Lietuvoje viešėjęs buvusių sovietinio bloko šalių ekspertas Vladimiras Socoras išskirtiniame interviu Ekonomika.lt savaitraščiui teigė, kad Lietuvai būtina palaikyti tiesioginį dialogą su Baltarusija.
Pastaruoju metu Baltarusija ir Lietuva pradėjo tamprų bendradarbiavimą energetikos srityje – vyko ministrų susitikimai, per Klaipedą gabenama Venesuelos nafta Baltarusijai. Analitikai teigia, kad tai byloja apie Baltarusijos energetinės nepriklausomybes nuo Rusijos siekį. Tam pritaria ir Lietuva, pradėjusi aktyviai bendrauti su Baltarusija. Ar toks kaimyninės šalies kelias pasiteisins?
Aš nesu informuotas apie visas šių projektų priemones ir detales, tačiau žinau, kad suskystintų dujų terminalo projekto efektyvumą padidintų tai, jeigu Lietuva, Baltarusija ir galbūt kita šalis – pavyzdžiui, Latvija, visos susirinktų kartu ir padarytų terminalo statybą rentabilų. Aš tai sveikinu. Beje, šie klausimai yra ne tik ekonominiai, bet ir politiniai – šie du aspektai negali būti atskirti. Terminalo statyba galėtų priartinti Baltarusiją prie suartėjimo su kitomis Europos šalimis. Baltarusijos nepriklausomybė ir suverenitetas turi būti realizuoti. Baltarusijos intelektinis, galbūt ir finansinis indėlis būtų svarbus žingsnis, nukreiptas prieš Rusijos pastangas perimti Baltarusiją ekonomiškai ir politiškai. Neturiu abejonių, kad Baltarusijos valdžia, valdančioji klasė, nori būti suvereni ir nepriklausoma nuo Rusijos ir pagaliau apsaugoti nacionalinį turtą nuo Rusijos perėmimo. Nepaisant to, kad kai kuriems žmonėms tai galėtų pasirodyti netikėta, stebėtina ir galbūt net ironiška, bet tai yra objektyvus faktas, kad prezidentas A.Lukašenka ir valdančioji Baltarusijos klasė tapo Baltarusijos suvereniteto garantu. Tad jeigu norime išlaikyti viltį, kad Baltarusija palaipsniui taps labiau demokratiška, mums reikėtų išlaikyti bendravimą su šia šalimi. Tai labai svarbu.
Netrukus (gruodžio 19-ą dieną) įvyks Baltarusijos prezidento rinkimai. Kokios jūsų prognozės šiuo klausimu?
Tai labai sudėtinga situacija, nes prezidento rinkimai neabejotinai bus nesąžiningi ir kritikuojami. Rinkimai bus laisvi, bet nesąžiningi. Kiekvienas žmogus turės galimybę prabalsuoti atsižvelgiant į jo ar jos įsitikinimus. Tačiau tiems apsisprendimams susiformuoti nebus suteikta pakankamai svarbios informacijos dėl to, kad žiniasklaida šalyje yra kontroliuojama. Taigi rinkimai bus laisvi, bet nesąžiningi. Juos tikrai kritikuos tarptautinės organizacijos, įskaitant ir ESBO. Tai gali lemti didesnę Baltarusijos izoliaciją nuo Vakarų. Tai sukomplikuos Europos sąjungos pastangas pradėti pokalbį su Baltarusijos lyderiais. Ir Rusija būtinai pabandys išnaudoti šią galimybę. Daug kas Europoje pasakytų, kad jie negins Baltarusijos suvereniteto nuo Rusijos, nes Baltarusijos režimas nėra demokratiškas. Ir jis tikrai nėra demokratiškas. Bet jis nukreiptas į suverenitetą.
Kokį vaidmenį Rusija vaidins šiose rinkimose?
