Prieš kurį laiką Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodęs V. Putino programinis straipsnis „Naujas integracijos projektas Eurazijai – ateitis, kuri gimsta šiandien“ iš karto sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje. Iš esmės svarbiausias komentaras buvo tas, kad dabartinis Rusijos premjeras (artimiausiu metu turintis tapti prezidentu) ruošiasi atkurti Sovietų Sąjungą, nors jis pabrėžtinai pasakė: „Pirmiausia, nekalbama apie tai, kad vienu ar kitu pavidalu būtų atkurta SSRS. Naivu mėginti restauruoti arba kopijuoti tai, kas jau liko praeityje, tačiau glaudi integracija nauju vertybiniu, politiniu ir ekonominiu pagrindu – tai laikmečio paliepimas.“Jeigu vertintume V. Putino straipsnį paprastai, jį galima lengvai susieti su artėjančiais prezidento rinkimais Rusijoje. Jam, kaip pagrindiniam kandidatui, reikia kokios nors svarbios idėjos, kuri įkvėptų elektoratą. Kai V. Putinas pirmą kartą tapo Rusijos vadovu, tokiu pergalės lokomotyvu buvo karas Čečėnijoje ir šūkis „Nudėsime atmatų duobėje“.
Tačiau manytina, kad ne viskas yra taip paprasta. Šiuo atveju, ko gero, teisus yra Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka, „Izvestijoje“ išspausdinęs atsakomąjį straipsnį „Apie mūsų integracijos likimą“, kuriame pažymėjo: „Šita publikacija – tikras įvykis. Pirmą kartą per daugybę metų Rusija aiškiai ir nedviprasmiškai paskelbė santykių su valstybėmis, su kuriomis, perfrazuojant klasiką, nusimetė bendrą sovietinę milinę, prioritetą. (...) Tai verta dėmesio. Už žodžių – strategija. (...) Visiškai nesutinku su skeptikais, kalbančiais apie straipsnyje padarytų pareiškimų „deklaratyvumą“. (...) Čia blefas kainuos brangiai, nes visi, gavę stiprų signalą, padarys savo strategines išvadas. Politiką ir politikus gerbia tik jų rimtumo ir nuoseklumo atveju. Todėl neturi būti jokių abejonių dėl V. Putino išsakytų ketinimų nuoširdumo.“
Taip pat šiame kontekste pabrėžtina, kad, A. Lukašenkos teigimu, V. Putinas pasiūlė kurti Vieningąją ekonominę erdvę dar 2003 m. neformaliame Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano (kurio prezidentas N. Nazarbajevas pradėjo kalbėti apie tai beveik iš karto po SSRS subyrėjimo) lyderių susitikime. Tai gal už būsimo Kremliaus šeimininko žodžių iš tikrųjų slypi rimtesnė vizija?
Šioje vietoje derėtų grįžti šiek tiek į praeitį ir prisiminti, kad V. Putinas, būdamas KGB karininku, tarnavo Vokietijoje ir jai, atrodo, jaučia didelę simpatiją. A. Dugino sukurta rusiška geopolitinė neoeurazijizmo doktrina savo europinėje dalyje taip pat pabrėžia Rusijos ir Vokietijos strateginės partnerystės svarbą. Pridėjus Prancūziją, su kuria Kremliaus santykiai šiuo metu irgi klostosi sėkmingai (užtenka prisiminti „Mistral“ sandorį), ir taip suformavus trikampį Maskva–Paryžius–Berlynas, susikurtų pagrindas geopolitiniam Rusijos ir ES aljansui, kurį remia tiek neoeurazijistai, tiek europietiška „naujųjų dešiniųjų“ geopolitinė stovykla, pasisakanti už Europą nuo Dublino iki Vladivostoko. O dabar pažiūrėkime, ką savo straipsnyje teigia V. Putinas: „Mes nesiruošiame ties tuo [Muitų sąjunga ir Vieningąja ekonomine erdve] sustoti ir keliame sau ambicingą užduotį: išeiti į kitą, aukštesnį integracijos lygmenį – Eurazijos sąjungą. (...) Kai kurie mūsų kaimynai savo nenorą dalyvauti pažangiuose integraciniuose projektuose posovietinėje erdvėje aiškina tuo, kad tai tariamai prieštarauja jų europiniam pasirinkimui. Manau, tai klaidinga kryžkelė. Mes nesiruošiame nuo kažko atsiriboti ir su kuo nors kovoti. Eurazijos sąjunga bus kuriama universalių integracinių principų pagrindu kaip neatsiejama Didžiosios Europos, suvienytos vieningų laisvės, demokratijos ir rinkos dėsnių vertybių, dalis.“
