K. O.: Labai svarbus klausimas – tai įvykiai Sirijoje. Galbūt Rusijai jau reikėtų peržiūrėti savo poziciją?
V. P.: O kodėl tik Rusija privalo peržiūrėti savo poziciją? Galbūt ir mūsų derybų partneriai turi peržiūrėti savo poziciją? Juk kai aš prisimenu tai, kas vyko pastaruoju metu [Afganistane, Irake, Libijoje – redakcijos pastaba], tai toli gražu ne visos mūsų partnerių iniciatyvos baigdavosi taip, kaip jiems patiems to norėtųsi. Mes puikiai suprantame, kad ten yra reikalingos permainos, bet tai visiškai nereiškia, kad permainos turi būti kruvinos. Mes pasiūlėme savo derybų partneriams susirinkti Ženevoje. Visi iš tikrųjų susirinko ir paruošė ten veiksmų planą, ką ir kaip daryti, kad Sirijoje įsivyrautų ramybė ir situacija pradėtų plėtotis konstruktyviai. Praktiškai visi su mumis sutiko. Mes supažindinome su šiais rezultatais ir Sirijos vyriausybę. Tačiau paskui sukilėliai faktiškai nepanoro pripažinti šių sprendimų ir daugelis mūsų derybų partnerių irgi tyliai atsitraukė nuo šios pozicijos. Man atrodo, kad pirmiausia reikia nutraukti ginklų tiekimą į konflikto zoną, o juk tai vyksta toliau. Pakartosiu dar kartą: nepriiminėti sprendimų, kuriuos primeta vienai iš pusių, nepriimtinų besiklostančios situacijos kontekste. Štai ką reikia daryti.
К. O.: Atskiros Vakarų ir arabų šalys visą tą laiką slaptai rėmė Laisvąją Sirijos armiją, o dabar kai kurios iš jų pradėjo daryti tai atvirai. Bet niuansas tas, kad yra įtarimų, jog Laisvosios Sirijos armijos gretose tarnauja „Al-Qaeda“ smogikai, ir istorija pasisuka taip, kad daugelis šalių, kurios pačios nukentėjo nuo terorizmo, faktiškai remia terorizmą Sirijoje. Jūs sutinkate su tokiu vertinimu?
V. P: Žinote, visada, kai kas nors nori pasiekti rezultatą, kuris, jo manymu, yra optimalus, priemonės nediferencijuojamos. Apie tai, kas bus po to, siekiant rezultato dažniausiai negalvojama. Dar kartą noriu pabrėžti, kad tai trumparegiška politika, ir paprastai toks požiūris veda prie labai sunkių pasekmių.
К. O.: Apskritai vertinant tas peripetijas, tą suirutę, kurią mes matėme Artimuosiuose Rytuose, – tai gėris ar blogis? Kur tai veda visą regioną?
V. P.: Man visiškai akivaizdu, kad šiuos įvykius padiktavo istorijos eiga, šių šalių raida. Šių šalių vadovai, akivaizdu, nepamatė permainų būtinybės, nepajuto savo valstybių bei pasaulio raidos tendencijų ir reikiamu metu nesiėmė būtinų reformų. Tai visų pirma yra tokios situacijos rezultatas. Ar tai gėris, ar bus dar blogiau, kol kas pasakyti sunku. Tačiau jeigu nebus politinio stabilumo, šios problemos negali būti išspręstos.
К. O: Pakalbėkime apie artėjančius JAV prezidento rinkimus. Žinoma, Barackas Obama ryžtingai nuspaudė santykių su Rusija įkrovimo iš naujo mygtuką, per pastaruosius ketverius metus šis procesas turėjo savų pakilimų ir nuosmukių, tačiau ligi šiol PRGS Rytų Europoje tebėra problema, kelianti nerimą Rusijai. Jeigu Obama bus perrinktas, kas nulems naujus Rusijos ir JAV santykius ir ar jie bus jums priimtini?
