„Iustitia est fundamentum regnorum“. Teisė - valstybių pamatas. Gražu ir teisinga. Tik štai klausimas, ar mūsų „regnum“ - Lietuvos valstybė stiprina savo pamatą, ar palieka savieigai: kaip bus, taip bus. Nors ir kirmėlės jį graužtų.
Justicija tampa rinka. Valstybė rūpinasi (arba nesirūpina, kaip turėtų), kokių specialistų ir kiek parengus. Ietys tebelūžta dėl bakalauro-magistro kvalifikacijų dalykinio santykio. Jei kitos srities bakalauras įsigyja teisės magistro laipsnį, net ir daktaro - jam bus kliūčių, jis nevisavertis. Nori į teisėjus ar panašiai - grįžk atgal į žemesnį suolą ir pasipildyk teisės bakalauro žiniomis. Ar galima tų žinių įsigyti kitaip ir laikyti kokius eksterno egzaminus? Ne. Be to, advokatams ir teisėjams specialių egzaminų slenkstis jau ne absoliučiai būtinas, juos galima apeiti. O kad ekonomikos-finansų arba psichologijos-psichiatrijos bakalauras, po to tapęs teisės magistru, būtų tik vertingesnis teisininkas - privačiai sutinka daugelis, tačiau triumfuoja stagnacija.
Galų gale ir tie ginčai eina dėl antraeilių dalykų. Mokymas ir išmokimas, be abejo, svarbu, tačiau visose veiklos srityse, o ypač teisėje, teismuose, svarbiausia yra žmogaus kokybė. Viską lemia žmogus. Neduokdie, rinkos dėsniai: „po kam“ teisėjas arba ir kitokie jo spaudimo, įtakojimo, karjeristinio korumpavimo būdai. Žmonės patiria teismuose daug neteisybių, ir pernelyg lengva sistemai atsimušinėti, esą teismo sprendimu kuri nors pusė visada nepatenkinta. Deja, nelaiminga dažniau ta neturtingesnė, naivesnė, jokių ryšių „svertų“ neturinti pusė. Daug būna nesuprantama kalba „įformintų“, o akivaizdžiai neteisingų, kazuistinių, su sveiku protu nesiderinančių sprendimų. Įtariama visiems aišku kas, tie paslaptingi tarifai, ir visuomenės pasitikėjimui krintant, valstybės pamatas kirmija, skeldėja. Juolab kai korumpuoti teisėjai tų pačių kolegų už ausų traukiami iš purvo, kaip čia radus kokį procesinį netikslumą, kad vėl galėtų eiti teisėjų pareigas.
Vienintelis vaistas - moralė. Tai ir žmogaus būdas, ir ištvermė, vykdant misiją, kad būtų daugiau teisingumo.
Koks tąsyk turėtų būti teisininkas? Pirmiausia protingas, teisingas, sąžiningas žmogus. Atimk nors vieną tų savybių ir turėsi liūdną rezultatą. Kad ir tuzinu diplomų apkrautum. Kraštutinis atvejis, kai toks „teisininkas“ arba teisėsaugininkas jau patį diplomą gauna neteisėtai.
Todėl ir sakau, kad reikalingų profesinių žinių apmokymas - vis dėlto antraeilis dalykas. Netikęs žmogus ir žinios netenka prasmės. Arba jos naudojamos blogam.
O kaip atrodo mūsų universitetuose būsimųjų teisininkų moralinis rengimas? Vargu bau tam skiriama nors kiek valstybinio arba vadovaujančio dėmesio, nebent kai kurie dėstytojai arba grupių, kursų vadovai pasišneka tokiomis temomis su jaunimu savo nuožiūra. Paskatinkime juos drąsiau tai daryti, nes nuo čia, nuo pamato, kyla valstybė.
Arba smunka.
Gal vertėtų prisiminti ilgametę Bažnyčios praktiką. Seminarijose pastebėjus kokį jaunuolio neatsparumą pagundoms, dvasios vadovai kviesdavosi pokalbio apie pašaukimą, drąsindavo ir skatindavo atsparumą arba griežtai pasiūlydavo rinktis kitą, pasaulietinę profesiją bei veiklą. Taip senovėje su Seinų seminarija atsisveikino Tomas Sasnauskas, būsimojo kompozitoriaus Česlovo Sasnausko tėvas; vėliau - Vincas Kudirka. Tai studentų stebėjimas, atranka, prevencija. Nekenktų nė universitetuose, ypač galvojant apie būsimus teisėjus.
