Galima suprasti B. Melinską ir pritarti jo mintims, kad Lietuvos sveikatos apsaugą žlugdančioms reformoms reikia tarti griežtą „Gana“! (spalio 26 d. „Atspindžiai“). Deja, tikėtis, kad kas nors iš politikų išgirs tokį reikalavimą ir tuo labiau pradės jį vykdyti, yra beprasmiška.
Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, kurią absoliuti tautos dauguma myli beprotiška meile be atsako, sakė, kad reformas sveikatos apsaugoje būtina tęsti. Ministras pirmininkas A. Kubilius, kurio tauta nekenčia, pasakė, kad reikėtų nuo sveikatos apsaugos ir švietimo nugnybti dar po vieną milijardą litų, nes šios struktūros gauna per daug lėšų. Tiesa, A. Kubiliaus bendražygiai įspėjo jį, kad šiuo atveju geriau būtų prikąsti liežuvį ir bent jau prieš savivaldybių rinkimus neerzinti žmonių. Savo ruožtu Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkai džiaugiasi tuo, jog sveikatos apsaugos reforma buvo pradėta ir kad ji labai sėkmingai vyksta. Tą patį pakartojo ir A. Kubiliaus patarėjas Mykolas Majauskas: „Sėkmingai buvo pradėta sveikatos reforma“. Tai štai kaip viskas yra puiku! Niekas iš valdžiažmogių jokių sveikatos apsaugos reformos neigiamų faktorių nepastebėjo.
Tačiau Lietuvoje muziką užsako ir nustato, ką ir kaip reikia daryti, ne ministerijų valdininkai, ne ministras pirmininkas ir netgi ne Prezidentas, bet bankininkai. Bankų ekspertai R. Rudzkis, R. Kuodis ir kiti nuolat kartoja, kad ligoninės stovi pustuštės ir todėl jas būtina kuo skubiau optimizuoti – naikinti. R. Rudzkis neseniai sakė: „Jokių struktūrinių reformų nesulaukėme“. Taigi, jo nuomone, tos struktūrinės reformos – ligoninių draskymas, buvo tokios nežymios, kad jis jų net nepastebėjo. Atseit, reikia daug radikalesnių veiksmų naikinant ligonines.
Vis dėlto lietuviškieji bankų ekspertai tėra tik klapčiukai, atkartojantys aukštesnio lygio bankininkų, praktiškai valdančių visą pasaulį, mintis. Tie sprendžiamąjį balsą turintieji bankininkai iš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko jau seniai yra pasakę, kad Lietuvoje mokytojų ir gydytojų, mokyklų ir ligoninių yra per daug, ir kad jų skaičių būtina sumažinti bent du kartus. Tad po tokio priimto strateginio sprendimo ar kam nors gali rūpėti, kad kažkas po tokių struktūrinių reformų numirs, o kažkas praras šansą pasveikti? Konservatoriai, atsisakę TVF siūlomų paskolų, tarsi dar ir mėgino vaizduoti nepriklausomybę, o štai socialdemokratai nuolat jiems sako – reikėjo imtą tą paskolą iš TVF, nes vis tiek juk darote tą patį, ką lieptų daryti ir bankininkai, tad geriau iš anksto pasiduokite ir tuomet už tokį nuolankumą gausite bent kelias pigesnes paskolas.
Šios tvirtai suręstos bankinės valdžios piramidės sugriauti praktiškai neįmanoma. Jeigu ir atsirastų koks nors drąsuolis, mėginantis tai daryti, jis atrodytų kaip don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais, būtų išjuoktas, išvadintas marginalu ir „valstybiškai mąstančios“ visuomenės, grietinėlės pasmerktas. Ką gali duoti parašų rinkimas protestuojant prieš sveikatos apsaugos reformą? Iš anksto galima atspėti, ką tiems pasirašiusiems žmonėms atsakys valdžia, jos atstovai tai jau ne kartą sakė. Pasak valdininkų, sveikatos apsaugos reformai priešinasi tik gydytojų klanas, siekdamas išsaugoti sau šiltas darbo vietas (beje, tas pat buvo sakoma naikinant mokyklas – kad mokytojai, priešindamiesi tam, gina savo darbo vietas). O rajoninės ligoninės, atseit, reikalingos tik rajonų vadovams tam, kad būtų patenkintos jų ambicijos.