V. P.: Man atrodo, kad per pastaruosius ketverius metus prezidentui Obamai ir prezidentui Medvedevui pavyko daug ką nuveikti siekiant sustiprinti Rusijos ir JAV santykius. Pasirašyta nauja START [strateginių ginklų mažinimo – redakcijospastaba] sutartis, Rusija su Jungtinių Valstijų parama tapo visateise Pasaulio prekybos organizacijos nare, t. y. pozityvo sukaupta nemažai. Tačiau PRGS problema, žinoma, yra šiandien viena iš esminių, nes yra susijusi su gyvybiškai svarbiais Rusijos Federacijos interesais. Ekspertų lygmeniu visiems yra aišku, kad vienašališkas šios problemos sprendimas nepagerina tarptautinio stabilumo. Tai iš esmės yra siekis pažeisti strateginį balansą, o tai labai pavojingas dalykas, nes kita pusė sieks užtikrinti savo galimybę apsiginti, tai paprasčiausiai gali paskatinti ginklavimosi varžybas. Ar įmanoma išspręsti šią problemą, jeigu Jungtinių Valstijų prezidentu antrai kadencijai bus išrinktas dabartinis prezidentas Obama? Iš principo – taip. Tačiau ne viskas priklauso nuo jo. Man atrodo, kad jis nuoširdžiai nori išspręsti šią problemą. Tačiau ar galės jis tai padaryti, ar jam leis? Juk kad PRGS problema būtų išspręsta, reikia viduje sutikti su tuo, kad Rusija ir Amerika yra patikimos partnerės ir sąjungininkės. Ką reiškia išspręsti PRGS problemą? Tai reiškia kartu spręsti klausimus, susijusius su raketinėmis grėsmėmis, ir sutikti su tuo, kad abi pusės turi lygiateisį priėjimą prie šios sistemos valdymo. Aš nežinau, ar mūsų partneriai yra pasiruošę tokiam bendradarbiavimui?
К. O.: Ar gali Rusija žengti kokius nors žingsnius optimalaus sprendimo, kuris tenkintų abi puses, kompromiso linkme?
V. P.: Mes jau viską padarėme. Mes pasiūlėme štai šitą darbą. Mūsų partneriai kol kas nesutinka. Ką mes dar galime padaryti? Galime toliau kalbėtis. Mes tai ir darysime, bet, žinoma, tuo metu, kai mūsų partneriai Amerikoje tobulina savo priešraketinės gynybos sistemą, mes galvosime apie tai, kaip apsiginti ir išsaugoti strateginį balansą. Europiečiai, beje, kaip ir Rusija, neturi jokio priėjimo prie grėsmių nustatymo ir sistemos valdymo. Savo laiku mes siūlėme, kad darytume tai bent jau trise, bet kol kas mūsų partneriai su tuo nesutinka.
К. O.: O jeigu išrinks Mittą Romney? Žmogus, kuris gali atsidurti Baltuosiuose rūmuose, sako: „Rusija – mūsų neabejotina geopolitinė priešininkė numeris vienas, visada ginanti tai, kas blogiausia pasaulyje.“ Ar jūs sugebėsite dirbti su šiuo žmogumi?
V. P.: Sugebėsime. Ką Amerikos tauta išrinks, su tuo ir dirbsime, bet dirbsime tiek efektyviai, kiek to panorės mūsų partneriai. O dėl pono Romney pozicijos, tai mes suprantame, kad iš dalies ji yra priešrinkiminio pobūdžio. Tačiau manau, kad ji neabejotinai yra klaidinga. Beje, tai verčia susimąstyti apie kitką. Štai mes kalbame apie priešraketinės gynybos sistemą ir mūsų partneriai Amerikoje sako: „Tai ne prieš jus.“ O kas, jeigu Jungtinių Valstijų prezidentu taps ponas Romney, kuris sako, kad mes priešas numeris vienas? Vadinasi, tada tai jau tikrai bus prieš mus, nes technologiškai viskas ten yra sukurta kaip tik taip. Kaip mums elgtis, kad būtų užtikrintas mūsų saugumas?
К. O.: Aš taip pat norėčiau pakalbėti apie Magnickio bylą. JAV ir pastaruoju metu Didžioji Britanija sudarinėja Rusijos valdininkų, kuriuos jie įtaria prisidėjus prie Magnickio žūties, sąrašą. Užsienyje daug kas ligi šiol mano, kad čia, Rusijoje, tyrimas buvo neobjektyvus, kad kaltininkai nebuvo tinkamai nubausti. Iš kur atsirado tokia nuomonė?
V. P.: Kalbant apie Magnickį galima pasakyti, kad tai, žinoma, tragedija, kai žmogus miršta kalėjime, ir, žinoma, turi būti atliktas detalus tyrimas. Jeigu kažkas yra kaltas, tas kažkas turi būti nubaustas. Ir, žinoma, Rusijos valdžia ruošiasi tai padaryti. Tuo užsiima prokuratūra. Tačiau aš noriu pabrėžti štai ką. Čia nėra jokios, tiesiog jokios politinės potekstės. Jeigu yra tragedija, ji grynai teisinio baudžiamojo ir formalaus pobūdžio. Nieko už to daugiau nėra. Tačiau kažkas nori sugadinti santykius su Rusija. Ir ką tokiais atvejais turi daryti Rusija? Imtis adekvačių priemonių, paskelbti kitos šalies, kuri ėmėsi tokių priemonių Rusijos atžvilgiu, valdininkų sąrašą. Taip ir darysime.
