Referendumo iniciatoriai, suprasdami energetinių klausimų svarbą visai visuomenei, įsiklausę į specialistų siūlymus, matydami Vyriausybės ir Seimo abejotinus veiksmus, pasiūlė piliečiams pasinaudoti konstitucine teise išreikšti savo valią referendumu. Tris mėnesius trukęs parašų rinkimas dėl galimybės surengti referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo iki 2015 m. bei dėl LR Konstitucijos papildymo, kad piliečiai patys galėtų paleisti Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus suteikė nemažai informacijos bei leido suformuluoti tam tikras išvadas dėl analogiškų iniciatyvų ateityje.
Referendumo tikslai ir rezultatai
Referendumo iniciatoriai siekė ne tik surinkti referendumui skelbti reikalaujamus 300 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, bet ir išjudinti Lietuvos vadovus, valdžios atstovus, kad jie pradėtų derybų procesą su Europos Sąjungos institucijomis dėl IAE II bloko darbo pratęsimo. Šiandien galime teigti, kad pastarasis tikslas pasiektas. Sujudo valdžia, specialistai, energetikai. Informacija, kad Lietuva, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, susidurs su energetinėms problemomis pagaliau pasiekė Briuselį: Europos Komisiją, Europos Parlamentą, ES atstovus. Jų pozicija dėl IAE II bloko darbo galimo pratęsimo tapo palankesnė. Iki tol Briuselis rėmėsi Lietuvos Vyriausybės pasiųsta studija, kurioje teigta, jog uždarius IAE Lietuva energetinių problemų neturės. Pagaliau ir pati visuomenė sužinojo apie IAE uždarymo pasekmes: valstybė išgyvens 6-8 metų „energetinio vakuumo“ sąlygas, 1 kWh kaina padidės apie 2,5 karto, dėl to brangs produktai, paslaugos ir t.t. – tai kas nuo žmonių buvo slepiama arba tiesiog nutylima.
Be to antru referendumo klausimu piliečiams buvo parodytas kelias, kaip galima paleisti blogai dirbantį, nesąžiningą Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus. Toks įrankis demokratijos sąlygomis yra referendumas. Taip sutapo, kad analogiškos iniciatyvos – t.y. suteikti tautai teisę paleisti parlamentą – ėmėsi mūsų kaimynė Latvija. Beje, ši Latvijos profesinių sąjungų (LBAS) iniciatyva buvo kur kas sėkmingesnė.
Referendumo iniciatoriai siekė ir kito tikslo – ugdyti visuomenę, skatinti pilietiškumą. LR Konstitucija suteikia piliečiams teisę svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu, t.y. ne per išrinktus atstovus, o tiesiogiai visuotiniu balsavimu. Brandi visuomenė – tai ir ta kuri sugeba prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Virš 50 tūkstančių piliečių parašų, liudijančių tokį ketinimą, tikrai nėra žemas rodiklis.
Taigi, nors kai kurie tikslai pasiekti, tačiau referendumui skelbti reikalaujamų parašų kiekio surinkti nepavyko.
Trukdžiai
Kokios tokio rezultato priežastys?
Visų pirma ydingas pats Referendumo įstatymas. Skaičius reikalaujamų parašų akivaizdžiai per didelis valstybėje, kuri teturi apie 2,6 mln. rinkėjų. Pasirašydamas pilietis privalo nurodyti išskirtinai vieno asmens dokumento, t.y. paso arba jį atitinkančios tapatybės kortelės numerį. Šis dokumentas dažniausiai nesinešiojamas, o jo numeris, skirtingai nuo visur kitur plačiai naudojamo asmens kodo, sunkiai įsimenamas. Reikalavimas surinkti tris šimtus tūkstančių parašų per tris mėnesius, nesuteikiant galimybės iniciatoriams naudotis valstybės įstaigų patalpomis, kitomis priemonėmis – praktiškai neįgyvendinamas dalykas. Tą patvirtina ir ankstesnių referendumų patirtis: sėkmė lydėjo keletą jų – tuos, kuriuose aktyviai dalyvavo pati valstybė, pritraukdama įvairias institucijas, organizacijas, žiniasklaidą bei kitokias agitacijos formas.
Referendumo iniciatoriai susidūrė su nemenku pasipriešinimu, aktyvia kampanija „prieš“. Suprasdami, kad tik sutelktomis pajėgomis galima pasiekti norimo rezultato bei tai, kad sėkmingas referendumas gali tapti svariausiu argumentu derybose su ES, kreipėmės į Vyriausybę, Seimą, Prezidentą dėl iniciatyvos palaikymo. Tačiau jo nesulaukėme. Tuo tarpu, netrukus po piliečių iniciatyvos paskelbimo, 48 Seimo narių grupė įregistravo nutarimo projektą dėl referendumo analogišku klausimu - dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo iki 2015 m. Pagal Referendumo įstatymą nuo teisės akto pateikimo Seime momento prasideda ir agitacinė kampanija. Tačiau Seimo nariai, net ir paraginti, agitacija neužsiėmė. (Išimtis – Liberalų sąjūdžio frakcija bei Seimo narys Algimantas Matulevičius, kurie buvo piliečių iniciatyvinės grupės nariai.)