Šiame pasisakyme svarbūs du momentai. Pirmiausia V. Putinas netiesiogiai apeliuoja į Ukrainą, aiškindamas, kad ji klysta nenorėdama integruotis su Rusija. Neoeurazijistai taip pat pabrėžia išskirtinę Kijevo svarbą Maskvai, jeigu ji nori reintegruoti posovietinę erdvę. Kitaip tariant, be Ukrainos nebus jokios reikšmingos Vieningosios ekonominės erdvės nei Eurazijos sąjungos. Antra, V. Putinas užmojai siekia ne vien naujos SSRS (ar kaip ji besivadintų) sukūrimą, bet ir Didžiąją Europą, kurioje Rusijos blokas būtų neatsiejama dalis. Taigi jo pareiškimai ir vėl sutampa su neoeurazijistine geopolitika ir verčia kalbėti apie grandiozinį Maskvos (V. Putino, kuris greičiausiai valdys Rusiją dar ilgai) geopolitinį planą.
Šito plano (ne)sėkmė priklausys nuo kelių veiksnių. Pirmiausia, kaip jau minėta, prie rusiškojo projekto vienaip ar kitaip turi prisidėti Ukraina. Kol kas situacija yra neaiški, bet Europos elgsena verčia manyti, kad Kijevas vis dėlto pasuks Maskvos pusėn. Antra, rusiškasis projektas yra labai individualistinis: jis itin priklauso nuo V. Putino, N. Nazarbajevo ir A. Lukašenkos asmenybių. Pirmasis turėtų išlikti Rusijos vadovu ilgai, paskutinysis beveik paaukojo savo šalį Maskvai, kad galėtų išlikti savo poste, o štai kas bus po N. Nazarbajevo pasitraukimo iš valdžios – neaišku. Manytina, kad parinktas įpėdinis turėtų tęsti pirmtako kursą, bet tvirtos garantijos nėra. Tačiau svarbiausias dalykas, kuris lems Eurazijos sąjungos sėkmę ar krachą, yra Rusijos, kaip pagrindinės projekto varomosios jėgos, likimas. Kitaip tariant, šiandien vis dar nėra akivaizdu, kad valdančiajam tandemui būtų pavykę pakeisti stagnacinę ir atsilikėlišką šalies raidos tendenciją. Rusija bando modernizuotis, bet kol kas negali pasigirti pergale, toliau kovodama pati su savimi (su savo biurokratija ir korupcija). Kita vertus, V. Putinas pagaliau viešai prakalbo apie rimtus geopolitinius dalykus, aiškiau suformulavo šalies viziją, kuri rusams visuomet buvo svarbi kaip proveržio esmė. Tačiau kiek liaudis patikės savo vadu, parodys laikas ir tolimesni jo veiksmai.
Pabaigoje norėtųsi pasakyti, kad Lietuvos analitinė mintis pastaruoju metu atrodo atsilikusi nuo sisteminio globalios geopolitikos suvokimo ir pasaulio raidos tendencijoms eina iš paskos, neįžvelgdama naujos kritiškai reikšmingos strateginės realybės formavimo pačioje savo pašonėje. Kai atėjo metas kalbėti apie galimą strateginį Europos ir Rusijos suartėjimą, kuris gali tiesiogiai paveikti šalies likimą, mes kapstomės smulkmenose ir skandaluose, pykstamės su kaimynais ir nė nebandome suprasti, kas gi vyksta aplinkui. Žinoma, Lietuva niekad nekurs pasaulio ateities, tačiau būtų neblogai bent jau būti tarp kūrėjų ir suvokti, ką jie daro.
Taip pat skaitykite:
V. Putinas treniravosi su buvusios SSRS ledo ritulio legendomis (video)
Rusams atsibodo V. Putino kultas
