Buvusi Šiaulių rusų kultūros centro vadovė, buvusi universiteto dėstytoja Valentina Šimkuvienė jau penkerius metus neatlyginamai dirba savanore – padeda surasti ieškomus žmones. Nesigirdama prasitaria, kad per tą laiką padėjo rasti maždaug 100 artimųjų. „Todėl Kalėdų laukiu kupina tik teigiamų emocijų“, – šypsosi moteris.
Darbuotoja „už kadro“
Valentina Šimkuvienė rusų televizijos laidos „Lauk manęs“ ("Ždy menia") – lietuviškos „Nacionalinės paieškų tarnybos“ analogo – savanorė. Girtis gerais darbais Valentina nemėgsta. Papasakoti apie juos sutiko tik tikėdama, kad tai padės nuveikti jų dar daugiau.
„Gal perskaitę laikraštyje, kad jų ieško, žmonės atsilieps“, – viltį išsakė moteris.
Bet apie viską nuo pradžių. V. Šimkuvienė prisimena ne vienerius metus televizoriaus ekrane stebėjusi laidas „Lauk manęs“, kurios ją labai jaudindavo. „Visuomet galvojau, kad norėtųsi ne tik jas žiūrint nubraukti ašarą, bet ir padėti žmonėms, ieškantiems vieniems kitų“, – pasakoja šiaulietė.
Ji susisiekė su laidos kūrėjais ir ilgainiui tapo jos savanore Lietuvoje. „Jie neturi darbuotojų-pėdsekių visame pasaulyje, tačiau jiems padeda savanoriai, kurių tikrai gausu, – pasakoja V. Šimkuvienė. – Man laida patinka tuo, kad joje daug kas paliekama už kadro. Parodoma, kaip vieno ar kito žmogaus ieškota, kur jis rastas, o artimiesiems susitikus studijoje, jiems leidžiama bendrauti be kamerų. Lietuviškos laidos kūrėjai pernelyg lenda savo herojams „į dūšią“. Juk yra labai asmeniškų dalykų, kurių nebūtina afišuoti“, – neabejoja V. Šimkuvienė.
Pagal šiaulietės paieškų duomenis „Nacionalinė paieškų tarnyba“ buvo parengusi laidą apie berniuką, vaikystėje pamestą Ginkūnuose. Tačiau kviesta joje dalyvauti Valentina atsisakė. „Esu darbuotoja, liekanti už kadro“, – kukliai šypteli moteris.
Pusseserės susitiko po 50 metų
Šiaulietė prisimena ne vieną laimingą artimųjų susitikimo istoriją. Viena naujausių – pusseserių Birutės iš Jurbarko ir Liubos iš Rostovo prie Dono (Rusija), susitikusių po 50 metų pertraukos.
Liuba susirado Valentiną. O Birutė Liubos nesėkmingai ieškojo, siųsdama užklausas „Nacionalinei paieškų tarnybai“.
V. Šimkuvienės paieškas vainikavo sėkmė. „Dabar Birutė – viena artimiausių man žmonių. Kasdien su ja kalbamės internetu, Liubai jau išsiunčiau paštu kai kurias jos prašytas sėklas“, – pasakoja šiaulietė.
Rugsėjį Liuba buvo atvažiavusi į Lietuvą. Jos kelionė nebuvo lengva, nes lietuviškos vizos moteris, kurios mama – Lietuvoje palaidota lietuvė, negavo. Jai atsakyta, neva senjorė gali sugalvoti likti gyventi Lietuvoje. Galiausiai viena kelionių agentūra Liubai pasiūlė Latvijos vizą. Ši leido jai atskristi į Vilnių, artimieji ją pasitiko, atsivežė į Jurbarką, ten ji susitiko su visais giminaičiais.
Dovana anūkei – knyga, kurioje minimas senelis
V. Šimkuvienė dar tęsia Tatjanos Mehdijevos iš Krasnojarsko tėvo Felikso Galdiko giminių paieškas. F. Galdikas dukters susilaukė, gyvendamas tremtyje Mordovijoje ir ten vedęs jos mamą. Kai Tatjana jo klausdavo, kaip jis, lietuvis, atsidūrė Mordovijoje, šis pasakodavo gražią pasaką, tačiau niekada nekalbėjo apie savo likimo vingius atvirai.