К. O.: Ačiū. O dabar apie pankroko grupės „Pussy Riot“ teismą ir nuosprendį. Daug kas sakė, kad nuosprendis yra per griežtas, kad ši byla buvo išpūsta tuščioje vietoje, ir dėl to merginų veiksmai tapo plačiai žinomi, jos sulaukė visuomenės paramos. Žinoma, to, kas padaryta, nesugrąžinsi. Ir vis dėlto, ar galėjo sprendimas, Jūsų manymu, būti kitoks?
V. P.: O Jūs galėtumėte išversti grupės pavadinimą į rusų kalbą?
К. O.: Negaliu pasakyti, kaip „Pussy Riot“ išversti į rusų kalbą. Galbūt Jūs patarsite?
V.P.: Viską Jūs suprantate, Jūs viską puikiai suprantate, nereikia apsimesti, kad Jūs kažko nesuprantate. Tiesiog šie piliečiai primetė visuomenės nuomonei savo pavadinimą ir privertė jus visus jį garsiai kartoti. Juk tai nepadoru, bet tiek to. Norėčiau pasakyti štai ką: aš galvojau ir tebegalvoju, kad bausmė turi būti adekvati tam, kas padaryta. Aš dabar nepasiruošęs ir nenoriu komentuoti Rusijos teismo sprendimo, bet norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį tiesiog į moralinę reikalo pusę. Kokia yra jos esmė? Pirmiausia, nežinau, ar Jūs žinote, kad prieš kelerius metus viename dideliame Maskvos prekybos centre jos pakabino tris baidykles su užrašu, jog Maskvą reikia išvalyti nuo žydų, homoseksualų ir „gastarbaiterių“ – užsienio darbininkų. Man atrodo, kad jau tuomet valdžia turėjo atkreipti į tai dėmesį. Dėl to, ką jos padarė katedroje: iš pradžių jos atėjo į Jelochovo cerkvę ir surengė ten „šabašą“ [raganų puotą, lėbavimą –redakcijos pastaba], paskui persikėlė į kitą katedrą ir ten surengė dar vieną „šabašą“. Valstybė privalo ginti tikinčiųjų jausmus. Tai grynai juridinis klausimas. Aš žinau, kas ten vyksta, bet aš į tai niekaip nesikišu.
К. O.: Rusijoje ir už jos ribų daug kas mano, kad nuo to laiko, kai Jūs grįžote į prezidento postą, prasidėjo „varžtų veržimas“ opozicijos atžvilgiu. Buvo priimtas griežtesnis įstatymas dėl šmeižto, jame padidintos bausmės už klaidingos informacijos skleidimą, įstatymas dėl cenzūros internete siekiant apsaugoti vaikus. Ir visa tai su Jūsų parama. Kaip, Jūsų manymu, surasti optimalų balansą tarp sveikos opozicijos ir tvarkos palaikymo?
V. P.: Žinote, aš stengiuosi daryti tai, kas man atrodo teisinga ir reikalinga mūsų šaliai. Ir darysiu taip ateityje. Žinoma, aš žiūriu į tai, kas vyksta aplinkui, kaip reaguojama pasaulyje. Tačiau ši reakcija negali tapti pagrindiniu mano elgesio motyvu. Pagrindiniu motyvu gali būti tik Rusijos liaudies interesas, o mūsų vaikams yra reikalinga apsauga. Niekas nesiruošia naudoti to kaip kovos su internetu, jo laisvės ribojimo instrumento, bet mes turime teisę apginti savo vaikus. O dėl bendro „varžtų veržimo“, tai reikia suprasti, apie ką mes kalbame. Kas yra „varžtų veržimas“? Jeigu suprastume tai kaip reikalavimą visiems, taip pat ir opozicijos atstovams, vykdyti įstatymą, tada taip, šis reikalavimas bus nuosekliai realizuojamas. Dabar antra dalis, dėl esmės. Aš, kaip Jūs žinote, buvau labai aktyvus perėjimo prie naujos Rusijos regionų vadovų rinkimo sistemos su tiesioginiu slaptu balsavimu šalininkas. Va tai yra realūs žingsniai mūsų visuomenės ir valstybės demokratizacijos srityje. Mes keliame sau mūsų visuomenės ugdymo, jos tolimesnės demokratizacijos tikslą, ir šiuo keliu judėsime toliau, nesiruošiame iš jo sukti.
