Karaliaučiuje liepos 1-3 d. vyko 750-mečio minėjimo šventė, kurios kulminacija – Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų susitikimas, savaip „patvirtinantis“ Rusijos teisę į šias žemes. Į šventę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas demonstratyviai nepakvietė kaimynių Lenkijos ir Lietuvos vadovų. Šitai suvokta ne tik kaip akibrokštas, bet ir kaip „bausmė“ už mūsų atsisakymą vykti Maskvon.
Lietuvos politikams, įtvirtinantiems Europos Sąjungos erdvėje savus nacionalinius interesus, reikėtų liautis kreipus dėmesį į tokius Rusijos akibrokštus bei simbolines bausmes ir labiau sutelkti jėgas, kad pasaulis matytų aiškias strategines mūsų užsienio politikos gaires, grindžiamas geros kaimynystės ir savitarpio supratimo nuostata. Pastarojo meto Rusijos užsienio politikoje ir santykiuose su Baltijos šalimis išryškėjusios tendencijos leidžia tvirtinti, kad tokių „bausmių“ šios šalies politikai sugalvos ir daugiau..
Vis dėlto „Karaliaučiaus šventės“ istorija parodė, kad tokios vienybės tarp Lietuvos aukščiausio rango politikų – mažoka. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir Užsienio ministerija labai aiškiai išsakė Rusijos akibrokšto vertinimą: jei į šventę nekviečiamas mūsų šalies vadovas, tai nei oficialūs asmenys, nei politikai joje neturėtų dalyvauti. Atrodytų, tokia pozicija savaime suprantama. Deja, ne visiems politikams. Kai kurie pakviestieji politikai bei vyriausybės nariai (žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė) ar per vargus išprašę vizų (pavyzdžiui, Vilniaus meras Artūras Zuokas) nuskubėjo Karaliaučiun, o premjeras Algirdas Brazauskas nesiteikė palaikyti prezidento ir užsienio reikalų ministro išsakytos pozicijos.
Pagrindinis nuvykėlių viešai išsakomas argumentas yra toks - „būtina su Rusija gerinti santykius“. Šitaip pasamprotavo ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Kaip suprasti tokį pasiteisinimą ir tokią politinę poziciją? Šitaip dalis politinio valdančiojo elito ir Lietuvos žmonėms, ir Rusijos politikams aiškiai sako, jog jie nepritarė prezidento V. Adamkaus atsisakymui vykti Maskvon ir sudalyvauti Rusijos stalininės didybės prikėlimo apeigose, laiko tai klaida, todėl suprantą Rusijos prezidento Vladimiro Putino „susierzinimą“ ir yra pasiruošę visokeriopai „pagerinti“ savo elgesį.
Esama ir kito šios istorijos aspekto. Demonstratyvus premjero A. Brazausko aiškinimas, jog jis čia neįžiūrįs jokios problemos, ir karštligiškas Vilniaus mero A. Zuoko veržimasis vykti suvoktinas kaip sąmoningas akibrokštas prezidentui, menkinantis jo autoritetą. O menkinti prezidento autoritetą juos verčia gynybinė „Zuoko istorijoje“ užimta taktika. Tad prezidentas gavo dar vieną lietuviškųjų politinių santykių pamoką.
Kaip Lietuva gali pagerinti santykius su Rusija? Ką Lietuvos politikai turėtų daryti, kad oficialioji Rusijos žiniasklaida nekurtų ir nediegtų imperijos atkūrimo ideologijos suaudrintuose Rusijos piliečių protuose pagrindinių Rusijos priešų – Latvijos, Lietuvos, apskritai Baltijos valstybių – įvaizdžio? Atsakymas labai aiškus – reikia „neerzinti“ Rusijos prezidento. Juk suerzintas jis tuoj pat didingai pasiūlo savo priešams „mirusio asilo ausis“. O tokie jo žodžiai žiniasklaidos propagandistų suvokiami kaip įsakymas pulti. Beje, Rusijos „neerzinimo“ argumentas populiarus ir tam tikruose Europos politikų sluoksniuose, tačiau tai jau kita kalba.
Galvojantys apie Rusijos „neerzinimo“ ir santykių su ja „gerinimo“ būdus nesuvokia, jog dabartinius Kremliaus šeimininkus erzina pats Baltijos šalių nepriklausomybės, jų narystės NATO ir Europos Sąjungoje faktas. Rusiją erzina Baltijos šalių noras santykius su Rusija grįsti partnerystės principais, o ypač – aiškus ir viešai išsakomas sovietinės okupacijos skriaudų bei padarinių vertinimas.
Lietuva jau taip gerina santykius su Rusija, kad visas mūsų energetikos ūkis perėjo į Rusijos valstybinių kompanijų rankas. Net žinodami, jog Rusijos valdžia perima „Mažeikių naftą“, mes šitai įmonei leidome nusipirkti ir Mažeikių elektrinę, nepaisydami net jos akcijų nuvertėjimo dėl tokio sandėrio. Tačiau, kaip rodo įvykiai, Rusijos valdžia vis tiek „erzinasi“.
Yra tik vienas būdas „neerzinti“ dabartinio Kremliaus šeimininko – visiškas paklusnumas ir viešas Rusijos politikos palaikymas tarptautiniuose forumuose bei institucijose. Rusija šiuo metu prikelia savo ‚šlovingą“ stalininę praeitį ir pasitelkia stalininės politikos paveldą. Tad Baltijos šalių, kaip pagrindinių Rusijos priešų vaizdinys, yra nulemtas strateginio imperinės didybės prikėlimo tikslo. Tiesa, jau pats priešų pasirinkimas rodo imperinės politinės vaizduotės menkumą. Tik įsivaizduokite – apklausų duomenys rodo, kad Latvija ir Lietuva yra didieji Rusijos imperijos priešai...
Rusijos požiūriu pagrindinė Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių „klaida“ yra okupacijos ir jos padarinių priminimas. Ne vien dėl prezidento V. Adamkaus atsisakymo vykti Maskvon „baudžiama“ Lietuva: esminis dalykas yra su tuo atsisakymu susijęs sovietinės okupacijos priminimas, Rusijos kaltės dėl okupacijos įtvirtinimas europiečių sąmonėje. „Gerinti“ santykius su Rusija galima tik atsisakant okupacijos supratimo ir imant teigti sovietinio „išvadavimo“ gėrį. Į Maskvą nuvykęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasniewskis taip pat nepakviestas į Karaliaučių – jis „baudžiamas“ (o ir Maskvoje buvo pažemintas) už Katynės žudynių priminimą.
Rusiją ypač suerzino Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje birželio 22-ą dieną priimta rezoliucija, kurioje patvirtinamas Baltijos šalių okupavimo faktas ir Rusija primygtinai raginama paspartinti klausimų dėl išmokų tremtiniams ar jų palikuonims sprendimą. Šitai Rusija buvo pažadėjusi stodama į Europos Tarybą. Rusija įnirtingai priešinosi rezoliucijai, o jos diplomatai net ėmė aiškinti esą 1996 metai stojant į ET pripažintas okupavimo faktas buvęs klaida, padaryta dėl tuometinio Rusijos silpnumo, kuriuo pasinaudoję jai nedraugiškos jėgos. Tad šiuo metu Rusijos oficialioji politika vėlei linksta pripažinti tik Baltijos šalių prieškarinį ir pokarinį „išvadavimą“.
Nuvykėlių į Karaliaučių elgesys, o sykiu jų išreikštas Lietuvos nacionalinių interesų bei Rusijos naujosios politikos supratimas rodo, kad Rusija gali priversti kai kuriuos mūsų valdančiojo politinio elito atstovus imti „gerinti“ santykius. Juolab kad didelė to elito dalis iki šiol didžiuojasi aukštųjų partinių mokyklų diplomais.
