„Bet koks dalykas, kol jis nėra užfiksuotas sutartyje ir nėra aiškių požymių, kad ta sutartis vykdoma, nieko nereiškia. Geriausiu atveju, tai yra tam tikrų ketinimų protokolas, bet, turint omenyje Lietuvos patirtį su Rusija, šios taisyklės reikėtų laikytis dar nuosekliau“, – teigė Vilniaus universiteto profesorius.
Jo nuomone, nors D. Grybauskaitė su V. Putinu kalbėjosi ir apie ekonominį bendradarbiavimą, aptarė dujų kainas, sienų demarkacijos klausimus, reikėjo priminti ir šalių santykius vis apkartinančius vienpusius istorijos vertinimus.
Pripažindamas, kad nežino susitikimo detalių, V. Radžvilas kalbėjo: „Save gerbiančios valstybės prezidentas vis dėlto galėtų tokio susitikimo metu išsakyti principinę nuostatą, kad abiejų šalių santykiai turi būti grindžiami abipuse pagarba ir tokiu atveju Lietuvai visiškai nepriimtinas pamatinių dalykų kvestionavimas, kad ir faktas, kad mes nepriklausomi nuo 1990-ųjų.
Jeigu Rusija parodytų aiškių ženklų, kad į Lietuvą žiūri kaip į lygiavertę partnerę, būtų sukurta palanki moralinė ir psichologinė dirva žengti tolesnio bendradarbiavimo ir suartėjimo link.“
Ko nepasakė prezidentė?
Ką dar per tas 40 minučių pokalbio su V. Putinu galėjo pasakyti D. Grybauskaitė? Kokius Lietuvos pageidavimus Rusijai priminti buvo būtina, reikalinga? V. Radžvilo teigimu, būtų buvę teisinga Rusijai pasakyti, kad su Lietuva ji elgtųsi kaip ir su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis.
„Savo pirmą ir svarbiausią pageidavimą Rusijai turėtume formuluoti taip: kad ir mes, Lietuva, norime, kad, nepaisant sudėtingos istorinės praeities, mūsų šiandieniniai santykiai su Rusija būtų tokie, kokie yra, pavyzdžiui, Vokietijos, kažkada buvusios Rusijos grėsminga kaimyne“, – kalbėjo V. Radžvilas, – Norime, kad Rusijoje nebebūtų neigiamas okupacijos faktas, kad Rusijos aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose neskambėtų revanšistinės nuotaikos, kaip kad neįsivaizduojama, kad Vokietijos parlamente leistų kas nors postringauti, kad nebuvo, tarkime, Austrijos anšliuso“.
Politologas pažymėjo, jog pagrindinė Lietuvos ir Rusijos santykių problema – tarpusavio pasitikėjimas. Tačiau, jei Lietuva pasiryžusi tą daryti, to paties reikia tikėtis ir iš Rusijos ir, anot V. Radžvilo, stipresnioji šalis pasitikėjimo turėtų parodyti šiek tiek daugiau. „Tai – esminė dviejų šalių santykių pagerinimo prielaida“, – priminė pašnekovas.
V. Putinas siekia priklausomybės
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, apžvalgininkas Kęstutis Girnius mano, kad esama per didelio polinkio panašius susitarimus vadinti istoriniais. „Tai gali būti žingsnis nutraukiant Lietuvos ir Rusijos Šaltąjį karą. O istoriniai įvykiai nutinka kas 10 metų“, – aiškino jis.
K. Girniaus nuomone, į susitikimą nereikia žiūrėti perdėm pesimistiškai, nors V. Putinas faktiškai pasiūlė didinti Lietuvos priklausomybę: „Jis siūlo tokius sandorius, kurie didintų energetinį priklausomumą nuo Rusijos. Tad Lietuvos Vyriausybė turi galvoti, ar pritarti tokiam dalykui.“