Mes matėme, kokį vaidmenį Rusija vaidino iki šiol, savo nuomonę baltarusių rinkėjams pertelkdama per rusiškas televizijas: Kremliui nepatinka Lukašenka ir jis norėtų, kad Lukašenka dingtų. Kremliaus signalai per televiziją yra visiškai aiškūs – jie nori, kad Lukašenka išeitų, nes jie suvokia, kad Lukašenka yra kliūtis Rusijos federacijos planuojamai politikai Baltarusijos atžvilgiu. Tuo tarpu Baltarusijos opozicija šiuo klausimu yra susiskaldžiusi. Kai kurie Baltarusijos opozicijos nariai sveikina Rusijos ketinimus pašalinti valdžią. Ir atrodo, kad jie sieja savo viltis (dėl Baltarusijos demokratizavimo) su Kremliaus įsikišimu į Baltarusijos rinkimus. Tai labai pavojingas precedentas, nes taip jie sveikina Kremliaus įsikišimą, kuris prisidengia pasiteisinimu, kad pašalins nedemokratišką režimą, nors pats Kremlius yra labiau nei antidemokratiškas režimas. Dėl to manau, kad šie Baltarusijos opozicijos nariai kuria pavojingą precedentą. Kita Baltarusijos opozicijos pusė kaip savo pirminį tikslą nurodo Baltarusijos suvereniteto nuo Rusijos apsaugojimą, jie nenori priimti Kremliaus ar FSB pagalbos šalinant Lukašenką.
Ko pirmiausia reikia Baltarusijai kelyje į demokratiją?
Baltarusijai trūksta demokratinių institucijų, nes demokratija be jų negalima. Europos sąjungos ir Baltarusijos valdžios organų pokalbio rezultate turėtų būti įmanoma sukurti naują judėjimą, padedanti Baltarusijos žmonėms. ES tai darytų ne Baltarusijos valdžiai, bet būtent Baltarusijos žmonėms. Pavyzdžiui, vizos į ES gavimo palengvinimas, lengvesnis kelias verslui patekti į Europos rinkas, techninė pagalba Baltarusijos dujų tranzito sistemoms – tą ES jau ruošiasi padaryti. Įvykdžius tai, baltarusių valdžia ir Lukašenka taptų atviresni europietiškai nuomonei dėl demokratinių institucijų Baltarusijoje steigimo. Aš nekalbu apie demokratizaciją, kol kas kalbu apie institucijų Baltarusijoje kūrimą. Tai turi vykti prieš demokratizaciją. Mes matėme bandymus Ukrainoje, Moldovije, Kirgiztane, kur stengėsi demokratizuoti šalį prieš įkuriant demokratinias institucijas – tai baigėsi visuomenės susipriešinimu. Visur, kur buvo bandoma įvesti priešlaikinę demokratiją nepastačius institucijų, viskas baigėsi kolapsu. Baltarusijoje pirmiausia reikėtų pradėti nuo palaipsninio funkcionuojančių valstybės institucijų diegimo – tai būtų pirmoji demokratizacijos fazė.
Kodėl Europos sąjunga turėtų būti suinteresuota padėti Baltarusijai?
Europos sąjungos šalys neturi vieningos nuomonės apie Baltarusiją – atvirkščiai, šiuo klausimu daug kas nesutaria, bet be politinių klausimų taip pat yra techniniai dalykai, kurie yra glaudžiai susiję su tranzitu per Baltarusiją. Pavyzdžiui, ES yra tikrai suinteresuota modernizuoti tranzito sistemą. Europos komisija apibūdino Baltarusiją, taip pat kaip ir Ukrainą, kaip ypatingai svarbias tranzito grupes, tiekiant energiją į Europos sąjungą. Dėl to ES yra pasiruošusi paremti ir padėti modernizuoti Baltarusijos ir Ukrainos tranzito sistemas. Nepaisant to, kad Ukrainos prezidentas V.Janukovičius nėra demokratas, Ukrainos Reginų partija nėra demokratiška ir Lukašenka taip pat nėra demokratas. Bet techniniu lygmeniu Europos sąjunga yra pasiruošusi su šiomis grupėmis dirbti. Tam, kad būtų išvengta prieštaravimų pačioje Europos sąjungoje, geriausias kelias padėti yra būtent per techninius klausimus.
Ar turėtų Lietuva draugauti su diktatoriumi?
