Sveikatos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis siekia uždrausti prekiauti alkoholiu aplink Sveikatos ministeriją. Jis jus pagydys, jei tikėsite ir kalbėsite teisingus poterius.
Idėja paskelbti teritoriją aplink žinybą „šventa“ ir „laisva nuo šėtono“ – nei gera, nei bloga. Ne nauja. Planuojantieji verslą turėtų tiesiog į omenį sau įsriegti prisiminimą, jog kai kurie ministrai planavo savo ministerijas iškelti į kitus miestus. Tad maža ką... . Juk ne tik Vilniuje ir ne tik Sveikatos ministeriją galima prilyginti maldos namams. Kuo bet kuri gydymo įstaiga yra blogesnė už medicinos klerkų rūmus – neaišku, tad neaišku ir kodėl nesiūloma drausti pardavinėti alų kažkokiu atstumu nuo privačių šeimos klinikų ar odontologijos kabinetų? Galima riboti prekybą ir šalia vaistinių arba medaus, vaistažolių krautuvėlių.
Turiu ir dar geresnį pasiūlymą – uždrausti prekiauti alkoholiu, tabaku ir prezervatyvais aplink patį ministrą. Ten, kur jis eina, važiuoja, skrenda ar plaukia – turi užsidaryti visi supermarketai, kioskai ir net parfumerijos parduotuvės, parduodančios pigų odekoloną bei vaistinės, kurios prekiauja burnos skalavimo skysčiais. Netoliese esančiuose striptizų baruose mergos irgi turėtų būti skubiai ir priverstinai aprengtos (atsiprašau, bernai irgi, nes tarp berniukų ir mergaičių, pagal progresyvias kairiąsias teorijas, nėra skirtumų – nebent jie būtų vyriškos chromosomos nenaudai).
Tada visi gyvens ilgai, sveikai ir laimingai. Tik reikia dar aprūpinti papildomais ištekliais Vadovybės apsaugos departamentą, kurio pareigūnai šimto metrų spinduliu aplink ministrą organizuos mobilią sveikatos, tolerancijos ir dorovės zoną .
Juk kaip būtų smagu: vos įžengia ministras į Vokiečių gatvę, iškart apsauginiai įlapatuoja į „Savą kampą“ ar „Čili kaimą“ ir visiems nuo stalų, grasindami pistoletais, atima alų, vyną, degtinę arba sidrą. Vos tik ponas sveikuolis nueina link Aušros Vartų per saugų atstumą – nuo suprakaitavusių smilkinių atsitraukia sveikatingumo pistoletų vamzdžiai, atiduodama pagarba ir ta Tėvynės dalis toliau gyvena realybėje, o ne ministerio fantazijose. Mobilioji ir ginkluotoji sveikatingumo kuopa šuoliuoja link „Radisson SAS“ ir Barbakano.
Žinoma, idėja vienu dekretu paversti Lietuvą Švedija – gaji. Pilietinės demokratijos vadovėlyje ji taip pat kvailai miela, kaip kitados sovietinių skaitinių knygelėse atrodė sumanymas pastatyti komunizmą. Pastarajame laimingi ir dvasingi pionieriai nuo vidurinės mokyklos stogo, vykstant geogreafijos pamokai, sraigtasparniais skraido į Afriką be rasizmo, kur juos pasitinka irgi raudoni „aštuntuku“ surišti kaklaryšiai. Dabar gi, pagal vadovėlį, visai įmanoma imti ir sau įrodyti, kad viskas Lietuvoje turi būti kaip Švedijoje – moterys kunigaus, niekas degtinės oficialiai negers, taboro čigonus visi vadins romais, nors jie patys net nežinos, kad juos perkrikštijo.
Net nesvarbu, kad toje pat Švedijoje šių eilučių autorius puikiausiai ir aiškiai matė prabangiais limuzinais riedančias pensininkes, perkančias degtinę iš lenkų ir lietuvių, nes „pilietiškas“ idiotizmas sukūrė situaciją, kuomet tai apsimoka. Keistokas yra tik vienas dalykas – kodėl švediški kovos su alkoholiu standartai į ministerišką lygmenį išropoja greičiau, negu tenykščiai energetiniai precedentai, leidžiantys rodyti GAZPROMui vidurinį pirštą. Bet tai juk niekai – niekas už tokias iniciatyvas paradų neapmokės nei nacionaliniais, nei europiniais pinigais.
Paradoksalu, bet V.P. Andriukaičio idėja labiau primena net ne Skandinavijos, o būtent sovietines praktikas. „Perestroikos“ (toks laikas, kai sovietai mėgino persidažyti fasadą demokratijų bei abstinencijos įvaizdžiu)metu Sovietų Sąjungos kompartijos lyderis, vėliau pavadintas prezidentu, Michailas Gorbačiovas irgi panašiai eksperimentavo. Alkoholį parduodavo nuo 14 iki 17 val. specialiuose taškuose – visai kaip koks švedas. Apie tai, kad jis ne visai švedas, galima buvo sužinoti 1991 metų sausį bei vėliau.
Ir – ką ten slėpti – prie savanoriškų laužų šildydavomės ne vien arbata (siaubas, bet ir spaudos draudimo epochos knygnešiai nešiojo „samanę“). Netgi prie pat Seimo rūmų, kuriuose pats dabartinis ministeris oriai „signatoriavo“. Tada jam tai nėmaž netrukdė. Jam niekada nekliuvo net ir tai, kad jo dabar jau velionis partijos bosas Algirdas Mykolas „samanę“ gerdavo viešai – tiesiogiai transliuojant televizoriams. Jo koalicijos partneriai (partijų lyderiai) irgi, galima pagalvoti, geria vien kefyrą ir obuolių sultis. Bet geriau negalvoti – geriau tikėti. Taigi, V. P. Andriukaitis mus visus pagydys – šimto metrų spinduliu aplink save, jei tikėsime teisingai. Galima tikėti, o galima gal verčiau visgi pašnekėti apie ... vartojimo kultūrą, užsiimant tuo, kas yra realu, įkandama bei prasminga? Žinau, kad pasiūlymas verčiau pasikalbėti su vaiku apie seksą, o ne sekti pasakas apie gandrus, gali būti nepopuliarus. Žinau, kad pasiūlymas pirmą taurelę sūneliui ar dukrelei padėti išmaukti - irgi prakeiksmų lavinos šaukiasi. O visgi - kas geriau gali parodyti ir paaiškinti kultūrą bei ribą? Negi geriau V.P. Andriukaičio judėjimo trajektorijų ginkluota apsauga?