Taigi, toks Seimo žingsnis, kaip ir, beje, kelios kitos panašios iniciatyvos vienu metu, painiojo žmones, reikalavo papildomų pastangų ir laiko aiškinimui. Visuomenė stokojo informacijos apie referendumui siūlomus klausimus, apie pasirašymo vietas. Išaiškėjo dar vienas Referendumo įstatymo trūkumas. Įstatyme numatytas referendumo agitacijai skirtas laikas nacionaliniame radijuje ir televizijoje (LRT) po 7 val. Tačiau jo paskyrimas paliktas Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) bei nacionalinio transliuotojo kompetencijai. VRK kažkodėl priėmė sprendimą skirti po 1 val. radijuje ir televizijoje. Į daugkartinius iniciatorių prašymus skirti daugiau laiko, VRK pirmininkas atsakydavo, kad VRK savo ruožtu kreipėsi į LRT generalinį direktorių, tačiau dar negavo atsakymo. Tas „dar“ tęsėsi iki parašų rinkimui skirto laiko pabaigos. Taigi, kyla pagrįstas klausimas ar tas „sutaupytas“ „labai brangus“ eterio laikas neatiteks parlamentinėms partijoms priešrinkiminei agitacijai?
Tenka pastebėti, kad pilietine iniciatyva nesidomėjo ir komercinės televizijos. Greičiau sulaukėme priešiškos reakcijos. Netgi žinių laidose pateikti vargani reportažai stebino skepticizmu ir panieka iniciatyvos organizatoriams, tarp kurių buvo pavieniai piliečiai, visuomeninių, pensininkų, profesinių sąjungų atstovai.
Tenka pripažinti, kad neapseita ir be vidinių nesklandumų. Nemažai buvo tikėtasi iš vienos didžiausių profesinių sąjungų organizacijos, vienijančių keliasdešimt tūkstančių (kaip patys teigia) narių – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK). Visą laiką lyg tai reiškę paramą referendumo iniciatyvai, netgi delegavę savo atstovą į grupės koordinatorius, LPSK vadovai nesiteikė inicijuoti parašų rinkimo per savo narius ir pateikė vos 20 (dvidešimt!) parašų. Palyginimui, garbaus amžiaus akademikas Antanas Kudzys vienas surinko dešimt kartų daugiau parašų, negu visa LPSK. Stebina ne tik atsainus LPSK požiūris į šią iniciatyvą, žmonių, savo narių ateitį. Tiesiog stulbina ir tai, jog deklaruodami solidarumą su Latvijos profesinėmis sąjungomis, kurios tuo pačiu metu rinko parašus (dėl galimybės piliečiams paleisti Seimą), analogiškoje iniciatyvoje Lietuvoje realiais veiksmais neparodė jokio solidarumo. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovams vienas iš pagrindinių profsąjungų veiklos principų – „solidarumas“ tėra tik paprastas niekuo neįpareigojantis žodis.
Išvados
Tikriausiai daug kam kils klausimas, kodėl, žinodami kaip yra sunku surinkti 300 000 parašų, pradėjome šią iniciatyvą.
Pirmiausia norėdami ar reikalaudami pilietiškumo iš visuomenės, patys privalome parodyti pavyzdį. Tiesiog žmonėms tereikia ženklo, signalo, jog jų nuomonė, pozicija yra svarbi, kad jie ir patys gali kažką spręsti savo valstybėje. Siekis nebūti beverčiais, bereikšmiais gana aiškiai atsiskleidė parašų rinkimo metu: žmonės siūlė savo pagalbą, aukojo laiką kantriai aiškindami kaimynui, netgi savo lėšas pašto išlaidoms. Tad kaip pilietinė akcija referendumo iniciatyva išties pavyko.
Žinojome, kad iš iškeltų tikslų gali likti neįgyvendintas tik vienas. Taip pat tai buvo testas valdžiai, valdžios institucijoms, žiniasklaidai – ar bus palaikoma piliečių iniciatyva, ar liks abejingi visuomenės keliamiems klausimams. Valdžia to testo neišlaikė. Pasirodo ne tik valdžia bijo savų piliečių. Nekuri žiniasklaida taip pat alergiška visuomenės iniciatyvoms. Bijoma ne tik žmonių valios, bijoma net paklausti tautos, pavyzdžiui, "norime galimybės paleisti Seimą ar ne?". Jei būtų kitaip, niekas nebijotų viešų diskusijų. Juk galiausiai balsuojant referendume galima pasakyti ir "ne".
Pasirinkę demokratinį kelią mes privalome išmokti naudotis ir demokratijos suteiktais įrankiais. Referendumas – vienas jų. Mes kol kas galime tik pavydėti kitoms šalims, sėkmingai sprendžiančioms daugelį aktualių klausimų tokiu būdu. Jei nuoširdžiai norėtume patekti į jų tarpą, pirmiausia turėtume pataisyti Referendumo įstatymą. Referendumui surengti pakaktų ir trečdalio dabar reikalaujamo parašų kiekio, ir jų surinkimo terminas galėtų būti iki pusės metų. (Pavyzdžiui Šveicarijoje, turinčioje beveik 8 milijonus gyventojų, kurioje daug klausimų sprendžiami referendumu pakanka 100 tūkstančių parašų ir jiems surinkti skirta kur kas daugiau laiko, negu pas mus). Paprasčiau būtų, jei pasirašant tiktų ir paso, ir asmens tapatybės kortelės numeris, ir asmens kodas. Tiesiog žmogus pats galėtų pasirinkti kuriuos duomenis jis apie save pateikia. Be abejo, valstybės sąrangos, valstybingumo ir kitais strateginiais klausimais referendumo procedūra turėtų likti griežtesnė.
Taigi, referendumus Lietuvoje tiesiog būtina rengti. Visuomenei aktualių klausimų sprendimą privalu perleisti visuomenės valiai. Tik eidami tokiu keliu galėsime kurti pilietinę demokratinę valstybę.
Violeta Linkienė,
LSDS pirmininko pavaduotoja, referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorė
