LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Margaret Thatcher kalbėjo labai aiškiai, tiksliai, tačiau nebuvo atšiauri, nesijautė, kad priimtų iš mandagumo – priėmimo metu elgėsi korektiškai, oriai ir dalykiškai. Taip teigia Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, prisimindamas M. Thatcher iš susitikimo, vykusio 1990-ųjų rudenį. Anot tuometinio valstybės vadovo, politikė rodė palankumą Lietuvos laisvės siekiams.
Pirmasis nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją atkūrusios Lietuvos kontaktas su Didžiąja Britanija įvyko po poros mėnesių, kai M. Thatcher priėmė premjerę Kazimierą Prunskienę. Pasak susitikime dalyvavusio K. Prunskienės brolio Rimanto Stankevičiaus, pokalbis su M. Thatcher pradžioje buvo gana įtemptas, tačiau M. Thatcher noriai išklausė Lietuvos poziciją.
„Kai atvažiavome į Londoną, M. Thatcher buvo tituluojama Geležine ledi, o K. Prunskienė šios kelionės į Vakarus metu buvo įgijusi Gintarinės ledi titulą. Taigi geležis per susitikimą su gintaru iš tikrųjų atrodė labai valdingai ir atrodė sunkiai palenkiama. Vis dėlto K. Prunskienei pavyko rasti argumentų ne tiesiogiai pasisakant prieš M. Gorbačiovą, o teigiant, kad būtent Lietuvos pripažinimas kaip tik sustiprintų, o ne susilpnintų M. Gorbačiovo vykdomą pertvarką“, – pasakoja R. Stankevičius.
Įspūdžiais iš susitikimų su politike V. Landsbergis ir R. Stankevičius dalinosi su LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjais.
M. Thatcher buvo vadinama Geležine ledi. O kokį įspūdį ji paliko jums?
V. Landsbergis: Aš nepajutau jokios geležies. Žinoma, M. Thatcher kalbėjo labai aiškiai, tiksliai, bet nebuvo atšiauri, priėmimas nebuvo tarsi su nuolaida, kuo trumpesnis ar iš mandagumo. Ji elgėsi korektiškai, oriai, dalykiškai. Jai buvo įdomu, svarbu, kas vyksta, nes turbūt ir visos Sovietų Sąjungos likimas per Lietuvą staiga pakrypo kitaip.
Tuo metu artėjo viršūnių susitikimas Paryžiuje, ir Lietuva, Latvija bei Estija stengėsi dalyvauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos susitikime. Konferencijos šeimininkai buvo prancūzai, bet aš rūpinausi gauti M. Thatcher palankumą, ir ji tai pažadėjo.
Paskui šie dalykai klostėsi gana dramatiškai, nes jau net M. Thatcher balsas negalėjo nieko nulemti – Prancūzijos Užsienio reikalų ministerija pakluso M. Gorbačiovo, atvažiavusio ir pareikalavusio, kad šitų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų nė kvapo nebūtų, ultimatumui.
Nors ministrai buvo pakviesti ir priimti kaip stebėtojai, sovietams atrodė, jog reikia viską blokuoti kuo anksčiau, kad tik Baltijos valstybės negrįžtų į Europos tautų šeimą ir liktų amžinos sovietų kolonijos.
Koks tuo sudėtingu laikotarpiu buvo M. Thatcher požiūris į Lietuvą?
V. Landsbergis: M. Thatcher nebelabai ilgai buvo ministre pirmininke – aukso grąžinimo bylą mes išsprendėme jau su nauju konservatorių ministru Johnu Majoru. Jie perdavė reikalus vienas kitam ir tai buvo gražiai užbaigta. M. Thatcher palankumas Lietuvos laisvės reikalui buvo aiškus.
Ji tikrai neatkalbinėjo (kaip galima būtų galvoti, jog ji stengėsi, kad kas nors nepakenktų jos draugui M. Gorbačiovui, o M. Gorbačiovas dėjosi dideliu draugu) ir žiūrėjo labai objektyviai, teisingai, todėl aš už tai ją labai gerbiu.