К. O.: Kinija tampa vis svarbesne geopolitine ir prekybine Rusijos partnere?
V. P.: Kinija iš tikrųjų tampa rimtu pasaulio ekonomikos ir politikos centru. Apskritai pasaulyje vyksta tam tikra ekonominės ir politinės įtakos centrų kaita. Šiandien Rusijos ir Kinijos santykių lygis yra kaip niekad aukštas, pagrįstas dideliu pasitikėjimu tiek politinėje, tiek ekonominėje sferoje. Artimiausiais metais mes neabejotinai pasieksime 100 mlrd. dolerių prekybos apimties ribą.
К. O.: Grįžkime prie vidaus politikos ir pakalbėkime apie korupciją. Kiek rimta šiandien, Jūsų manymu, yra ši problema Rusijoje ir kaip Jūs ruošiatės su ja kovoti?
V. P.: Korupcija – tai bet kurios šalies problema. Svarbu, žinoma, apimtis ir lygis. Jis pas mus labai aukštas. Tai būdinga beveik visoms šalims su pereinamąja ekonomika. Moralė irgi svarbi. Ypač, žinote, perėjimas nuo planinės ekonomikos ir socialistinės moralės prie moralės, pagrįstos amžinomis vertybėmis. Pradėti reikia nuo to, kad visoje visuomenėje atsirastų nepakantumas šiam reiškiniui. Todėl tai ir auklėjamasis darbas, taip pat teisėsaugos institucijų darbo gerinimas, teisinės norminės bazės, kuri minimizuotų korupcinių veikų galimybę, sukūrimas. Tai įvairiapusis darbas, labai opus ir sudėtingas. Mes veiksime visomis šiomis kryptimis.
К. O.: Mes kalbėjome su Jumis apie atskiras šiuolaikinės Rusijos problemas, ir viena senesnių – narkotikų prekyba, jų tiekimas iš Afganistano. Prašyčiau patikslinti mūsų žiūrovams: kodėl ši problema paaštrėjo po NATO pajėgų atėjimo į Afganistaną? Ar čia yra koks nors ryšys?
V. P.: Situacija negerėja, priešingai –prastėja. Ryšys paprastas. Dabar aš nenoriu kalbėti apie kokius nors kriminalinius dalykus, tačiau nė viena iš šalių, kurių kariniai kontingentai yra dislokuoti Afganistano teritorijoje, nenori bloginti savo padėties kova su narkotikais, nes narkotikai maitina Afganistaną. Žinoma, narkotikai yra labai glaudžiai susiję su terorizmu, su organizuotu nusikalstamumu, bet juk visi tai žino. Tačiau netgi šios aplinkybės ir to, kad Afganistane gaminami narkotikai užplūsta Europą, supratimas neskatina mūsų partnerių aktyviai veiklai šia kryptimi. Tai apgailėtina.
К. O.: Ir paskutinis momentas, pone prezidente. Kaip Jūs manote, ar mūsų laukia antra pasaulinės krizės banga? Jeigu taip, tai ar šį kartą Rusija ją irgi įveiks, ar jūs esate pasiruošę pakankamai gerai?
V. P.: Aš manau, kad dabar mes esame pasiruošę dar geriau, nes įveikėme pirmą krizės bangą ir suprantame, ką ir kaip reikia daryti, turime kovos su krize instrumentų. Pas mus, kaip Jūs žinote, ir neblogas ekonomikos augimas buvo, didžiausias pasaulyje tarp stambiausių ekonomikų po Kinijos ir Indijos – 4,2 procento. Mes trečia šalis pasaulyje pagal turimus aukso ir valiutos rezervus po Kinijos ir Japonijos – daugiau negu 500 mlrd. dolerių. Mes turime du rezervinius vyriausybės fondus: Nacionalinės gerovės fondą, kuriame 80 mlrd. dolerių, ir maždaug 60 mlrd. dolerių Rezervinį fondą, iš kurio mes finansuojame biudžeto deficitą, jeigu jis atsiranda. Tačiau deficito pas mus nėra. Pas mus minimalus nedarbo lygis – 5,1 procento. Tačiau visa tai mūsų jokiu būdu neatpalaiduoja, nes mes puikiai suprantame, kad klastingiausias dalykas visuose šituose pasaulinės ekonomikos procesuose yra jos raidos nenuspėjamumas, ir kur atsiras didžiausi sunkumai ir grėsmės, išpranašauti beveik neįmanoma.