Dabar tarp gyvųjų neliko nei Tatjanos mamos, nei tėvo. Ji panoro surasti tėvo gimines, kad jos vaikai žinotų apie savo lietuviškas šaknis.
Pradėjusi paieškas Valentina atrado dviejų tomų knygą „Lietuvių tautos genocidas 1945–1953 metais“, kurios antrajame tome įrašyta Tatjanos tėvo Galdiko Felikso Dominyko iš Keturakių kaimo Telšių rajono pavardė. Paaiškėjo, kad jis buvo partizanas, 1945-11-21 jį suėmė ir 1945-12-12 karo tribunolas jį nuteisė myriop. Po mėnesio nuosprendis pakeistas 20 metų tremtimi. Į Rečlag ir Vorkutlag lagerius jis išsiųstas 1950-09-13, į Vorkutą, Komi – 1960-10-07.
V. Šimkuvienė padarė Tatjanai knygos išrašą, tačiau ji paprašė nupirkti ir atsiųsti jai visą knygą – vienintelį realų ryšį su tėvo praeitimi. Leidinį iš antro karto pavyko nupirkti Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Po pirmo pirkinio paaiškėjo, kad tomas – brokuotas ir jame trūksta būtent tų puslapių, kurių viename įrašyta Galdiko pavardė.
Galiausiai šiaulietė išsiuntė knygą laimingai Tatjanai, kurios prašymu iš lietuvių kalbos išvertė ne tik pastraipą apie jos tėvą, bet ir 10 lapų knygos įžangos. Siuntinį adresatė gavo laiku: Tatjanos dukrai sukako 25 metai ir gimtadienio proga mama jai dovanojo knygą, kurioje minimas jos senelis.
Tolimesnėse F. Galdiko giminių paieškose koją Valentinai kiša tai, kad jis gimė Žarėnuose. Kaimas tokiu pavadinimu yra Šiaulių rajone, tačiau taip vadinasi ir vienas Telšių rajono miestelis.
Su seniūnaičiu Šiaulių rajone Valentina jau susisiekė, net į pagalbą gavo 82-ejų pėdsekį, kuris, deja, neprisiminė Žarėnų kaimo istorijoje jokio Galdiko. „Siunčiau užklausą ir į „Telšių žinias“, tačiau iki šiol nežinau, ar jie ją išspausdino“, – pasakoja šiaulietė.
Fotografuoja miestą
– Nuo ko pradedate paieškas? – klausėme Valentinos Šimkuvienės.
– Nuo informacijos apie ieškomą žmogų. Jos reikia kuo daugiau ir įvairesnės: vardo, tėvavardžio, pavardės (vyresnės moters – mergautinės pavardės), paskutinio žinomo adreso, darbovietės ir įvairių smulkmenų, kurių ne viena ir ne kartą pasirodė esanti labai reikšminga.
– Turite padėjėjų?
– Be jų nežinia, ar būčiau tiek nuveikusi. Pagalbos pirmiausia kreipiuosi į pažįstamus, draugus.
Taip iš Klaipėdos vieną senelį vežė į laidos filmavimą Maskvoje. Jį rasti padėjo mano klaipėdietė bendraklasė, bendrakursė.
Įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvena ir gausybė mano studentų (V. Šimkuvienė – buvusi ilgametė Šiaulių universiteto dėstytoja – aut. past.), kurie mielai atsiliepia į mano prašymą padėti.
Geras pagalbininkas – telefonų knyga. Tiesa, šiais laikais, kai dauguma naudojasi mobiliaisiais telefonais, ji ne visuomet naudinga.
Mane pažįsta Šiaulių miesto savivaldybės priėmimo skyriuje. Jau maždaug trejus metus esu jiems dėkinga už pagalbą, ieškant Šiauliuose registruotų gyventojų.
– Kas, ko ir dėl kokių priežasčių dažniausiai ieško?
– Viena iš mano veiklos sričių – tremtinių artimųjų paieška. Daugelis ryšių nutrūko todėl, kad tremtiniai nenorėjo vaikams, artimiesiems užkrauti savo likimo naštos.
