užsieniečių žarnynui...
„Visagino country“ (nuotr. Organizatorių)
Dizaineris Vilius Bručas sukūrė vertus pagyrimo festivalio spaudinius. Ne vienas ilgiau nei metus laikys ant sienos plakatą su dailia „trumpašorte“ vadovo figūra. Bukletas „sukaltas“ pagal geriausias stiliaus ir žanro taisykles (nors tekstus redaguot, o tuo labiau verst, galima buvo patikėti ir profesionalams...). Pats puikiai tampantis akordeono dumples režisierius Dalius Abaris sumąstė ir labai sėkmingai suplanavo scenos apšvietimą ir „kilnojamą TV studiją“, transliuojančią ką tik nulipusių artistų interviu į scenos ekraną (idealus būdas leisti kitai grupei neskubant susiruošti pasirodymui). O jau dvimetrinis vedėjas rodeo raitelio kelnėmis Dainius Martinaitis tikriausiai susilaukė ne vieno kvietimo alaus bokalui (iš vyrų) ar pašokti (iš moterų). Aktorių lietuviško kaubojaus-supermeno vaidmeniui jau turim... Bent jau dėl maloniai prerijų žvyru girgždančio balso.
Pagaliau iš palovio išlindo vietiniai kantri entuziastai. Jų satelitiniai renginiai, nors ir ne tiek gausiai lankyti, buvo reikalingi ir papildė festivalio foną.
O kaipgi muzika? Kaipgi tai. Dėl ko ir vieta ir proga vadinama lietuviškuoju Nešviliu?
„Visagino country“ (nuotr. Organizatorių)
Įžangos koncertai „Kantri viltys“ – sumanymas su stažu. Ar verta tiek verstis per galvą, norint patenkinti kolektyvų vadovų ir dalyvių tėvelių ambicijas? Verta. Ir dar kaip. Ne dėl tėvelių ar vadovų. Dėl vaikų. Tegul bent kas dešimtas, praėjus paauglystės audroms, liks ištikimas kantri muzikai. Bus kas paveldi užgyventą dvasinį turtą. Ir tai – ne tik mano nuomonė. Tai ir Japonijos ambasadoriaus, ir žinomo Senojo žemyno kantri prodiuserio olando Erico Vermeuleno, jau gal dešimtmetį čia atvežančio pasaulio kantri muzikos žvaigždes, ir didžiojo festivalio draugo Lenkijos kantri metro Michaelio Lonstaro, ir eilinės žiūrovės – moterėlės su skarele – nuomonė.
Žinoma, bet kurį Europos (ir planetos) kantri muzikos festivalį puoštų Nešvilio kvapas –žvaigždės iš JAV „Grammy“ laimėtojo Billio Yateso vardas (jam talkino didysis Klajojantis Olandas – Savannah).
„Texas Heat“ (Vokietija) daugiau gelbėjo fantastiškos lūpinio armonikieriaus partijos nei „frontmeno“ gitaristo pasažai. Užrašykim tai širdagraužiui, kai dėl netikėtai išaugusių kelionės kaštų namuose liko klasikinis šio žanro muzikos instrumentas – Dobro gitara bei kiti priedai. Bavarai tai turbūt juto – naktiniame „jammseišene“ jų alaus bokalai liko nepaliesti...
„Visagino country“ (nuotr. Organizatorių)
Festivalio glėbin vėl sugrįžę kanadietės mama ir duktė Joanne ir Haley Myrol parodė puikų ir šeimyninį ir dueto susidainavimą. Bet akompanuojančioje grupėje būtų labai pravertęs dar vienas muzikantas... Nors gal žmogus toks ir yra, bet, suskaudus dančiui, neišvyko į gastroles po Europą... Nežinau...
Susidomėjęs laukiau „Square Dance“ (Italija) ir „Tennesse Stud“ (Prancūzija) pasirodymų. Ir ne veltui. Jutau ryškią nacionalinės muzikos įtaka, girdėjau citatas. Ir teisingai – nėra čia ko aklai kopijuoti amerikiečių – vis tiek neaplenksi. Tik apsijuoksi.
Švedai „Highway 40“. Buvo sviestas, kuris muzikos košę dar labiau pagardino. Atsargiai vertinčiau komplimentus jaunajai lenkaitei „Dorotai Krawczyk“. Jai – tik 18, scenos pergalės dar prieš akis. Nors kai ko pasimokyt iš bendraamžės Alvitos iš „Vixvos“ (nuolatinio Kantri Vilčių dalyvio) jau galėtų. Klaipėdiečių ansamblio vadovai Viktoras ir Violetos Timašovai varo labai gilią vagą. Keliu skrybėlę su japoniška pagarba Mokytojui.
O kaipgi lietuvaičiai? Vietiniams visaginiečiams „Tu Tu Band“ dar daug sriubos šaukštų iškabint reikia. Ir puiku – nes ta sriuba jiems po nosim. Ragaukit festivalio muzikos ir aukit... Gal dar pasikvies talkon jau gerą nors dar jauną gitaristą Edgarą Piščiką. „Sepą“.
Ar sugebėjo į savo solidžią biografiją „Vairas“ įrašyti ir kantri muzikos eilutę? Gal ne tokią „riebią“, bet taip. Nes ir bosisto Dariaus Vaitoškos „Indėno“, ir būgnininko Vytauto Mundino ilgametės kantri stažuotės „Crazy Crow“ ir „Jonio“ grupėse buvo ne veltui. O kur dar kviestinių muzikantų – gitaristo E. Daujoto (grupė groja dviem gitarom – prabanga ir solidumas!), klavivišininko A. Jonaičio (ir vėl antras instrumentas!) indėlis?! Praplėstos ir adaptuotos popmuzikos kompozicijos jokiu būdu nebuvo svetimkūnis festivalyje. Prie „vairiečių“ dar prisigretino tūlas Virgis Stakėnas. Nenorėčiau girt – per daug gerai jį pažįstu. Bet publika festivalio krikšto tėvo nenušvilpė. Priešingai – reikalavo bisų ir dainavo drauge „Wooden Shoes Country“ (aut. terminas – klumpių kantri).
Aleksdandras Belkinas yra unikalus žmogus – būgnininkas, lūpinis armonikierius, bliuzo gitaristas. Dar jis laikas nuo laiko pagroja kantri. Šįkart jį matėme dviem veidais – bluegrasinėje grupėje „Mag'Grass“ (su gražiu smuko inkliuzu – kaipgi Visaginas be Algio Kovos) ir „Belkin-Vatkin“ projektu. Geriau kalbėkim apie pirmąjį... Ir kalbėkim gerai.
Dar dvi dienas šokinėjo ilgakojai „Linksmasis kaubojus“ ir „Ciongs“. Gal kai kur perdėm lietuviškai – „dramblavotiškai“ – suvoktas kantri šokis... Bet tai pati Vilma Slivskienė – tautinio kaubojiško šokio pionierė nuo 1991-jų ir jos šios dienos kontingentas...
Ar per barzdą varvėjo šitoj muzikos puotoj? Varvėjo, varvėjo... Ir ne man vienam. Susitiksim būtinai tradiciškai kitų metų rugpjūtį toje pačioje vietoje. Išsidžiovinkit skrybėles, užsitraukit naujas stygas, atverkit širdis gerai teisingai muzikai – tai įmanoma tik Visagine...
Virgis Stakėnas
P. S. Gal kitąmet pagaliau ateis toji palaima, kai vėl muzikos kaubojai galės braidyt po stačią stadiono žolę, prisėst, prigult – kaip tai yra buvę pirmaisiais festivalio metais... Svajoju.