O kaip galima būtų įrodyti, kad ligoninių naikinimas buvo žalingas? Kaip teigia medikai, medicina mirtingumo lygį lemia tik 10%. Iš to galima daryti išvadą, kad jeigu reformuojant sveikatos apsaugą būtų sunaikintos netgi ir visos gydymo įstaigos, tai dėl to mirtų tik 10% daugiau žmonių. Niekas, manau, net ir nepastebėtų tokių nežymių statistinių pasikeitimų. O visuomenė netgi taptų sveikesnė, nes visi ligoniai išmirtų. Šiuolaikiniais terminais kalbant – įvyktų ligonių optimizacija.
Žinoma, tai būtų nehumaniška, bet labai ekonomiška – būtų sutaupyta keli milijardai valstybės lėšų. Be to juk valdžia vadovaujasi laukinės rinkos principais, kur vertybė yra ne humanizmas, bet laisva konkurencija, kurioje išgyventi gali tik stipresnis, silpnajam toje rinkoje vietos nėra, jis privalo žūti arba susinaikinti pats.
Tarkime, kad pavyktų surinkti kokius 20 tūkstančių parašų, protestuojančių prieš ligoninės naikinimą. Tačiau tokiu atveju valdžia galėtų pasakyti – juk Lietuvoje žmonių yra net trys milijonai. Jeigu visi tie kiti (tai yra absoliuti dauguma) nepasirašė, vadinasi, jie palaiko sveikatos apsaugos reformą, pritaria ligoninių naikinimui.
Lietuvoje į įvairius protesto mitingus, piketus susirenka keliolika, geriausiu atveju – keliasdešimt protestuotojų. Visa Prancūzija jau ne vieną mėnesį kunkuliuoja, protestuodama prieš pensinio amžiaus ilginimą. Viso to rezultatas – nulinis. Tad ar galima tikėtis, kad Lietuvoje bus kitaip? Tuo labiau, kad Lietuvoje visi ramūs, visi patenkinti.
Vis dėlto gal ir būtų galima tikėtis kokių nors pozityvių rezultatų, jeigu žmonės žinotų, ko jie patys nori, jeigu jie mokėtų formuluoti savo reikalavimus.
Žmonės sako – norime, kad būtų geriau. Politikai pažada – gerai, padarysime, kad būtų geriau, tuo tikslu darysime reformą. Tačiau po reformos, suprantama, viskas įvyksta kaip visada – padėtis tik dar labiau pablogėja.
Katastrofiškai padėtis sveikatos apsaugoje pradėjo blogėti tada, kai buvo pradėta sveikatos apsaugos reforma – įsteigtos ligonių kasos – tarpininkas, privalantis reguliuoti finansinius srautus, nukreipiantis juos į gydymo įstaigas. Idėja iš pirmo žvilgsnio labai patraukli – atseit reikia gydymo įstaigas finansuoti pagal jų atliktą darbą, o ne už tai, kad ta gydymo įstaiga egzistuoja. Absoliuti dalis visuomenės, matyt, šiai idėjai pritaria, nes toks finansavimo principas atrodo daug teisingesnis. Tačiau niekas nepagalvoja, kad neįmanoma gydytojo atliekamo darbo tiksliai sunormuoti, neįmanoma net nustatyti, per kiek laiko ligonis turi pasveikti. Juk kiekvienas žmogus yra skirtingas ir serga jis skirtingai, o ligonių kasos privalo visiems tiems skirtingiems ligoniams nustatyti vienodas gydymo normas.