Aš nevadinčiau Lukašenkos diktatoriumi, Lukašenka yra autokratas. Tai rusiškos autokratijos tradicija, kuri buvo perkelta į Baltarusiją. Baltarusija istoriškai buvo Lietuvos-Lenkijos unijos dalis ir neturi autokratinių tradicijų, atvirkščiai – dėl Lietuvos-Lenkijos valstybės ji turėtų išsaugoti konstitucines ir parlamentines tradicijas. Tačiau dabartiniam Baltarusijos režimui įtaką turėjo Rusijos autoritarizmo eksportas. Lukašenka reprezentuoja tam tikros klasės interesus. Žinau, kad Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė norėtų tęsti pokalbį su Lukašenka ir kad dėl to yra kritikuojama parlamento. Aš pritariu prezidentei D.Grybauskaitei. Negalime Baltarusijos palikti Rusijos rankose vien dėl to, kad nemėgstame Baltarusijos režimo. Aš irgi nemėgstu pono Lukašenkos, bet turime atsižvelgti ir į Baltarusijos gyventojų interesus, kurie, beje, bendrai paėmus mėgsta Lukašenką. Dėl įvairių priežasčių, vienos iš kurių mums patinka, kitos – nelabai. Daug kas mano, kad Lukašenka yra stabilumo, mažo nusikalstamumo, visuomeninės tvarkos garantas. Nors valdžia, be abejo, išpūs procentus, kuriais Lukašenka laimės rinkimus, bet vis tiek jis laimės didesnę dalį balsų. Taip, mes turėtume tęsti dialogą su Baltarusijos valdžia, kurią reprezentuoja Lukašenka, net jeigu jis vadinamas „lifetime“ prezidentu. Mes nesakome, kad nemėgstame, pavyzdžiui, Kazaschstano režimo dėl to, kad jis yra autokratiškas prezidentas, ar „lifetime“ prezidentas, nors jis toks yra. Tuo pačiu metu mes neatsisakome kalbėti su Rusija vien dėl to, kad Kremlius valdo nedemokratiniu būdu arba dėl to, kad Kremlius įsiveržė į Gruziją. Tuomet kodėl ignoruoti Baltarusiją?
Kodėl Baltarusija suartėjo su tokiomis šalimis, kaip Venesuela, Iranas, Kataras?
Socialinė klasė, kuri valdo Baltarusiją, vadinkime ją nomenklatūra, elgiasi taip, kaip mažos ir vidutinės jėgos šalys visuomet elgėsi Europoje visais laikais. Jie visą laika buvo spaudžiami didžiųjų valstybių. Todėl stengiasi surasti draugų ten, kur tik įmanoma juos rasti. Jeigu Baltarusija turėtų galimybę turėti tam tikrų ryšių su Europos sąjunga, ji nesižvalgytų į Venesuelą, ji nesižvalgytų į Iraną. Bet jie bendradarbiauja su Venesuela ir Iranu nes rusiška nafta Baltarusijai tapo per brangi. Dėl to jie bando gauti naftos iš bet kur. Ne dėl to, kad kažkam patinka diktatorius H.Chavezas, ir ne dėl to, kad tai yra Tarptautinė diktatorių organizacija. O dėl to, kad Baltarusijos ekonomikai yra gyvybiškai svarbu gauti naftos ir eksportuoti rafinuotus naftos produktus. Tai yra svarbus Baltarusijos biudžeto pajamų šaltinis. Todėl turime suprasti Baltarusiją ir kitas šalis, pavyzdžiui, Ukrainą, kurios manevruoja tarp Rusijos ir Europos sąjungos, arba tarp Rusijos ir NATO, bandant surasti kiek įmanoma daugiau naudos. Tai normalus elgesys visoms mažoms ir vidutinėms jėgoms. Europos sąjunga gali konkuruoti su Rusija dėl Baltarusjos, nes ji galėtų Baltarusijai pasiūlyti žymiai daugiau, nei Rusija. ES galėtų pasiūlyti vamzdynų modernizavimą neperimant vamzdynų nuosavybės teisių, gali pasiūlyti vizų gavimo į ES palengvinimą, kas yra žymiai patraukliau, nei galimybė lengvai keliauti į Rusiją. Todėl esame geroje konkurencinėje pozicijoje. Didžiosios jėgos visada konkuravo dėl įtakos mažesnėms šalims, istorijos neįmanoma panaikinti. ES yra pajėgi padaryti, kad Baltarusija linktų prie Vakarų. Tai labai ilgas procesas, reikalaujantis strategijos, tikros vizijos, politikos. Lietuva neturėtų išsiskirti iš kitų šalių, jums būtų neteisinga tapti „kryžiuočiu“ šioje situacijoje. Lietuva galėtų daug kuo padėti, bet šios pastangos turi būti „supakuotos“ kaip Europos sąjungos pastangos ir turėtų prasidėti nuo Briuselio, Europos komisijos.