Pone Stankevičiau, papasakokite, kaip ir kada susitikote su M. Thatcher?
R. Stankevičius: 1990 m. gegužės 3 d. Vašingtone vyko JAV prezidento George`o Busho vyresniojo ir Lietuvos Respublikos ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės susitikimas. Po jo prezidentas G. Bushas paskambino Didžiosios Britanijos premjerei ir pasiūlė susitikti su Lietuvos ministre pirmininke. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuva siekė tarptautinio pripažinimo.
Gegužės 8 d. Lietuvos ministrė pirmininkė K. Prunskienė, ją lydėjęs Juozas Kazickas ir aš atvykome į Londoną. Gegužės 9 d., 10 val. ryte, savo kabinete, Douningo g. 10, mus priėmė ministrė pirmininkė. M. Thatcher atrodė įspūdingai, buvo apsirengusi skoningais klasikiniais drabužiais. Aiškiai buvo matyti, kad ji pasitikinti savimi, valdinga moteris.
Kaip ji pasitiko Lietuvos, kuri dar tik kovojo dėl teisės grįžti į pasaulio politinį žemėlapį, atstovus?
R. Stankevičius: Susitikimui buvo skirtas pusvalandis. Kaip užfiksuota mano užrašuose, pirmos 18 min. praėjo M. Thatcher monologu aiškinant, kad M. Gorbačiovas yra pirmasis Sovietų Sąjungos vadovas, su kuriuo Vakarai randa bendrą kalbą ir būtų negerai trukdyti jo vykdomai persitvarkymo politikai. Tikrai jautėmės truputį nesmagiai, nes iš 30 min., skirtų pokalbiui, pirmos 18 min. atiteko šeimininkei.
Atrodė, kad per likusį laiką nelabai bus galima pateikti savo argumentus. Tačiau paskui, kai jau buvo suteiktas žodis Lietuvos Respublikos ministrei pirmininkei, pokalbis gerokai užsitęsė ir buvo pratęstas tris kartus – jis tęsėsi 1 val. 20 min. Tai rodo, kad M. Thatcher vis dėlto išklausydavo argumentus, o pokalbio pabaigoje ji vis dėlto sutiko su daugeliu K. Prunskienės teiginių.
Kokius M. Thatcher charakterio bruožus atskleidė pokalbis, kuris truko ne pusvalandį, o 1 val. 20 min.? Pasaulyje ji buvo žinoma kaip Geležinė ledi, o koks jūsų įspūdis?
R. Stankevičius: Kai atvažiavome į Londoną, M. Thatcher buvo tituluojama Geležine ledi, o K. Prunskienė šios kelionės į Vakarus metu buvo įgijusi Gintarinės ledi titulą. Taigi geležis per susitikimą su gintaru iš tikrųjų atrodė labai valdingai ir atrodė sunkiai palenkiama.
Vis dėlto K. Prunskienei pavyko rasti argumentų ne tiesiogiai pasisakant prieš M. Gorbačiovą, o teigiant, kad būtent Lietuvos pripažinimas kaip tik sustiprintų, o ne susilpnintų M. Gorbačiovo vykdomą pertvarką ir tokiu būdu jis įgytų dar didesnę Vakarų simpatiją.
Kokią reikšmę šis istorinis susitikimas Lietuvai turėjo vėliau?
R. Stankevičius: Po 24 metų matyti, kad vienas susitikimas esminio persilaužimo nelėmė, bet reikia turėti omenyje, kad tai buvo pirmasis atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos ministrės pirmininkės susitikimas, po kurio buvo ir kitų vadovų susitikimų. Pvz., rudenį įvyko Aukščiausios Tarybos pirmininko, pirmojo Seimo pirmininko V. Landsbergio susitikimas su M. Thatcher. Taigi po truputį viskas prisidėjo prie bendro tikslo.
