Kuomet koks nors politikas viešai prabyla apie biudžetinius pinigus partijoms, ant jo pasipila įvairaus kalibro kruša: nuo primityvaus keiksmažodžio iki intelektualaus „iš principo aš prieš!“. Esant tokiai padėčiai diskutuoti labai sudėtinga, todėl viskas lieka taip kaip yra. Net Prezidentė, teikdama Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės (PPPKFFK) įstatymo pataisas, nedrįsta judinti biudžetinio partijų finansavimo klausimo.
Pažvelkime į biudžetinį partijų finansavimą iš rinkėjo pozicijų.
Dažnas pilietis mano, kad jo balsas ir įtaka šalies politikai labai minimali: kartą per keletą metų ateiti prie rinkimų urnų. Tačiau galbūt ne visi žino, kad maždaug devyni iš dešimties rinkėjų balsai prisimenami kiekvienais metais skirstant biudžeto pinigus politinėms partijoms ir kad šie balsai turi savo konkrečią piniginę išraišką. Ši išraiška skirtinga ir priklauso nuo to, kiek biudžeto lėšų pasiskirs partijos, kurių atstovai sėdi parlamente. Pavyzdžiui, prieš įsibėgėjant krizei, 2008 m. Seimo partijos pasiskyrė didžiausią per pastarąjį dešimtmetį sumą – 20 mln. litų. Susumavus paskutinius iki 2008 m. įvykusių Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus ir rinkėjų balsus 2008 metais vieno rinkėjo balso kaina buvo 5,12 lito. Tiesa, vėliau, krizės akivaizdoje parlamentinės partijos buvo priverstos sumažinti savo apetitą ir, pavyzdžiui, 2010 m. rinkėjo balsas biudžetui kainavo apie 1,4 lito. Taigi, rinkėjai eidami balsuoti turi suprasti, kad jų balsavimo biuletenis gali tapti konkrečia kasmetine biudžetinių pinigų suma partijoms, net jeigu jie ir nusistatę prieš biudžetinį partijų finansavimą.
Tačiau ne visi balsai turi savo piniginę vertę. Jeigu rinkėjas savo balsą atidavė ne pačiai populiariausiai ar neparlamentinei partijai, jo balsas dažniausiai neturės jokios piniginės vertės. Tokių „beverčių“ balsų vidutiniškai yra apie 10 procentų arba apie 400 tūkstančių (sumuojant kelių rinkimų balsus, pagal kuriuos paskirstomi kasmetiniai biudžeto pinigai). Tad kalbos, kad visi rinkėjai lygūs neatitinka tiesos.
Lygiai taip pat nėra teisinga sakyti, kad visos partijos vienodos. Nekalbėsiu apie ideologijas, idėjas, programas ar principus, kurie turėtų būti partijų skiriamaisiais bruožais. Pažvelgus į tai iš ko gyvena partijos, akivaizdūs parlamentinių ir neparlamentinių partijų skirtumai: pagrindiniai parlamentinių partijų pragyvenimo šaltiniai yra nario mokestis, verslo parama, biudžeto dotacijos, joms atstovauja biudžeto pinigais išlaikomi parlamentarai ir jų padėjėjai. Tuo tarpu neparlamentinės partijos gyvena iš nario mokesčio ir labai kuklios verslo paramos bei dirba visuomeniniais pagrindais. Šias nevienodas galimybes garantuoja minėtas PPPKFFK įstatymas. Jis labiausiai dosnus parlamentinėms partijoms: daugiau mandatų – daugiau biudžetinių pinigų, daugiau galimybių veikti. Susiformavo uždara politinė sistema, į kurią patekti be nemenko pradinio finansinio kapitalo be galo sunku. Nenuostabu, kad politikoje neatsiranda naujų veidų, o jeigu ir atsiranda tai dažniausiai tie, kurie susiję su verslo pasauliu ar jo pinigais.
