Savaitės žmonės – japonai, susidūrę su trimis mirtinomis stichijomis. Neregėtas žemės drebėjimas, viską griaunanti cunamio banga ir branduolinė katastrofa tik per kelias dienas prislėgė trečiąją pagal dydį pasaulio ekonomiką.
Pirmadienį, praėjus dviem dienoms po milžiniško žemės drebėjimo Japonijoje, į darbą Ignalinos atominėje elektrinėje (AE) atėjęs buvęs šios jėgainės ilgametis direktorius Viktoras Ševaldinas turbūt pirmą kartą per savo ilgą karjerą branduolinės energetikos srityje atvirai nustebo.
IAE seisminė stotis, fiksuojanti Žemės plutos virpesius, labai aiškiai užfiksavo ir katastrofiškus smūgius Japonijoje. V.Ševaldinas iškart suprato, kad Fukušimos atominė elektrinė po šio gamtos sukrėtimo atsidūrė beveik tokioje pat situacijoje, kaip 1986 metų balandžio 26–ąją Černobylio jėgainė.
Dievo ir vėjo valioje
– Kaip galėtumėte apibūdinti tai, kas šią savaitę vyko Fukušimos AE, kurios reaktoriai vienas po kito ir liepsnojo, ir sproginėjo? – „Respublika" paklausė V.Ševaldino.
– Kaip profesionalas, labai sunkiai išgyvenu tai, kas vyksta Japonijoje. Lygiai taip pat prastai jaučiausi 1986 metais, kai sprogo Černobylio AE.
Fukušimos elektrinės situacija yra siaubinga. Ten įvyko neprojektinė avarija, t.y. tai, ko negalėjo numatyti jokie projektuotojai ir inžinieriai.
Bet jėgainės operatoriai, mano supratimu, privalėjo turėti specialų vadovą, kaip elgtis neprojektinių avarijų atveju, numatytas bendras taisykles atsitikus net ir tokiems sukrėtimams. Ar toks vadovas buvo Fukušimoje, dabar pasakyti sunku.
Jau aišku, kad japonai pateko į labai sudėtingą ar net beviltišką situaciją, kai prarado reaktorių aušinimo sistemos kontrolę. Kai jos nėra, vyksta pats baisiausias dalykas, kas gali nutikti AE – reaktoriaus perkaitimas.
Net ir neveikiantis reaktorius išskiria pakankamai daug šilumos, tad jį privalu dar ilgai aušinti. Kai to nėra, belieka vienas žingsnis iki katastrofos. Kaistančioje aktyviojoje zonoje nuo karščio ima lydytis branduolinis kuras, išsiskiria vandenilis, prasideda sprogimai. Tai yra siaubinga.
– Ar uždariusi Ignalinos AE Lietuva šiuo požiūriu jau yra saugi?
– Po Ignalinos AE antrojo bloko sustabdymo mes visą sistemą ataušinome maždaug per mėnesį, tad galite įsivaizduoti, kas vyksta Fukušimoje, kur reaktoriaus aktyvioji zona tiesiog dega jau savaitę.
Palygindamas galiu pasakyti, kad net ir praėjus jau daugiau nei metams po Ignalinos AE antrojo bloko sustabdymo reaktoriaus aktyvioji zona vis dar periodiškai aušinama. Kartais įjungiama sistema ir šaldoma, nes branduolinis reaktorius dar ilgai išskiria šilumą.
Aš visiškai ramus tik dėl pirmojo Ignalinos AE bloko – šis reaktorius jau yra visiškai užgesęs, iš jo pašalintas kuras, viskas užpilta vandeniu, to šiandien taip trūksta japonams.
Pasaulinė bėda?
– Kaip Fukušimos katastrofa gali atsiliepti Lietuvos žmonėms?