Kol nebuvo tos kvailos gydymo įstaigų finansavimo tvarkos, nors valstybės biudžeto, o taip pat atitinkamai ir sveikatos apsaugai skirtų lėšų buvo kelis kartus mažiau negu dabar, niekas net ir negalvojo apie gydymo įstaigų naikinimą. Lėšų užteko. Tačiau vėliau ligonių kasos įvedė anarchiją. Druskininkų meras R. Malinauskas yra pasakęs, kad jeigu jo savivaldybė gautų tas lėšas, kurios skiriamos jo valdomo rajono sveikatos apsaugai, tai tų lėšų užtektų. Tačiau tos lėšos išskirstomos per įvairias programas, projektus ir dingsta nežinia kur. Didžiųjų ligoninių vadovai gauna po keliasdešimt tūkstančių litų per mėnesį, o eilinius darbuotojus tenka atleisti dėl lėšų trūkumo.
Norint įvesti tvarką sveikatos apsaugoje ir sustabdyti jos griovimą, būtina pakeisti įstaigų finansavimo tvarką. Turi būti visoje Lietuvoje nustatyti vieningi tiek gydytojų, tiek ir kito gydymo įstaigų, personalo etatai, o gydymo įstaigų darbo užmokesčio fondas turi priklausyti nuo tų etatų skaičiaus (kuris savo ruožtu turėtų būti nustatomas remiantis realiais vietiniais poreikiais), o ne nuo prisirašiusiųjų ligonių skaičiaus ar nuo suteiktų paslaugų kiekio. Tokiu būdu būtų galima išvengti situacijų, kai gydytojai yra, aparatūra – yra, bet negalima ligoniams suteikti paslaugos vien dėl to, kad baigėsi lėšos, kurias suplanavo skirti tai paslaugai ligonių kasos. Tai leistų išvengti ir gydytojų piktnaudžiavimų, prirašinėjimų, nes kai ligonių kasos moka už suteiktą paslaugų kiekį, tai gydytojai yra suinteresuoti tų paslaugų, visokių tyrimų teikti kuo daugiau. Tokie prirašinėjimai ypač populiarūs JAV, kur labai paplitusi privati medicina. Privatininkai labai suinteresuoti surasti kuo daugiau ligų (nors tų ligų ir nėra) turtuoliams, nes iš pastarųjų galima išmelžti daug pinigų. Savo ruožtu gydytojai visai nesuinteresuoti gydyti beturčius, kurie pinigų neturi.
Lietuvoje ligonių kasos kovoja su gydytojų piktnaudžiavimais, nustatydamos teikiamų paslaugų limitus. Tačiau tokiu atveju gydymo gali negauti ir tas ligonis, kuriam to gydymo labai reikia. Norint, kad ir ligonis gautų būtinas paslaugas, ir gydytojas nebūtų suinteresuotas kuo daugiau tų paslaugų prirašyti, reikėtų gydymo įstaigoms mokėti ne už suteiktų paslaugų skaičių, bet už turimą etatų skaičių.
Deja, valdžia siūlo kitus būdus siekdama sumažinti gydymo įstaigų teikiamų paslaugų skaičių. Norima įvesti papildomą mokestį už kiekvieną ligonio apsilankymą pas gydytoją, už kiekvieną tyrimą, už gulėjimą ligoninėje. Tai daryti rekomenduojama ir TVF. Tokiu būdu tikimasi atsikratyti tų ligonių, kurie turi mažai pinigų, ir tokiu būdu sumažinti gydymo įstaigų apkrovimą. Atseit, jeigu neturi pinigų – tai sirk ir mirk nesitikėdamas pagalbos iš valstybės.
Taigi lietuviai – sveikatos apsaugos reformatoriai, siekia savo šalį įstumti į tokią blogą padėtį sveikatos apsaugos srityje, iš kokios JAV prezidentas B.Obama stengiasi savo šalį ištraukti. B.Obama nori padaryti, kad kokybiška sveikatos apsauga būtų prieinama ne tik turtuoliams, bet ir beturčiams, o Lietuvos valdžia nori reformuoti savo šalies sveikatos apsaugą taip, kad neturtingiesiems ji taptų neprieinama.