Persikelkime piečiau. Kaip vystysis Ukrainos-Rusijos santykiai, ar dujų klausimas kada nors bus išspręstas?
Rusija visada norės perimti ukrainietiškų dujų kontrolę. Ukrainai dujų tranzito sistema yra labai svarbi. Ji duoda daug pajamų ir tranzito sistemos kontrolės praradimas lemtų siaubingą scenarijų Ukrainos suverenitetui ir ekonomikai bei šalies ateičiai. Prezidentas V.Janukovičius ir regionų partija nėra tikri, ką daryti. Kai kurie jų pasisakymai atrodo labai nekompetentingi, atrodo, kad jie tiki Rusijos melu dėl „Southstream“ dujotiekio, jie apibūdina „Southstreamą“ kaip egzistencinę grėsmę Ukrainai, bijodami, kad Rusija nukreips dujų tranzitą iš Ukrainos tranzito sistemos į „Southstreamą“ tuo atveju, jei Ukraina neperduos kontrolės Rusijai. Tai visiškai neteisinga. Ir aš nežinau, ar jie tikrai tiki tuo politiniu blefu. O galbūt jie specialiai „bijo“ „Southstream'o“ dėl to, kad sukurtų pasiteisinimą Ukrainos tranzito sistemos kontrolės perdavimui. Man įdomu, ar Ukrainos prezidentas ir valdžia yra tokie naivūs, kad yra taip išsigandę „Southstreamo“, kaip jie sakosi esą, ar tai tik pasiteisinimas, siekiant paruošti Ukrainos visuomenę, prieš perduodant kontrolę Rusijai.
Iš jūsų prezentacijos ESBO konferencijoje galima suprasti, kad esate labai skeptiškai nusiteikęs šios organizacijos atžvilgiu. Kodėl?
Pradėjau stebėti ESBO veiklą daug anksčiau, nei kai ESBO nusprendė įsitraukti į energetikos sferą. Daugelį metų ESBO buvo dalinai įsitraukusi į įšaldytų konfliktų (daugiausia posovietinėse šalyse) sprendimų siūlymus, propaguojant demokratiją ir žmonių teises. ESBO buvo nugalėta kiekviename žingsnyje, nugalėta Rusijos. ESBO net savo struktūra yra sutverta dirbti taip, kad negali net pasisakyti neatsižvelgdama į Rusijos interesus, ką jau kalbėti apie veiksmus. Rusijos galia organizacijos viduje yra labai didelė. Ji vetavo didelį skaičių ESBO pasiūlymų, kurie galėjo padėti išspręsti įšaldytus konfliktus Gruzijoje ir Moldovoje. Arba kurie bent jau galėjo sumažinti tų konfliktų padėties pablogėjimą. Tačiau Rusija yra labai suinteresuota išlakyti tuos konfliktus ir išnaudoti juos Rusijos asmeniniams interesams. Rusija priekaištauja tiems pasiūlymams arba verčia ESBO atsisakyti ESBO iniciatyvų, grasindama blokuoti ESBO biudžeto priėmimą. Rusija sėkmingai įvedė tokią tvarką, kai visada yra atsižvelgiama į Rusijos interesus, ką ESBO besakytų ar bedarytų. Rusija sukūrė labai modernią technologiją, kaip manipuliuoti ESBO. Nuo pastarųjų rinkimų 2007 m. Rusija taip pat padarė neįmanomu ESBO rinkimų stebėtojų agentūrai ODIHR prižiūrėti Rusijos rinkimus. Ji praktiškai išspyrė ODIHR iš Rusijos. Bet ESBO yra per daug išsigandusi dėl savo įvaizdžio, prestižo, finansavimo ir nepripažįsta šių pralaimėjimų. ESBO juos laiko tyliai po kilimu. Ir dėl to nenustabu, kad aš nusiteikęs skeptiškai, kai ESBO nori įsitraukti į naują sektorių – šįkart į energetikos sektorių, kur Rusija turi tokių galingų interesų. Rusija nieku pavers bet kokius ESBO bandymus, kurie neatitiks jos interesų energetikos srityje.