– Tai – jau pražudyta elektrinė. Stebėdamas, kas vyksta Fukušimos AE ir matydamas, kad radiacija ten jau sklinda atvirai, suprantu tik viena: kur ir kokia teršalų masė nuslinks, kur tos dalelės nusės, priklauso tik nuo Dievo ir nuo vėjo.
Siaubinga, jeigu vėjas pasisuks į Tokiją. Tai – ne miestas, o megapolis, kurį evakuoti iš esmės nerealu. Dešimtys milijonų žmonių užsidarę savo namuose! Ar įsivaizduojate, kas ir kur tokią gausybę žmonių galėtų išvežti?
Radiacija yra toks dalykas, kuris neišnyksta, nėra neapčiuopiamas. Iš Fukušimos AE pasklidę teršalai klaidžios po pasaulį labai ilgai. Mokslininkai jau turi sukti galvas, kaip juos surinkti ir padaryti nekenksmingus. Kita problema – kaip izoliuoti Fukušimą?
Kai griuvo Černobylis, buvo statomas betono sarkofagas, dabar jis jau dengiamas antru sluoksniu. O juk praėjo net 25 metai. Kokių sprendimų imsis japonai, niekas nežino. Tai – milžiniška problema ne tik jiems, bet ir mums, visam pasauliui.
Lošėjas prieš gamtą
– Premjeras Andrius Kubilius po Japonijos tragedijos teigė, kad Lietuva yra tinkama vieta atominiams reaktoriams statyti, nors mokslininkai teigia, kad ir mūsų žemė kartais dreba. Ką apie tai manote jūs?
– Ignalinos AE seisminė stotis šį pirmadienį užfiksavo Japonijos žemės drebėjimo smūgius. Aš neprisimenu, kad mūsų krašte anksčiau būtų buvęs juntamas toks geografiškai tolimas drebėjimas.
Išties, mes juk nežinome, kaip elgsis Žemė po 50 ar 100 metų. Man labai patiko vieno prancūzo mintis, jis sakė, kad žmonija gyvena šioje planetoje tik todėl, kad turi jos geologijos leidimą, tačiau bet kuriuo metu šis leidimas gali būti anuliuotas.
Bet aš vis tiek lieku branduolinės energetikos šalininkas. Tam tiesiog atidaviau 40 metų nuo pat studijų laikų. Per tiek laiko pasaulyje labai daug padaryta siekiant šios energetikos rūšies saugumo ir patikimumo.
Kita vertus, šiandien žmonija labai priklauso nuo branduolinės energetikos. Japonai jau pajuto didelį elektros energijos trūkumą, tokie pat priklausomi yra vokiečiai, amerikiečiai.
Žmonija taip toli pažengė su gamybos technologijomis, kad be milžiniško elektros energijos kiekio tiesiog nesugebėtų išgyventi.
– Tačiau žmogus ir kraupiai rizikuoja – ar įmanoma pastatyti branduolinį reaktorių, kuris atlaikytų 9 balų žemės drebėjimą ir 10 metrų aukščio cunamį?
– Tokios stichijos mes iki šiol negalėjome numatyti ir apie panašius kataklizmus galvojome kaip apie labai mažai tikėtinus. Kita vertus, kartais dėl technologijų plėtros žmogus elgiasi kažkuo panašiai kaip kazino lošėjas.
Bet žmogus rizikuoja nuo pat savo evoliucijos pradžios, nuo pirmykštės bendruomenės. Tuomet jis rizikavo vienaip, dabar – kitaip. Juk kiekvienas mūsų rizikuojame net gražią pavasario dieną, kai išėjęs į gatvę gali tiesiog nepastebėti mirtino varveklio gabalo.
Manau, kad galima sukurti ir tikrą monstrą – AE, kuri atlaikytų ir nematytą žemės drebėjimą bei dar didesnį cunamį. Tačiau ši elektrinė kainuotų beprotiškai brangiai, o žmogus visada mėgsta skaičiuoti pinigus.
