Praėjusią savaitę prasidėjus diskusijoms apie drastišką būklę darbo rinkoje, „Ekonomika.lt“ kalbina vyriausiąjį valstybinio darbo inspektorių Vilių Mačiulaitį.
Kaip vertinate Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovo kalbas, neva vos 200–250 tūkst. šalies gyventojų dirba privačiame sektoriuje ir moka mokesčius, o išlaikyti tenka beveik tiek pat neįgaliųjų ir pensininkus bei jaunimą? Ar iš tiesų padėtis tokia rimta?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas visiškai teisus sakydamas, kad šešėlinės ekonomikos problema yra opi. Iš tiesų neteisėtos veiklos mastai baugina ir kelia didelį susirūpinimą. Jeigu remsimės faktu, kad šešėlinėje ekonomikoje, įvairiomis prognozėmis, yra 25–30 proc. bendrojo vidaus produkto, mes kalbame apie 25–30 mlrd. litų rinkoje. Čia kalbame ne tik apie šešėlinius darbo santykius.
Statistikos departamentas teikia duomenis, kiek žmonių kokiame sektoriuje dirba – tas skaičius kiek didesnis, bet galbūt V. Majauskas norėjo pasakyti, kad ta dalis žmonių neprisiduria iš įvairių papildomų šešėlinių veiklų. Bet problema atskleista ryškiomis spalvomis. Kokių tendencijų pastaruosius metus matote darbo rinkoje? Jeigu kalbame apie nelegalaus darbo pasireiškimo mastus, tokio „klasikinio“ nelegalaus darbo, kai dirbama be darbo sutarties, dažnai nepasitaiko. Dabar dažnesni atvejai yra darbo užmokesčio mokėjimas vokelyje arba įmonėse ar organizacijose aptinkame sutarčių, sudarytų valandai ar kelioms, o darbuotojai dirba gerokai ilgiau. Kita nemaža problema – individuali veikla neturint tam pažymos ir reikalingų dokumentų. Čia didesnę riziką sudaro namų ūkiai, kurie naudojasi įvairiomis, pavyzdžiui, santechnikų, elektrikų paslaugomis, kur atsiskaitymai vyksta grynaisiais pinigais, o paslaugą atlikus šalys išsiskiria. Bet užsakovai, kurie neprašo jokių dokumentų arba nepasirašo sutarčių, rizikuoja dėl garantijų. Mes gauname daug tokių pranešimų, kad blogai suklijavo plyteles, suremontavo ar įstatė duris, bet jie nežino, kas. Sektoriai, kuriuose daugiausia nelegalaus darbo, ilgą laiką nesikeičia – dažniausiai tai mobilios profesijos. Statybos, restoranai, aptarnavimo veikla, medienos apdirbimas, žemės ūkis, miškininkystė: tokia veikla, kurioje tam tikru metu sparčiai išauga darbuotojų poreikis ir darbdaviai mano, kad neverta sudaryti sutarčių porai dienų, kurias jie dirbs. Šiuo metu sudėtingiausia schema, kurią išspręstų naujas nelegalaus darbo draudimo įstatymas, kai darbo santykiai slepiami po civiliniais santykiais arba talka. Kartais inspektoriai randa objektą, kuriame dirba kokie dešimt žmonių, nepažįstantys to, kuriam talkina, ir kartais stato kokį trijų aukštų daugiabutį. Tai, sakyčiau, keistoka talka.
Vyriausybė praėjusią savaitę vėl svarstė nelegalaus darbo draudimo įstatymą. Ką jis galėtų pakeisti, kokias problemas išspręstų?
Jis yra ilgų metų darbo rezultatas, apibendrinantis įvairius pasiūlymus. Jis pirmiausia siūlo kompleksines sankcijas – jeigu įstatymui būtų pritarta, nelegalų darbą organizavusiai įmonei turėtų būti skirta ne tik dabar numatyta bauda, bet ir papildomų sankcijų. Atsakomybė tektų juridiniam asmeniui, nes ne visuomet samdomas vadovas suinteresuotas samdyti nelegalią darbo jėgą, galbūt jis spaudžiamas akcininkų arba savininkų. Todėl ši siūlomo įstatymo nuostata perkeltų atsakomybę juridinio asmens akcininkams ir savininkams, jiems grėstų netekti dalies pelno ar dividendų, o gal ir susimokėti baudą. Taip pat viena iš papildomų sankcijų – tam tikrą laiką draudimas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Dėl tų organizacijų, kurioms įvairūs fondai moka subsidijas ar jos gauna paramą, bus traktuojama, kad tie pinigai buvo naudojami ne pagal paskirtį. Atsirastų ir valstybinis registras, kuriame būtų fiksuojami nelegalų darbą organizavę ar jį dirbę. Manome, kad prie šio registro galėtų prieiti visos suinteresuotos institucijos, organizacijos, įmonės, kurios, pavyzdžiui, sprendžia bankinių paskolų suteikimo klausimus – registro duomenys suteiktų informacijos apie potencialaus kliento patikimumą. Jeigu būtų priimtas įstatymas, dirbti nelegaliai arba organizuoti nelegalų darbą paprasčiausiai neapsimokėtų. Tai reikštų, kad jei būtum pagautas, dalyvavimas tolesnėje komercinėje veikloje taptų abejotinas. Vertinant visos Europos šalių sankcijas jos yra griežtos. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse už nelegalių darbuotojų samdymą gresia baudžiamoji atsakomybė. Baudos dydis, pavyzdžiui, Prancūzijoje, gali siekti net 800 tūkst. eurų, o tai net didelei kompanijai yra milžiniški pinigai.