Kitąmet Lietuva perims pirmininkavimą ESBO. Ar manote, kad tai svarbu mūsų šaliai?
Taip, tai labai svarbu. Ir aš įsitikinęs, kad Lietuvos pirmininkavimas bus labai sėkmingas. Būdavo atvejų, kai pirmininkaujanti šalis pasirodo geriau, nei pati organizacija. Yra keli pavyzdžiai ESBO istorijoje. Manau, šiemet, pirmininkaujant Kazachstanui, pirmininkaujanti šalis yra sėkmingesnė, nei pati organizacija. Paprasčiausiai dėl to, kad Kazachstanas rodo daug motyvacijos, politinės valios bent jau palikti pozityvų palikimą ESBO pirmininkavime. Kazachstanui tai yra nacionalinio prestižo projektas. Todėl jie sunkiai dirbo. Daug kas ESBO sunkiai nedirbo. Daug kas to neįvertino, ESBO jiems buvo malonus, brangus klubas, egzisuojantis pagal inerciją. Egzistuojantis nieko nesprendžiantiems debatams, kalboms, dokumentų išleidimui, kurie nieko nelemia ir kartais net pakenkia. Bet yra kai kurių šalių, ypač naujų šalių – tokių, kaip Kazachstanas arba Lietuva, kurios sąlyginai neseniai atkūrė nepriklausomybę, kurios tikrai nori padaryti pozityvių pasikeitimų ESBO. Jos nori pademonstruoti, kad gali sunkiai ir efektyviai dirbti tarptautiniuose organizacijose, kad turi įgūdžių pirmininkauti tokioms stambioms organizacijoms, net ir turėdamos smulkius nacionalinius išteklius. Todėl tai yra labai stiprus motyvuojantis veiksnys, pavyzdžiui Lietuvai, pasirodyti gerai. Ir pasirodymas nebus matuojamas pagal konkrečius sprendimus, ką padaryti yra labai sunku, bet pagal politinę valią, motyvaciją ir sunkų darbą ir organizacinę kompeteciją ir esu įsitikinęs, kad Lietuva turės labai sėkmingą pirmininkavimą šioje organizacijoje.
Bet netikite, kad galime padaryti didelių pasikeitimų?
Nei viena šalis negali. Ne ESBO. Lygiai taip pat, kaip nei viena šalis negali pakeisti, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų.
CV:
Vladimiras Socoras yra tarptautiniu mastu pripažintas buvusių sovietinio bloko šalių ekspertas, „Eurasia Daily Monitor“ ir „The Wall Street Journal“ autorius, daugiausia analizuojantis Rusijos ir vakarų šalių politiką, regiono saugumo, išaldytų konfliktų, energetikos problemas.
1945 m. rugpjūčio 3 d. Vladimiras Socoras gimė Bukarešte, Rumunijoje.
1977 m. baigė Rytų Europos istorijos magistro studijas Kolumbijos universitete, Niujorke, JAV.
1983–1994 m. dirbo Miunchene įsikūrusios radijo stoties „Laisvoji Europa“ tyrimų instituto analitiku.
1995–2002 m. dirbo Džeimstauno fondo Vašingtone vyresniuoju bendradarbiu.
2002–2004 m. dirbo vyresniuoju bendradarbiu „Advanced Strategic and Political Studies“ institute, Vašingtone.
nuo 1995 m. kasdien įžvalgomis dalijasi interneto leidinyje „Eurasia Daily Monitor“.
nuo 2000 m. nuolat rašo komentarus „The Wall Street Journal“ Europai skirtoje versijoje.
