Tuomet Michailas Gorbačiovas nepanaudojo jėgos, o Vakarai beveik neteko priežasčių pyktis su Maskva.
„Susitarimai po Šaltojo karo buvo paremti iš esmės M. Gorbačiovo sprendimu susilaikyti nuo jėgos panaudojimo siekiant išlaikyti kaimynų kontrolę“, – teigia autorius.
Kontrolės poreikis
J. Lewiso manymu, Vladimiras Putinas, kuris griūvant sienai buvo Drezdene, buvo visai kitos nuomonės. „Kai praėjus keliems dešimtmečiams jo paklausė, ar viską Maskva padarė siekdama išsaugoti Rytų Vokietiją (neabejotinai su prielaida į jėgos panaudojimą), V. Putinas susilaikė nuo komentarų“, – aiškina autorius. „Nesunku įsivaizduoti, jog jis nedaug galvodamas būtų pasiuntęs Raudonąją armiją, kad paverstų audringą Berlyno 1989-ųjų džiaugsmą į Budapešto 1956-ųjų ar Prahos 1968-ųjų kruvinąją vonią“, – teigiama straipsnyje.
Autoriaus manymu, „V. Putinas negali jaustis saugus, kol Rusija neįtvirtins savo kontrolės gretimose valstybėse šalia savo sienos. O jeigu tai reiškia, kad dėl to reikia kam nors daužyti per galvą, jis pasiruošęs tai daryti“.
Tai klasikinis sovietų metodas, apie kurį pasakojama George’o Kennano straipsnyje „SSRS elgesio ištakos“: „Protekcija, kuriama Maskvoje saugant sovietų visuomenę nuo SSRS išorės, yra paremta ne užsienio antagonizmo realijomis, o būtinybe kaip nors pateisinti diktatoriškos valdžios išsaugojimą šalyje.“
Kremliaus ryžtas kontroliuoti Rusijos gyventojus plečiasi į užsienį, pas kaimynus ir dar toliau. „Ši pasaulėžiūra pavojinga tuo, kad Maskva nesijautė saugi netgi tuomet, kai ši „buferinė zona“ tęsėsi iki pat Vokietijos širdies“, – atskleidžia J. Lewisas.
Rusijos strategija
V. Putino veiksmai Gruzijoje ir Kryme prieštarauja susitarimui po Šaltojo karo – atsisakyti naudoti jėgą, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalių pavertimo vasalais įrankį. „Tai reiškia, kad Vakarai grįžo prie Maskvos sustabdymo užduoties“, – rašo autorius.
Tiesa, Rusija jau nebe tokia galinga, kaip SSRS. V. Putinas vargu ar bandys veržtis į šalis, įeinančias į NATO. Daug labiau tikėtina, kad V. Putinas stengsis išnaudoti separatistus, baikerius ir specialiuosius padalinius destabilizacijai. Jis stengsis susilpninti tokias šalis, kaip Latvija, o kitas – nukreipti į neutralitetą. Viena iš pagrindinių jo strategijos esmių – įskelti pleištą tarp Vokietijos ir likusių NATO valstybių.
J. Lewisas atkreipia dėmesį į branduolinio ginklo klausimą. „Būdas, kuriuo V. Putinas talžo Ukrainą, nukreiptas į tai, kad Vakarams būtų sunku naudotis tradicinėmis atsakymo priemonėmis, ką jau kalbėti apie branduolines“, – rašo jis. Kaip Vašingtonas gali, remdamasis branduoliniu ginklu, „neleisti Maskvai naudoti specialiųjų padalinių, kurie pateikia save kaip paprastus vietos gyventojus, ir baikerių, keliančių sąmyšį tarp Baltijos valstybių rusakalbių arba kasančių įtvirtinimus Donecke“?
O Vakarų kvietimas NATO suduoti galingą atsaką branduoliniu ginklu tik sustiprintų vidaus nesantaiką Aljanse ir padovanotų V. Putinui pergalę propagandiniame kare.
Ginklavimosi kontrolės galia
„1987 metų Vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų likvidavimo sutartis, kurią, mano manymu, Rusija apeina ir galbūt pažeidžia, – geras pavyzdys to, kaip ginkluotės ribojimo sutarimas kausto Maskvą. Nors Rusija viešai teigia, kad norėtų pasitraukti iš susitarimo ir pakeisti sistemą, kuri esą pasirodytų nebeatitinkanti senosios paskirties, – ji nuosekliai slepia visus nusikaltimus už juridinės terminologijos ir atsisako pasinaudoti savo teise pasitraukti iš sutarties“, – teigiama straipsnyje.
Autorius aiškina: V. Putinas nenori susimauti pirmas pasitraukęs iš susitarimo, kuris yra Europos stabilumo pagrindas, jis norėtų „suvilioti JAV pažeisti šį susitarimą, o dar geriau – priversti Vašingtoną iš jo pasitraukti“.
J. Lewisas primena, kad ginklavimosi kontrolė buvo sugalvota siekiant įrodyti europiečiams nesant Vakarų sąsajų su ginklavimosi varžybomis. Tačiau tokia kontrolė buvo šis tas daugiau, nei tik propagandinis triukas. Ronaldo Reagano administracija pripažino, kad pagal šį susitarimą sunaikintos raketos – itin efektyvus būdas užtikrinti Vakarų saugumą.
„Tikėjimas, kad susitarimas yra geriau nei naujas ginklavimasis, buvo teisingas Šaltojo karo įkarštyje, teisingas jis – ir šiandien“, – rašo autorius. Jis siūlo, remdamasis G. Kennanu, suvokti, kad „Rusijos agresiją gimdo gilus ir nenumaldomas pažeidžiamumo jausmas“.
Kalbant apie patį V. Putiną, jis į KGB atėjo, kai šiai įstaigai vadovavo Jurijus Andropovas. Pasak autoriaus, 1983-iaisiais sovietų valdžia buvo savo paranojos, kurią sukūrė šalies žvalgyba, įkaitė: „Ji nuosekliai maitino izoliuotus lyderius informacija, sukeliančia panikos jausmą. Šis pavojaus jausmas neatsitiktinai užvaldė politiką, kaip jie patys ir siekė. V. Putinas – tų pačių specialiųjų tarnybų vaikas – puikiai išmoko savo pamokas. Dar daugiau, jis pats save izoliuoja. V. Putinas nesinaudoja mobiliuoju telefonu.“
2000-ųjų pradžioje buvo madinga prognozuoti, kad ginklų kontrolė – jau praeityje. George’o Busho administracija pasitraukė iš priešraketinės gynybos susitarimo ir pasirašė naują, anot autoriaus, „labai paprastą“ sutartį su Rusija – susitarimą dėl parengtų branduolinių galvučių mažinimo. „Naujieji santykiai, paremti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu, – paaiškino G. Bushas. – Jie nereikalauja daug laiko trunkančių diskusijų dėl ginkluotės kontrolės.“
Straipsnio pabaigoje autorius pažymi: „Tačiau ankstesni santykiai to reikalavo – ir vis dar reikalauja.“