Kalbate tik apie juridinio asmens atsakomybę. Ar gresia atsakomybė gyventojams, dirbantiems nelegalų darbą?
Atsakomybė už nelegalų darbą fiziniams asmenims, priešingai nei jų darbdaviams, nėra numatyta, nes rengiant įstatymą buvo daug diskusijų dėl šio aspekto. Juk pirmiausia nelegalus darbas yra dviejų šalių neteisėtas susitarimas, abi šalys žino, ką daro ir kas už tai gresia. Kita vertus, darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis – jis turi mažiau galimybių pasirinkti. Ypač kai įtaką daro aplinka, ekonominė padėtis, pragyvenimo lygis. Spaudimas iš aplinkos darbuotojui yra didesnis. Bet sutikite, kad ne visi žmonės prispirti bėdų pradeda vogti. Nes mokesčius slėpti tam tikra prasme yra vagystė iš valstybės. Darbuotojai, kurie žinodami padėtį toliau dirbs nelegaliai, rizikuoja, jei gauna iš valstybės paramą ar panašiai, tarkim, pašalpą iš darbo biržos. Turi būti socialinis teisingumas, jiems turbūt nederėtų naudotis valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis.
Kaip manote, kokios šio įstatymo projekto perspektyvos?
Tikimės, kad teigiamos, nes šis įstatymo projektas parengtas taip, kad valstybei duoda visus instrumentus suvaldyti šešėlinę ekonomiką darbinių santykių srityje. Tos kompleksinės sankcijos privers daugelį pagalvoti, ar iš tiesų verta užsiimti nelegaliu darbu. Bet kartais žmonės atsiduria užburtame rate: jiems reikia pajamų, tačiau kitokio nei nelegalus darbas jie gauti negali. Ką jiems patartumėte? Užburtas ratas yra, matyt, todėl, kad neteisėta veikla pateisinama. Kas atsitiktų, jeigu vieną rytą visi atsikeltų ir niekas nebenorėtų dirbti nelegaliai? Rinkoje visuomet bus įdarbinama tiek darbo jėgos, kiek jos realiai reikia. Šiandien turime didžiulių problemų dėl valstybės ir „Sodros“ biudžetų, tai argi 25–30 mlrd. litų, kurie šiuo metu yra šešėlinėje ekonomikoje, neužtektų toms skylėms užkaišyti? Manau, užtektų. Patarimas paprastas – nedirbkite nelegaliai, mes turime daugybę skundų, kad taip dirbant žmonėms nėra mokami atlyginimai, o ir priemonių juos atsiimti beveik nėra.
2001 m. baigė Lietuvos teisės universitetą, įgijo teisės bakalauro laipsnį 2004 m. tame pačiame universitete baigė magistrantūros studijas Nuo 2003 m. dirba Valstybinėje darbo inspekcijoje: karjerą pradėjo dirbdamas Teisės skyriaus vyriausiuoju darbo inspektoriumi, vėliau paskirtas į Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas 2007 m. paskirtas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus vadovu 2009 m. pradėjo eiti Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo pareigas Nuo 2011 m. birželio 21 d. paskirtas laikinai vykdyti Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas. Kaip vertinate situaciją darbo rinkoje?
Arūnas Pocius, Darbo ir socialinių tyrimų instituto bendradarbis
Reikia aktyvesnių veiksmų
Didelė tragedija, kai įsidarbinti negali ieškantis darbo žmogus, o ne nenorintis dirbti. Valstybei jau nėra kur trauktis, todėl būtina aktyvinti darbo politiką. Be atlyginimų didinimo, vertėtų įvykdyti darbo užmokesčio reformą valstybės sektoriuje, įvesti progresinius mokesčius.
Viktoras Majauskas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius
Mastai itin dideli
Nelegalaus darbo mastas itin didelis – gali būti, kad kone trečdalis verslo yra nelegalus. Tai labai blogas skaičius. Tiesiog reikia tragiškai rėkti visiems ir aiškinti: žmonės, visi solidariai mokėkime mokesčius ir tada Lietuva bus normali šalis.
Evelina Povilaitytė
