Greitas praturtėjimas tautos mentaliteto nei kultūriškai, nei valstybiškai nesutvirtina, o ES teikiamomis galimybėmis pasinaudojame tik kaip pinigų srautais savo ribotoms svajonėms materializuoti.
Žvelgdamas į dabartinę Lietuvos ir lietuvių savivokos situaciją, filosofas Vytautas Rubavičius pastebi, kad valstybės pažangos strategija iki 2030 metų, turinti būti mūsų kultūrinio ir valstybinio mąstymo dokumentas, tėra gaminys be jokios nacionalinės ir kultūrinės mąstysenos.
Jeigu mes, kultūrinis ir valstybinis elitas, sugebame rodyti Europai tik tokį dokumentą, kuris numatytas kaip mūsų raida iki 2030 metų (pagalvokime, mūsų gal nebeliks čia, o pagal tokį dokumentą turės gyventi mūsų vaikai) - toks gaminys rodo, iš kur mes esame kilę, pasakysiu šiurkščiau, žagrės kultūra.
Visi strategijų projektuotojai labai aiškiai suvokia, kad jeigu tu mąstai bent dvidešimt metų į priekį ir kuri kažkokią programą, turi pasirūpinti, kad žmogus išaugtų toks, kuris tą programą suvoktų kaip savastį. Vadinasi, reikalinga mokykla, todėl visos pagrindinės lėšos turi krypti į švietimo sistemą ir mokytojų padėčiai užtikrinti, nes mokytojas turi būti centrinė figūra šioje sistemoje. Būtent mokykloje yra kultūrinės kūrybos stuburas. Jeigu nemąstome, kaip dabartinę padėtį pakeisti, tai galime prikurti įvairiausių gairių, bet jos bus neveiksmingos. Tai paprasti dalykai, kurių mokytis nereikia važiuoti nei į Naująją Zelandiją, nei į Australiją, į Japoniją - reikia nuvažiuoti į kokį Lenkijos valsčių pasižiūrėti, kokia yra savivalda.
Mėgstame pasilyginti su estais - ten yra nacionalinis mentalitetas, uždaviniai, nacionalinės svarbos atsakai į iššūkius, kylančius estų tautai - nuo to pradedama. O mūsų dokumente apskritai nėra jokios nacionalinės mąstysenos ir kultūrinės mąstysenos - tokio dalyko nėra!
Greitas praturtėjimas mentaliteto nei kultūriškai, nei valstybiškai nesutvirtina - nėra tokio valstybinio akiračio, kurį palaikytų didelė kultūrinė atmintis, siekianti ne tik šimtmetį, bet ir gilesnius sluoksnius, ir tvirtintų supratimą, kad mums gyvybiškai būtina tuos sluoksnius nepaliaujamai prikelti.
Kitas dalykas yra Europos Sąjunga, kuri teikia įvairių galimybių mums tvirtėti, tik klausimas, kaip mes jas matome ir jomis pasinaudojame. Mes pasinaudojame jomis tik kaip pinigų srautais, kuriuos galima valdyti, nukreipti ir kažkur perkelti - taigi visų lietuvių svajonė yra dvarelis paežerėje su aukšta tvora! Toks mūsų kultūrinis mentalitetas yra akivaizdus.
Mes turime stengtis atsiriboti nuo to, kas mums nepriimtina, ugdydami savo kūrybines galias - tik tada galime ne tik išlikti, bet ir tvirtėti, nepaliaujamai save kurti ir skleisti aplinkoje. Tai reikalauja mūsų pačių ir vietos bendruomenės, vietos politikų supratimo ir atsakomybės savo kraštui. Bet ar tai yra suvokiama? Mano galva, per menkai.
Išlaikę vieną seniausių pasaulyje kalbų, nesielgiame kaip kitos senosios tautos, puoselėjančios savo kultūrą, nes mūsų tautai, kilusiai iš kaimo, nebūdingas strateginis mąstymas šimtmečių kategorijomis ir istorinis prisiminimas.
Mes galime pasidžiaugti savo kalba, vienu kitu džingulėliu, kuris rodo, kas buvo prieš kelis tūkstančius metų, bet atmintis mūsų niekur nesiekia. Ir čia yra ta bėda, kad mes neturime urbanistinės istorinės bendruomenės, kuri ir kuria civilizaciją. Taigi ne kaimas yra civilizacijos kūrėjas - tai yra miestai. Klausimas visada yra - miestų bendruomenių gyvybingumas. Istorija taip lėmė, kad miestų bendruomenių mes ir neturime. Mes esame pokario sovietmečiu formuotos miestų bendruomenės, išvaliusios miestus nuo istorinių gyventojų, kurie turėjo prisiminimus, kuriems jų protėvių prisiminimas buvo gyvas.
Blogiausia, kad mes nededame sąmoningų pastangų gilinti savo kilmės šaknis. Mes turime matyti, kad neturime dabar tokių istorinių personažų ar diduomenės žmonių, kurie būtų mūsų Radvilos, visos kitos šeimos yra sėkmingai garbinamos ir šlovinamos baltarusių, jų dvarai restauruojami, jau nekalbant apie lenkus. Tai yra iššūkis mūsų pačių tapatybei, ir mes turime į tą iššūkį atsakyti savo kultūrine kūryba. Joje nėra paveldo, kad galėtum pasakyti - čia mano, nelieskit, jūs iš manęs vagiat. Visi kuria, visi ima, ir tie Radvilos bus tokie pat gudiški, kaip ir lietuviški, ir jie gali būti stipriau gudiški, jeigu mes nekursime savo, nedėsime kultūrinių pastangų ir neskleisime savo Radvilų europinėje erdvėje. Tada joje bus girdimas balsas stipresnių akademinių, kultūrinių, politinių elitų, kurie sugebės tą sklaidą laiduoti.
Istorinė atmintis nėra vien tiktai duotybė, ji nepaliaujamai palaikoma, kuriama ir tvirtinama - arba knygomis, arba šeimos tradicijomis. kurios leidžia išlikti tūkstantmečius, ir gana gerai išlikti, nepaisant įvairių istorinių negandų, sako V. Rubavičius.