Kita sritis – mišrios šeimos ir atvejai, kai vyras dingo, vos sužinojęs, kad moteris laukiasi. Vaikai nori pažinti savo tėvus.
„Perestroikos“ suirutė taip pat padarė savo: žmonės pasimetė, išsivažinėjo, nebeišsaugojo vienas kito adresų. Vien tinklalapyje www.odnoklassniki.ru šiauliečių grupėje perskaitau gausybę žmonių iš viso pasaulio šiltų nostalgiškų prisiminimų apie mūsų miestą.
Jiems net sukūriau nuotraukų albumą „Pagal jūsų pageidavimus“, į kurį dedu pačios darytas fotografijas iš vietų, kurias svetur gyvenantys buvę šiauliečiai norėtų pamatyti dabar. Tiesiog einu jų nurodytais adresais ir fotografuoju tam tikrus namus, kiemus, net daugiabučių langus. Neįsivaizduojate žmonių džiaugsmo: „Taigi čia – mano balkonas trečiame aukšte!“, „O čia – mano buto langai!“.
Subtilus darbas
– Ar pasitaikė atvejų, kai žmonės nenorėjo būti surasti?
– Būtina sąlyga – abipusis sutikimas. Jei vieni ieško, o kiti nenori būti surasti, tai – jų valia, kurios ir man, ir kam kitam reikia paisyti.
Tiesa, kartą nusižengiau šiai taisyklei. Mama ieškojo Šiauliuose gyvenančios dukters, su kuria santykiai nutrūko. Radau ją, tačiau dukra prašė mamai apie tai nepranešti. 80-metė mama tenorėjo vienturtei atžalai užrašyti savo namą kaip palikimą. Taigi, daviau jai dukters telefoną. Kiek žinau, jos vis dėlto nesusitiko, bet bent pasiskambino.
Mano savanoriškas darbas – labai subtilus. Kai kurie ieškantys gali iš esmės pakeisti ir net sugriauti ramų ieškomų žmonių gyvenimą. Kartą esu važiavusi į vieną miestą konkrečiu adresu pas konkretų vyrą pranešti, kad jam Rusijoje gimė dukra.
– Ar pati esate kažko ieškojusi?
– Mano gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino viena buvusi laidos „Lauk manęs“ redaktorė, padėjusi rasti man artimą žmogų. Kokį? Tebūnie tai mano paslaptis.
Valentina Šimkuvienė prašo ir „Šiaulių krašto“ skaitytojų prisidėti ir padėti surasti artimuosius
* Tamoševičius Dionis Leonido, gimęs 1941-aisiais, ieško brolio Tamoševičiaus Voldemaro Leonido, gimusio 1939 metais Šiaulių apskrityje ar jo dukrų Tamoševičiūtės Violetos ir Tamoševičiūtės Vitos, arba pusbrolio Algio Karpavičiaus.
* Visagine gyvenanti Vera Matkevičius (dabar Hohriakova) ieško tėvo Broniaus Matkevičiaus giminių. 1954 metais jis tarnavo armijoje Kazachstane, Semipalatinsko mieste, ten vedė Raisą Popovą. Vėliau šeima gyveno Ust Kamenogorske, Rytų Kazachijos srityje.
Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Užvenčio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1929 metų sausio 4 dieną pakrikštytas Antano ir Onos iki santuokos Klimanskaitės Matkevičių sūnus Bronius, gimęs 1928 metų gruodžio 30 dieną Daugėnų kaime.
Bronius turėjo seserį Marytę, o jo dėdė tarpukariu dirbo kažkokiu viršininku Šiaulių geležinkelio stotyje.
Veros manymu, tėvo susirašinėjimas su artimaisiais nutrūko 1958–1960 metais. Tėvas tikrai rašė giminaičiams, kad 1955-aisiais susilaukė dukters Veros, o po poros metų – Nadeždos. 1966-aisiais, gimus sūnui Sergejui, su giminėmis tėvas jau nesusirašinėjo.
B. Matkevičius mirė 2003 metų rugpjūtį Tiumenės srityje, Novyj Urengojaus mieste, kur gyveno su dukra Nadežda ir sūnumi Sergėjumi. Nuo 1979 metų Vera gyvena Visagine.
Marina VISOCKIENĖ