Galimų korupcijos pagundų prevencija formuojant paprastus dorovės pagrindus, be kurių nėra ko tikėtis teisingumo, turėtų būti viena svarbiausių užduočių ugdant teisininkus. Turėtume suprasti, kad teisėtvarkos erozija ir teismų demoralizacija šiandien kelia rimčiausią pavojų valstybei. Nuo to pamatų pairimo neišgelbės nei NATO, nei Europos Sąjunga. Dabartinis realus pavojus yra Lietuvos valstybės užvaldymas. Kai kur valstybes mėgina (jeigu tik) užvaldyti nusikalstamos struktūros. Mūsų atveju matomi siekiai užvaldyti energetiką, o kartu ir politiškai. Tačiau neatmestina ir abiejų „interesų“ sąveika. Juolab kad Rusijoje patvirtinta kriminalinio pasaulio ir buvusių (?) KGB struktūrų sąveikavimas ar susiliejimas. Panašiais keliais Rusija turėtų siekti ir savo atvirai, oficialiai paskelbto tikslo: stiprinti įtaką, tai yra įsigalėti „buvusioje sovietinėje erdvėje“. Pinigų tam skiriama sočiai. O bemaž prieš dešimt metų esu girdėjęs formulę: galėsim juos valdyti per teismus. Tai apie Lietuvą.
Ir kas galėtų paneigti galimybę, kad pažangos jau nemaža pasiekta. Matėme didžiuliais pinigais grįstą R. Pakso kelią į prezidento valdžią ir vaizdingąją jo aplinkos dalį su reketais ir šantažais. Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, prieš tai vežiojęs veržles į Minską, laisvai gilinosi į valstybės paslaptis, nors dabar jam teisės dirbti su slaptais dokumentais nesuteikta. Matėme teisėtvarką - generalinę prokuratūrą, STT, kai kuriuos teismus - vykdant politinius užsakymus. Jei vykdo tartum vietinius, tai galėtų ir nevietinius, arba tie vietiniai užsakymai - ne visai vietiniai. Pavyzdžiui, paskutinėmis dienomis prieš prezidento rinkimus smogta partijoms, kurios nerėmė V. Adamkaus oponentės. Vykdytojas ligi šiol tebedirba savo poste, galbūt laukia naujo pavedimo. O J. Borisovas, pavojingas valstybei asmuo, nepajudinamas. Įsileidom kažkokį KGB veteraną vogti iš „Sodros“ asmens duomenų. Ar kas nors atsako? Aukščiausiasis Teismas dar gana nepriklausomas, tai į ten permes valdomą generalinį prokurorą. Į Aukščiausiąjį Teismą einant mat nereikia nė kokiame apylinkės teisme bent pusmetį pateisėjauti, nė kokių teisėjo egzaminų laikyti. Čia Lietuva. O geriausias pavyzdys arba modelis - tai Kėdainių „regnum“, kur ir teismą, ir prokuratūrą, ir policiją, žinoma, ir savivaldybę tvirtai siejo „jedinaja“ valia, dar ir leidusi nemokamą spaudą rinkėjams kvailinti. Išties tai dabartinės Rusijos modelis.
Jei to nenorime, Lietuvos nepriklausomybę reikia ginti pirmiausia teisėtvarkoje. Kiek ten bus dorovinio padorumo ir nepriklausomybės nuo mafijų ir politinių valdžių, tiek turėsim ir valstybės nepriklausomybės. Žmogaus kokybė - valstybės kokybė.
Šioje padėtyje blogiau negu neprotingai atrodo užmačios dar ir kiekybiškai mažinti teisininkų rengimą Lietuvos universitetuose (kadangi turim per daug), kartu perduodant jų rengimą (kadangi trūksta) svetimai valstybei. Tai pačiai, kurios oficiali politika yra didinti savo įtaką posovietinėje „interesų zonoje“. Asmuo, padėjęs tai politikai (ir tuo keliu savo partijai gauti pinigų), dabar, po skandalo, pervestas į kitą darbą - auklėti teisininkų jaunimą.
Išties ar Lietuvos valdžia žino, ką daro? Ar visi ten suvokia, ką daro, ką su jais daro?
Jeigu žino ir suvokia, tai Lietuvą išgelbės tik rožės ir apelsinai.
Parengta pagal pasisakymą Lietuvos teisininkų kongrese „Lietuvos valstybė nepriklausoma demokratinė respublika: dabartis ir perspektyvos“, 2005 m. gegužės 14 d.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