Prezidentės užmojis atimti iš partijų verslo pinigus atrodytų teisingas žingsnis, bet nežengus kito žingsnio – perskirstyti biudžeto pinigus visoms veikiančioms partijoms iš esmės sunaikina už parlamento ribų veikiančias partijas. Gal kam nors atrodo, kad kuo mažiau partijų, tuo geriau, tačiau tarp neparlamentinių partijų yra ir tokių, kurioms svarbios idėjos ir principai ir kurios galėtų tapti svarbia alternatyva ir opozicija parlamentinėms partijoms. Ko gero pabandžius atimti biudžetinius pinigus iš visų partijų, pamatytume, kad liktų tik neparlamentinės partijos ir tik tos, kurių veikla motyvuota idėjomis ir principais, tai yra tokios, kokių tikisi rinkėjai. Kai kurios neparlamentinės politinės organizacijos, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, veikia jau antrą dešimtmetį ir ne tik kad negauna biudžetinių lėšų savo veiklai, bet dargi pačios rinkimų užstatų pavidalu yra sumokėję į biudžetą ne vieną šimtą tūkstančių litų.
Galiausiai, jeigu taip svarbu taupyti valstybės pinigus, finansuokime ne politines partijas, o jų rinkimų kampanijas per Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK). Tačiau ir dabartinis rinkimų kampanijų finansavimas iškreipia pagrindinę idėją: pinigai išleidžiami ne tam, kad rinkėjai kuo geriau pažintų tuos, už kuriuos jie balsuos, galėtų išgirsti diskusijas jiems svarbiais klausimais, o rinkimų procedūrų apmokėjimui, partijų finansinės veiklos patikrinimui ir pan. Taip, finansinis skaidrumas ir kontrolė labai svarbu, bet kur kas svarbiau rinkėjui žinoti kam jis patiki savo balsą.
2011 m. savivaldybių rinkimai buvo bene pirmieji, kuomet neišvydome diskusijų ar debatų laidų. O jeigu kas ir matė tai tik tuos politikus, kuriuos žiniasklaida pasirinko savo nuožiūra ar įvertinusi kiekvieno kandidato indėlį į jos piniginę. Vyriausioji rinkimų komisija, pamąsčiusi, jog pinigų mažai, kandidatų daug, paskirstyti sudėtinga, nusprendė: diskusijų nebus. Dėl tokio sprendimo Socialdemokratų sąjunga išreiškė protestą ir surengė piketą prie VRK, visi kiti – nei politikai, nei rinkėjai diskusijų nepasigedo.
Neseniai, svarstant valstybės biudžetą, viena parlamentarė prabilo, kad reiktų padidinti asignavimus Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad ji galėtų pirkti laiką partijų debatams radijuje ir televizijoje. Be abejo, jeigu lygintume 2008 m. ir 2012 m. Seimo rinkimams skirtų pinigų kiekį, skirtumas akivaizdus: 2008 m. Vyriausiajai rinkimų komisijai buvo skirta apie 28 mln. litų, Seimo partijoms –20 mln.lt, būsimame 2012 m. valstybės biudžete numatyta: VRK- apie 25 mln. litų, o partijoms – 5,5 mln.lt. Tad parlamentarės rūpestis rinkėjų švietimu atrodytų nenusipelnė tiek piktų internautų komentarų, kiek ji jų sulaukė už šią mintį. Tačiau skaitytojai mato akivaizdų politikų savanaudiškumą ir skaudžiai baudžia už tai. Net ir viešai pritardami Prezidentės pataisoms atimti verslo paramą partijoms, pastarosios žaidžia pagal jų pačių sugalvotas taisykles: pirmiausia maksimaliai pasinaudos visa galima šiais ir kitais metais juridinių asmenų parama, o tada pritars bet kam, kad tik išsaugotų gražius veidus prieš rinkėjus. Nors niekas jiems nedraudžia priimti pataisas skubos tvarka dar šiais metais.
Tad, jeigu jūs galvojate, kad taip, kaip yra, nėra teisinga ir sąžininga, galvokite greičiau ir reikškite savo nuomone, nes už jus viską sugalvos viešosios nuomonės formavimo, atsiprašau, „tyrimo“ agentūros ar žiniasklaidos savininkai ir tuomet 2012 metų rinkimai atneš ne pokyčių viltį, o eilinį nusivylimą savo valstybe.
Violeta Linkienė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
